Maria Chiara Humura. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiais metais pasaulis mini tragišką sukaktį – prieš 25-erius metus Ruandoje tarp hutų bei tutsių etninės mažumos įsižiebęs konfliktas virto apie 800 tūkst. žmonių gyvybių nusinešusiu genocidu. Ar tikrai „genocidas“ yra tik praeities sąvoka? Savo gyvenimo istorija ir patirtimi dalinasi Italijoje užaugusi ruandietė MARIA CHIARA HUMURA

Su Maria susipažinome besimokydamos Krokuvos Jogailaičių universitete. Mergina iškart pasirodė šilta ir draugiška, tad greitai susibičiuliavome. Apie jos praeitį nieko nežinojau iki tol, kol dėstytoja nepaskyrė užduoties parašyti porinį rašto darbą pasirinkta tema, susieta su diskriminacijos iššūkiais. Tuomet pati dar idėjos neturėjau, o Maria užsiminė apie Ruandos genocido sukaktį. Afrikos problematika pasirodė labai įtraukianti – dirbome daug ir su dideliu užsidegimu. Būtent tada mano bičiulė bei kolegė prasitarė apie savo pačios išgyvenimus, kuriuos sutiko papasakoti ir Lietuvos auditorijai.

Maria, kaip jūsų šeimos ir bendras šalies gyvenimas atrodė dar prieš tuos 1994-uosius metus?

Mano tėvai tikri ruandiečiai. Kai atvykome į Italiją, jiems tai buvo milžiniškas pokytis ne tik kalbos, darbo, tačiau ir visos kultūros prasme. Ruandoje mama dirbo Švietimo ministerijoje, o tėtis – Europos farmacijos kompanijoje. Dar prieš karą šalyje tvyrojo įtampa: neretai vienur ar kitur pasireikšdavo tam tikri rasistiniai išpuoliai, nors, žinoma, niekas neturėjo net minties, mano tėvai taip pat, kad visa tai vieną dieną galėtų pasieki šitokį mastą. Tėvai tikėjo Dievo meile – tai iš jų perėmiau ir pati. Kai tik susituokė, jie išvyko į sostinę, kur jau buvo įsikūrę keletas giminaičių. Tuomet gyvenimas rodėsi gražus... Kai karas tik prasidėjo, tėvams buvo likę sumokėti paskutinę įmoką už būstą.

Kaip karas, genocidas palietė jūsų šeimą asmeniškai? Kokie buvo jūsų šeimos ryšiai su tutsių ir hutų pusėmis?

Pirmąją karo naktį mama pabėgo kartu su mano vyresniuoju broliu. Hutų pareigūnai susidarė ištisą tutsių, turėjusių būti nužudytų, sąrašą. Po pasikėsinimo į Ruandos prezidentą Žiuvenalį Habjarimaną (Juvénal Habyarimana) ir jo lėktuvo katastrofos, per radiją – pagrindinę to meto žiniasklaidos priemonę – pranešta pasilikti namie ir būti pasiruošus „išpjauti aukštus medžius“, kas reiškia tutsius, tapusius atpirkimo ožiu už visą šią krizę. Mano pačios šeima padalinta tarp dviejų etninių grupių: tėtis yra hutas, o mama bei visi jos artimieji – tutsiai. Mes praradome dalį šeimos narių per visus šiuos klaikius įvykius. Tėčio pusė slapstydavo šeimos tutsius, taigi mano mama bei tetos liko apsaugotos. Su kitais šeimos nariais iš mamos pusės kontaktą praradome, kadangi jie pabėgo į skirtingas šalies dalis. Dėdė, mamos brolis, su savo žmona bei vaikais slėpėsi Hôtel des Mille Collines (viešbutis Kigalyje, kurį pasaulyje išgarsino trims „Oskarams“ nominuotas Terry Džordžo filmas „Ruandos viešbutis“ – aut. pastaba). Iš tiesų, kai pagalvoji, tai kiekvienas šeimos narys turėtų ką papasakoti – savo paties istorijos dalį.

Kaip visgi pavyko išvykti? Ar kas nors iš šeimos narių pasiliko Ruandoje?

