Jonas Noreika (1910-1947). LGGRTC nuotrauka

SIMONAS JAZAVITA – istorikas, tarpukario tyrėjas, sutikęs pasidalinti įžvalgomis apie istorines aplinkybes supusias Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Pokalbyje jis bando giliau, atsiribodamas nuo skubotų vertinimų apmąstyti J. Noreikos veiksmus, jo vietą Lietuvos istorijoje. Anot S. Jazavitos, nors J. Noreika visų pirma vadovavosi etninių lietuvių interesais, žydų išnaikinimo jis nesiekė.

Istorikas Nerijus Šepetys yra teigęs: „Tiesą sakant, ir kaltinimai, kurie yra jam [Jonui Noreikai] keliami, yra ne mažiau keisti ir kartais net beprotiški. […] Jis vadinamas [vienu metu – red.] vienu iškiliausių partizanų vadų, ir vienu iškiliausių Holokausto vykdytojų. Ir viena, ir kita yra netiesa.“ Ar sutinkate su tokiu vertinimu? Ar Jonas Noreika nėra nei Holokausto vykdytojas, nei herojus?

Jonas Noreika buvo to laikotarpio žmogus. Jis buvo jaunas, karštai mąstantis studentas, norėjo matyti viską juodai arba baltai. 1933-iaisiais jis išleido knygelę „Pakelk galvą, lietuvi“, ten yra nemažai ekonominio antisemitizmo, retoriškai klausiama: „Ką mes kuriame: Tautos, partijos, ar svetimtaučių gerovę?“ Kita vertus, tai buvo tiems laikams ne toks jau neįprastas dalykas, ekonominė konkurencija tarp tautinių grupių vyko. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybėje frakcijos buvo pasidalinusios pagal tautines sudėtis, tiek lietuviai, tiek kitos tautybės asmenys pirmiausia siekė žiūrėti savo interesų. Iš kitos pusės, knygelėje kritiškai pasisakoma prieš karą, net teigiama, kad jei Vokietija vėl pradės karą (juk nacionalsocialistai būtent tais metais atėjo į valdžią), ji už tai turės labai skaudžiai sumokėti.

Vėliau jis redagavo žurnalą „Kariūnas“, rašė publicistinius straipsnius į „Karį“ ir „Kardą“. Gavo už tai premiją, o 1939 m. lapkritį užsitarnavo kapitono laipsnį. Taigi, buvo tuometinės Lietuvos vertinamas.

Kaip Lietuvai, taip ir J. Noreikai buvo svarbūs 1938-ieji. Kovo mėnesį, Lenkijai paskelbus ultimatumą, niekas iš didžiųjų valstybių Lietuvos nepalaikė, o rugsėjį Miuncheno suvažiavimas suteikė visus kozirius Vokietijai ir nepadėjo Čekoslovakijai, kuri Lietuvoje buvo laikoma draugiška valstybe. Lietuvoje šie įvykiai sukėlė šoką, pakeitė daugelio žmonių galvoseną. Atrodė, kad žlugo sistema, kuri palaikė taiką, kad dabar Europos likimą sprendžia Vokietija, todėl reikia prie jos prisiderinti.

„Tvirtos rankos“ ilgesį matome 1939 m. J. Noreikos straipsniuose. Kita vertus, tuo metu Lietuvoje tokių nuotaikų daugėjo, jos nebuvo vien ideologinės, dažnai konjunktūrinės, siekiant savaip suprasto saugumo. Ir dabar kai kas simpatizuoja Vokietijai, laikydami ją stipriausia ES valstybe bei mano, kad Lietuvai reikia kuo glaudžiau bendradarbiauti su šia šalimi. Vokietijoje vyraujanti ideologija dabar visiškai kita, bet geopolitinė reikšmė lieka didelė. Vokietija ir tada ir dabar suprantama, kaip vakarietiškumo, geros kokybės ženklas. 

Simonas Jazavita. Asmeninio albumo nuotrauka

1940 m. Lietuvoje – baisi sovietinė okupacija iš esmės keičia padėtį. Dabar jau laukiamas Vokietijos kariuomenės žygis į Rytus, J. Noreika čia, be abejo, – ne išimtis. Jo veiklus būdas skatino jį imtis veiklos, tad jis iš pradžių entuziastingai palaikė vokiečius, o ilgainiui jais nusivylė ir įsitraukė į antivokišką rezistenciją, dėl kurios galiausiai atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš jos išėjęs karo pabaigoje, galėjo vykti į Vakarus, likti su šeima, tačiau pasirinko grįžti, norėjo kovoti dėl Lietuvos laisvės.

Jo bandymai pasipriešinti sovietams buvo kiek naivoki, vykdomi remiantis antivokiškos rezistencijos pavyzdžiu, todėl išdavikė jį praktiškai atidavė į NKVD rankas. Ten jis buvo kankinamas ir nužudytas. To nedera pamiršti.

