Jonas Noreika (1910-1947). LGGRTC nuotrauka

Liepos 27 d. rytą nuo Vilniaus Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato nuimta atminimo lenta karininkui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teigimu, lenta nuimta siekiant visiems su totalitariniais režimais susijusiems atminimo ženklams taikyti vienodus principus. Atminimo lentos generolui J. Noreikai nuėmimą jis palygino su prieš ketverius metus nukeltomis Žaliojo tilto skulptūromis.

Diskusijos, susijusios tiek su Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo įamžinimu, tiek su jo, kaip asmenybės, vertinimu, tęsiasi jau ilgą laiką. Dar 2018 m. spalį Edmundo Jakilaičio laidoje „Pagonių kiemas“ Jono Noreikos-Vėtros gyvenimo ir įvertinimo pasisakė du istorikai – Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Norbertas Černiauskas. 

A. Anušauskas pažymėjo istoriko ribotumą atsakinėjant į politinius, istorinės atminties klausimus: „Istorikui, ko gero, yra sunkiau atsakinėti į abstrakčius klausimus, kai jis dirba su konkrečiais faktais. Turėčiau prisipažinti, kad pats nagrinėjau tik vieną Generolo Vėtros istorijos dalį, t.y. laikotarpį, kai jis grįžo 1945 m. į Lietuvą po Štufhofo koncentracijos stovyklos ir po priverstinės tarnybos sovietinėje armijoje iki pat suėmimo ir sušaudymo. Teko žiūrėti laikotarpį su visais jo ir jo bendražygių tardymais ir kankinimais.“

Evgenios Levin nuotrauka

A. Anušauskas taip pat sakė, kad iš dabarties perspektyvos sunku vertinti to meto įvykius ir žmonių veiksmus: „Dažnas to laikotarpio žmogus ką nors pasirašo, bet siūlau iškelti klausimą, ar jis tikrai žino to parašo galutinę vertę? Ar jis žino, kuo visa tai baigsis? Ar iš anksto galėjo žinoti ir numatyti? Daugelis sprendimų, guldavusių ant tuometinės administracijos pečių, vis dėlto dažnai gali būti vertinami dviprasmiškai iš dabartinių pozicijų, tačiau tuo metu dalis tų žmonių nežinojo visos iki galo nacių rasistinės ideologijos pasekmių. Taip, paskui pamatė, kas atsitiko, tačiau tam reikėjo laiko. Dažnai vertiname tuos įvykius iš dabarties pozicijų, o tai – visiškai natūralu. Žinodami ir pradžią, ir pabaigą. Sutikime, kad žmonės, kaip ir kiekvienas žmogus, keičiasi. Keitėsi ir Noreika ir jo pažiūros. Įsijungė į rezistenciją jau po karo, nors galėjo ir negrįžti į Lietuvą.“

Diskusijoje dalyvavęs Vilniaus universiteto docentas N. Černiauskas sakė, jog Jono Noreikos pažiūras galima atsekti jau tarpukario spaudoje: „Teko šiek tiek domėtis Jonu Noreika-Vėtra iki karo. Jeigu reiktų apibūdinti jo viešąją poziciją, tai galima pasakyti, kad ryškiai matosi, kad jis yra antidemokratas. Žinoma, tokios to meto aplinkybės, bet, sakyčiau, kad Noreika yra radikalesnėje pusėje negu tautininkų režimas. Galima matyti iš vieno viešo teksto, pasirodžiusio 1933 m., žinoma, jis tada buvo dar labai jaunas žmogus, ir antisemitinės pažiūros. [Pasisakyme yra] įvairių ekonominio antisemitizmo lozungų.“

Istorikas dr. Norbertas Černiauskas. Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos nuotrauka

1933 m. paskelbtas Jono Noreikos tekstas „Pakelk galvą, lietuvi“. Anot N. Černiausko, iš šio teksto galima pabandyti rekonstruoti  jo pažiūras į žydus Lietuvoje: „Jis kalba apie tai, kaip žydus reiktų eliminuoti iš ekonominio gyvenimo, nes jie yra tam tikras svetimkūnis. Noreika pritaria to meto verslininkų ekonominio sąjūdžio idėjoms. Šio sąjūdžio šūkis, beje, buvo „Lietuva lietuviams“. Žinoma, jeigu žiūrėti į visą antisemitizmo istoriją [tokia pozicija] nebūtinai veda į tai, kas atsitiko karo metais, tačiau vis tiek galime fiksuoti tam tikras asmens savybes.“

N. Černiauskas abejojo, ar galime nevertinti to meto žmonių pasirinkimų iš dabartinės perspektyvos: „Jeigu žiūrėtume į Antrojo pasaulinio karo įvykius, tai jis galbūt nežinojo tikslių savo sprendimo aplinkybių, tačiau jis bet ką pasirašydamas priima tam tikrą sprendimą. Jis už jį ir atsako. Jeigu jis nežinojo, kuo visa tai baigsis, ar jį tai atleidžia nuo atsakomybės? Nesakyčiau, kad jis tik pasirašinėdavo dokumentus.“

N. Černiauskas laidoje citavo paties Jono Noreikos karo metų parašytą įsakymą, skirtą „visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Anot Černiausko, Noreika pasako, kad šis įsakymas yra komisaro (t.y. aukštesnės nacių valdžios nei lietuviškoji pareigūno), nepaisant to, cituojamame tekste matosi ir Vėtros įsitraukimas: „Palikto žydo turto sąrašas dviem egzemplioriais iki rugpjūčio 29-os dienos pristatyti man“. 