Karas prasidėjo balandį, o aš gimiau liepą. Viskas vyko labai greitai: per 100-tą dienų hutų pareigūnai išžudė 800 tūkst. žmonių, iš kurių absoliuti dauguma tutsiai. Mano tėvai priklausė judėjimui, pavadinimu „Focolare“ (tarptautinė katalikų organizacija, skatinanti palaikyti vienybės ir visuotinės brolybės idealus – aut. pastaba), kurio šaknys Italijoje. Tėtis parašė laišką tuometinei judėjimo vadovei Kijarai Liubič (Chiara Lubich), bandydamas paaiškinti situaciją ir siekdamas rasti geriausią išeitį savo vaikams – man ir mano broliui. Jis sulaukė teigiamo atsakymo dėl pagalbos. Mėnuo prieš mano gimimą jau galėjome vykti į Burundį, kur šis judėjimas turėjo paramos tašką. Tai buvo vienas sunkiausių mūsų šeimos gyvenimo momentų. Mes visi kartu su tėčio pusės giminėmis slapstėmės. Kai laiškas pasiekė pabėgėlių stovyklą, kur ir buvome apsistoję, tėtis turėjo palikti šeimą, norėdamas mus apsaugoti. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tuo metu jis jautėsi. Nuo tos akimirkos keletą dienų tėvai neturėjo jokios galimybės gauti žinių iš artimųjų, pasilikusių Ruandoje.

Kokia buvo pradžia naujoje valstybėje, naujame žemyne?

Mano tėvai specialiai nesirinko vykti į Italiją: tiesiog tuomet tai buvo geriausias sprendimas tiek jiems patiems, tiek visiems mums. „Focolare“ turėjo padalinį Italijoje, kas reiškė reikalingą paramą, kurios labai reikėjo. Mes turime būti dėkingi už visus tuos dalykus, kuriuos šis judėjimas padarė dėl mūsų. Jie parėmė mūsų šeimą, padėdami sukontaktuoti su naujuoju pasauliu – studijavome italų kalbą, mokėmės apie itališką teisinę sistemą, gilinomės į naujų darbų perspektyvas.

Maria Chiara Humura. Asmeninio archyvo nuotrauka

Maria, galima sakyti, jog visą savo gyvenimą praleidai Italijoje. Nepaisant to, gyvenai su politinės pabėgėlės statusu. Kaip pavyko integruotis? Ar jauteisi visateise Italijos gyventoja?

Kaip pabėgėlė gyvenau savo dvidešimt vienerius gyvenimo metus. Būdama septyniolikos su vyskupija, kuriai priklausiau, dalyvavome WYD – World Youth Day (liet. Pasaulio jaunimo diena) – Madride. Taigi, 2011-aisiais išties suvokiau, ką reiškia būti „kitokiai“ – tuomet šios kelionės metu kilo daug problemų. Bet tai buvo tik pradžia. Visada troškau pažinti pasaulį, todėl prisimenu savo tvirtą ryžtą išvažiuojant į pirmą svarbų žygį užsienyje. Tuomet buvau devyniolikos, pirmieji metai universitete. Tų mokslo metų pabaigoje, vasaros pradžioje, susiklostė aplinkybės aplankyti Aziją ir padirbėti su vienos nevyriausybinės organizacijos aplinkosaugos projektu. Buvau pasiruošusi: susimokėjau už buto nuomą, nusipirkau bilietus skrydžiui, darbo sutartį taip pat pasirašiau. Vienintelis dalykas, ko dar neturėjau – viza. Prieš susitvarkant visus „popierizmus“, buvau paprašyta nuvažiuoti į tos šalies ambasadą ir paaiškinti jiems apie savo statusą. Atrodo, viskas pavyko, tačiau būtent tuo momentu, kada vizą pagaliau turėjau gauti, buvo pasakyta, jog pabėgėlės pasas netinka – man abejingai pareiškė, kad nėra jokių šansų patekti į tą valstybę. Puikiai pamenu, kokia sugniuždyta jaučiausi dėl šios nesėkmės. Būtent tada supratau, ką reiškia būti pabėgėle. Tai tapo proga apie viską sužinoti dar plačiau, kadangi prieš tai tėvai rūpinosi tik mūsų saugumu. Jaučiau, jog pradedu geriau suvokti, kas esu, nors kiti galbūt pasakytų, jog savo amžiumi kiek vėlavau. Šiandien aš esu italė ne tik dėl to, kad taip jaučiuosi, bet ir todėl, kad valstybė mane tokia pripažįsta. Nors nėra taip paprasta būti juodaode italų mergina. Negaliu iš visų savo gelmių tam priklausyti – aš turiu šaknis, tad puikiai žinau, jog tarp italų nebūsiu visiška itale, o tarp ruandiečių – visiška ruandiete. Tačiau siekiu atrasti savo vietą po saulę, savo tapatybę. Suprantu, kad reikia laiko. Esu tam pasiruošusi.