Pagal šį sakinį, anot N. Černiausko, galima būtų teigti, kad Jonas Noreika dalyvavo ir pats kūrė sistemą, buvo jos dalis: „Jis tam tikra prasme dalyvauja procese ne tik kaip pasyvus stebėtojas, kuris tik pasirašinėja kažkokius popierėlius. Ar jis tai daro galvodamas ar ne, kuo čia viskas baigsis, man nėra labai svarbu, nes kažkokia atsakomybė vis tiek turi būti. […] Noriu pabrėžti, kad atsiranda asmeninis santykis su įsakymu, jis nėra tik išverstas ir Noreikos pasirašytas“. 

Liepos 27-ąją dieną, po to kai J. Noreikos-Vėtros lenta buvo pašalinta, Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys savo feisbuko paskyroje rašė: „Visos atminimo lentos, sovietinės, dar kitokios ar nepriklausomybinės kilmės, visuomeninės ar oficialios, neturėtų būti užkabinamos ar nukabinamos savavališkai privačiai ar administraciškai. Prireikus jų turinį galima koreguoti, imtis atitinkamų kontekstualizacijų (kaip Grūto parke), bet tai turėtų būti vis dėlto atitinkamų specialistų kompetencijos dalykas, grindžiamas ir lydimas profesionalių diskusijų.“

Nerijus Šepetys pasidalino ir savo J. Noreikos vertinimu: „Neginčytina, kad jis buvo per trumpą laiką tapęs ir nacių, ir sovietų represijų auka. Tačiau nuo to antisovietinis aktyvumas netapo pavyzdiniu. Šioje plotmėje jis nespėjo pasižymėti, tai nėra nei rinktinė, nei pavyzdinė antisovietinio pasipriešinimo figūra. Jo vaidmuo Birželio sukilime nėra iki galo aiškus, o pokarinis įsijungimas į pasyvią rezistenciją baigėsi pačioje užuomazgoje. Užtat neginčijamas jo bendradarbiavimas su nacių okupantu: ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras. Tapimas apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš LLV (Lietuvos laikinosios vyriausybės – red.), pasibaigusio šios izoliacija ir pasitraukimu, bendrininkavimas su okupantu persekiojant žydus, grobstant jų privatų ir bendruomeninį turtą, taip netiesiogiai įsiveliant į jų masinio naikinimo procesą ir svarbiausia, iš jo nepasitraukiant paaiškėjus, kad dedasi, yra gėdingas ir vienereiškmiai smerktinas elgesys. Tai nepadaro jo žudynių vykdytoju, organizatoriumi ar bendrininku, bet labai aiškiai atima iš jo bet kokią nekaltos aukos aureolę; heroizmu, kaip minėjau, šiuo atveju, ir taip nekvepėjo. Bet jo atminimo ženklai yra mūsų pačių nesusigaudymo istorijoje liudytojai: Noreika čia ne pirmas ir nepaskutinis, todėl nereikėtų šiuo atveju elgtis kažkaip selektyviai, administraciškai. Vienintelis dalykas, kuris būtų čia pateisinamas, tai sistemingai peržiūrėti savivaldybės sprendimu Nepriklausomybės metais įsteigtus ir pastatytus materialus atminimo ženklus: Ar asmenys, kurie šitaip pagerbti, nėra totalitarinių režimų ir jų nusikaltimų bendrininkai? Svarstymas čia turėtų, pasikartosiu, būti profesionalus, sprendimas kvalifikuotas ir sistemingas, viešinimas racionalus ir nuoseklus. […] Dabar kažkokia chruščiovinė Stalino biustų šalinimo operacija gaunasi […]“

Istorikas Nerijus Šepetys. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Liepos 29-ąją dieną Nerijus Šepetys, LRT radijui komentuodamas pasisakymą feisbuko paskyroje ir lentos nuėmimo proceso palyginimą su „chruščiovine Stalino biustų šalinimo operacija“, sakė: „Turėjau omenyje priemones ir būdą, kaip buvo nuimta ši lenta. Naktiniai nuiminėjimai buvo po Stalino asmenybės kulto pasmerkimo, kai naktį atvažiavo po visą Sovietų Sąjungą visus vado ir mokytojo materialius ženklus šalino. Žinoma, tas vyko ir dieną. Šis teiginys nėra pagrindinis, o ir argumentas nėra esminis.“

„Nesvarbu, ką jie [istorikai] manytų apie Jono Noreikos veiklą ir apskritai apie vardų keitimą ir įamžinimą, tai šis būdas, kuriuo viskas buvo padaryta, yra vienareikšmiškai neigiamas. Antras klausimas apskritai – lentelių kabinimas, keitimas, kėlimas yra toks dalykas, kuris nėra visiškai tas pats, kas gatvių pavadinimas. Tai yra daiktai, o vardai yra vardai. Visose diskusijose šito žmonės neskiria, todėl norėjau atkreipti į tai dėmesį“, – kalbėjo Nerijus Šepetys.

Filosofė Nerija Putinaitė. Emilės Indrašiūtės/ VU TSPMI nuotrauka

Nerijus Šepetys diskusijoje pridūrė: „Mums [istorikams] Vilniaus universitete atrodo, kad jį [Joną Noreiką-Vėtrą] reikėtų traktuoti kaip abiejų totalitarinių rėžimų auką, o veikla, kuria jis užsiėmė, tai jam nelabai pavyko daug tos rezistencijos išvystyti. […] Pagal veiklą ir gyvenimą – ką jam pavyko nuveikti ir ko nepavyko – man atrodo, kad jis nėra tas žmogus, į kurį turėtų susitelkti visos heroizacijos pastangos. Stebint viešąją erdvę ir organizacijų veiklą [dabar – red.] atrodo, kad nėra didesnio herojaus su Joną Noreiką. Keisčiausia dalykų tenka paskutiniu metu išgirsti. Tiesą sakant, ir kaltinimai, kurie yra jam keliami, yra ne mažiau keisti ir kartais net beprotiški. […] Jis vadinamas [vienu metu – red] vienu iškiliausių partizanų vadų, ir vienu iškiliausių Holokausto vykdytojų. Ir viena, ir kita yra netiesa.“

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas laikosi kiek kitokios nuomonės: „Jonas Noreika man yra istorijoje dalyvavusi asmenybė, kuri turi labai įvairiapusę biografiją. Sutinku su N. Šepečiu, kad apie Joną Noreiką galime išgirsti daug mitų, nesąmonių, kurios jam priskiriamos. Ar jis buvo koks nors pavyzdinis pasipriešinimo dalyvis? Manyčiau, kad buvo išskirtinis bent jau tuo, kad labai retai būdavo, jog žmonės iš lagerių grįžę imasi pogrindžio veiklos. Kaip taisyklė, iš lagerių žmonės grįždavo palaužti. […] Šiuo atveju turime visai kitokį požiūrį. Kita vertus, vis dėlto jis sugebėjo per labai trumpą laiką į savo veiklą vienaip ar kitaip įtraukti daugiau kai 40 žmonių. Veikimas labai trumpas – vos pora mėnesių – tačiau buvo daugybė pasipriešinimo dalyvių dalyvavusių ir trumpiau, bet jie laikomi pasipriešinimo dalyviais. Dažnas patekęs į sovietinį teismą, patyręs visus kankinimus, teisme patvirtindavo jam metamus kaltinimus. Noreikos atvejis įdomus. Tik vieno iš jam mestų kaltinimų jis nenorėjo prisiimti. Kelis kartus pabrėžtinai reikalavo įrašyti į protokolą, kad jis neigia savanoriškai tarnavęs vokiečiams.“ 

„Mano nuomone, Noreika simbolizuoja labiau žmones aplink jį, o ne patį save. Ir ta lenta buvo jam pakabinta kaip organizacijos „Tautinė taryba“, suburtos 1946 m., vadovui“, – kalbėjo Arvydas Anušauskas. 

Nerija Putinaitė įvertino: „Matyčiau šį procesą (atminimo lentos nuėmimo – red.) visiškai kitaip. Visų pirma, paskelbimą, kad lenta bus nuimta, vėliau sekantys argumentai. Pasigendu diskusijų, nes jos keičia visuomenę. Mums reikia, kad visuomenė keistųsi. Neužtenka naktį nuimtas ir pervadinti gatves, reikia, kad keistųsi visuomenė. Visuomenė tam tikrus kriterijus ir standartus nusistatytų. Antra, liūdna, kad mažai į šiuos procesus įtraukiami mokslininkai.“

Daugiau skaitykite:

Sergejaus Kanovičiaus nuomonę apie Jono Noreikos atminimo lentos nuėmimą tekste „Viltingi laisvėjimo ženklai“.

„Nuimta atminimo lenta J. Noreikai-Generolui Vėtrai“

„Vilniaus savivaldybė nusprendė K. Škirpos alėją pervadinti į Trispalvės“

Istorikas S. Jazavita: Jonas Noreika buvo savo laikmečio žmogus

Kęstučio Girniaus tekstą „Dar kartą apie kolaborantus“

Vytauto Toleikio tekstą „Vargas dėl atminties, vargas ir dėl proto“ 

Parengė Kristina Tamelytė