Ar kada nors šiais laikais teko lankytis Ruandoje?

2017-aisiais nusišypsojo sėkmė ten nuvykti.

Kaip šalis pasirodė dabar? Kokią reikšmę Tau turėjo ši kelionė?

Šiandien Ruanda pažengusi valstybė, kuri pirmoji atsisakė vienkartinių plastiko gaminių (angl. Plastic-free), kurios parlamente daugiau moterų, tuo, manau, parodydama pavyzdį visam pasauliui. Ruanda turėjo pakankamai stiprybės pripažinti savo klaidas ir pradėti viską nuo pat pradžių. Mano kelionė buvo tarsi kelionė į save. Susitikau savo močiutę, susipažinau su nuostabiais pusbroliais, pusseserėmis, dėdėmis, tetomis – tai patirtis, kurią sunku nupasakoti žodžiais. Buvau ten su mama, kuri gyvai dalinosi prisiminimais apie karo išgyvenimus: pamačiau, kaip ji gyveno būdama nėščia su manimi, kur mano vyriausiasis brolis pabėgo per pirmąją naktį. Išvydau savo tėvų namą, apžvelgiau visą kaimynystę. Taip pat apžiūrėjome mamos buvusią darbovietę. Daug dalykų, kurie galbūt mano amžiaus žmonėms neskamba niekuo ypatingai, man prilygo palaiminimui. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ten dar kartą sugrįšiu. Kartu su savo broliais, su savo šeima.

Maria Chiara Humura su močiute Ruandoje 2017-aisiais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Prisipažinsiu, sunku įsivaizduoti ir priimti, kad tokie siaubingi įvykiai nutiko 1994-aisiais. O kaip tau atrodo, kas pastūmėjo žmones genocido link? Ir kas, tavo supratimu, galėtų būti įgyvendinta, tarkime, politinėje ar teisinėje sferoje, kad šitokie nusikaltimai žmogiškumui daugiau nebepasikartotų?

Šiuos metus praleidau studijuodama Krokuvoje. Vienas iš mano pasirenkamųjų kurso dalykų buvo apie antidiskriminaciją politikoje. Per tą laiką teko padirbėti ties vienu projektu bei dar kartą šį klausimą permąstyti. Po Ruandos kolonizacijos nebuvo įmanoma atkurti laisvą visuomenę, pasitelkiant struktūras, kurias paliko belgai. Būtent tai lėmė, kad Ruandoje palengva įsigalėjo diskriminaciniai pojūčiai, kurie ilgainiui eskalavosi į smurtą, o šis į genocidą. Kartu verta pabrėžti ir švietimo svarbą įdiegiant pagarbos, taikingumo konceptą, įskaitant ir suvokimą apie skirtumus, kurie mus praturtina. Manau, kad informavimas tampa kertiniu aspektu, o atmintis yra tai, kas padeda nedaryti tų pačių klaidų vėl. Svarbu pradėti nuo jaunosios kartos, kuri vėliau statys pamatus visai mūsų ateičiai.

Kodėl nusprendei studijuoti politikos mokslus ir tarptautinius santykius? Galbūt visos šios patirtys turėjo tam įtakos?

Nusprendžiau studijuoti tarptautines studijas, kadangi trokštu prisidėti prie tinkamos paramos pabėgėliams steigimo. Asmeninės patirtys leido įgyti kitokį suvokimą ir jautrumą šios kategorijos žmonėms, patiriantiems sunkumų. Norėčiau jiems padėti jaustis laukiamais, kaip kadaise mano pačios šeima buvo laukiama Italijoje. Taip pat ypatingą dėmesį skirčiau pabėgėlėms moterims, nes mačiau savo mamos pavyzdį ir tai paliko didelę žymę mano gyvenime.

Ką norėtum pasakyti Lietuvos žmonėms?

Niekada neteko lankytis Lietuvoje. Tikrai norėčiau atvykti ir pasižvalgyti po šią šalį. Be abejo, neįmanoma žinoti visko apie viską – ypač to, kas vyksta visai kitoje pasaulio dalyje – bet, mano nuomone, jeigu turime galimybę suprasti, skaityti ar kalbėtis su kuo nors, kieno skirtingas kultūrinis pagrindas negu tavo, tai visuomet praturtina sielą. Čia buvo maža dalelė mano istorijos, kuria jaučiuosi dėkinga galėdama pasidalinti su jumis.