Okupavę Lietuvą, vokiečiai labai aiškiai davė suprasti, kad sprendimus dėl žydų priima tik jie. Ar Noreika turėjo noro pasipriešinti? Tai sudėtingas klausimas. Priešiškumas žydams tuo metu buvo plačiai paplitęs. Didelė klaida buvo tai, kad daug lietuvių patriotų visus žydus tapatino su bolševikais arba nesistengė užkirsti tam kelio. Tai turėjo tragiškų padarinių.

Kaip vertintumėte Jono Noreikos veiklą nacių okupacijos laikotarpiu? Kokie buvo jo santykiai su vokiečių valdžia? Ar jam tiktų „kolaboranto“ etiketė?

Istorijos mokslas nemėgsta paprastų atsakymų. J. Noreika, pirmosios sovietinės okupacijos metu pamatęs, kokie valymai vyksta Lietuvos kariuomenėje, skaudžiai tai išgyveno, tad įsitraukė į sukilimą organizavusio Lietuvos aktyvistų fronto veiklą. Kai Lietuvą užėmė nacistinė Vokietija, buvo keli galimi keliai. Vienas – stoti prieš vokiečius, antras – neutraliai laukti, trečias – bandyti išsaugoti tiek Lietuvos valstybingumo, kiek įmanoma. Šį kelią pasirinko J. Noreika, tuo metu tai buvo gan dažnas pasirinkimas.

Žinoma, toks sprendimas vedė į kompromisus. J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku po to, kai kitas žmogus, Ignas Urbaitis, rugpjūčio pradžioje atsisakė šių pareigų „dėl humanistinių pažiūrų“. Akivaizdu, kad I. Urbaitis tai padarė dėl prasidėjusių žydų žudynių. Verta pažymėti, kad vokiečiai jo niekaip nerepresavo, taigi atsitraukti buvo galima. Ironiška, bet NKVD po karo I. Urbaitį išvežė į Sibirą, kur jį nušovė sargybinis. J. Noreika užėmė Šiaulių apskrities viršininko pareigas, siekė suartinti Lietuvių aktyvistų frontą su nuo jo atsiskyrusia radikaliausia pakraipa – Lietuvių nacionalistų partija.

Net ir aukšti Vokietijos pareigūnai negalėjo pasipriešinti prieš žydus nukreiptai politikai. Pavyzdžiui, antisemitinių pažiūrų paveikti Vokietijos generolai – kariuomenės užnugario vadas generolas Karlas von Roquesas ir armijų grupės „Šiaurė“ vadas generolas Ritteris von Leebas privačiai kalbėjosi apie žydų žudynes Kaune. Nors antisemitinis mąstymas šiems aukštiems Vermachto karininkams taip pat buvo būdingas, nes K. von Roquesas prasitarė, kad žydų vyrus reikėtų sterilizuoti ir žudyti nereikėtų, panašu, jog jie abu buvo sukrėsti dėl įvykusių žudynių, dėl jų brutalumo, ir tepasakė, kad geriausia būtų laikytis atokiau. Tad jei jie niekaip negalėjo pakreipti įvykių, ko galima tikėtis iš vidutinės grandies pareigūno. Be to, tiek okupantai iš Maskvos, tiek iš Berlyno, labai stengėsi supriešinti tautines grupes Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse ir, deja, tai labai sėkmingai padarė.

Atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vikipedijos nuotrauka

Grįžtant prie J. Noreikos, iš pradžių pastebimas jo tikėjimas, kad Vokietija išvaduos Lietuvą, grąžins nepriklausomybę. Vėliau jis linksta prie Vokietijos atžvilgiu kritiškos laikysenos, nepritaria lietuvių dalyvavimui SS daliniuose. 1942 m. lapkričio 23 d. jis vienintelis Lietuvoje išdrįso paminėti Lietuvos kario dieną. Jis kreipėsi į karius: „Už tautą, už teisingumą, už laisvą Lietuvą liejasi jūsų kraujas, kai širdys nenustoja plakusios Gedimino, Kęstučio, Vytauto kovų dvasia.“ Verta pažymėti, kad šiame raginime nėra pastebima jokio pataikavimo Vokietijos interesams, išskyrus paminėjimą, kad fronte kariai gina „Lietuvos ir Naujosios Europos interesus“.

Laikotarpis tuomet buvo itin sudėtingas, vyko mirtina kova tarp Vokietijos ir SSRS Stalingrade, o Kaune leisto laikraščio „Į laisvę“ puslapiuose buvo skelbiami raginimai ir reikalavimai sunešti visą žydų turtą, o net ir tuo atveju, jei kas liko skolingas į getą uždarytiems žydams, jis privalo grąžinti skolą, bet jau Vokietijos institucijoms. 1943 m. pradžioje Kauno laikraščiuose skelbiama, kad lietuviai bus baudžiami net už bendravimą su getuose esančiais žydais ar laiškų jiems perdavimą, skelbiama: „jokio pasigailėjimo žydams“, spausdinamos ištraukos iš liūdnai pagarsėjusio falsifikato – „Siono išminčių protokolų“. Nemažai iškilių intelektualų bando prisiderinti prie vyraujančios atmosferos – 1942 m. pabaigoje Vytauto Didžiojo universitete skaitomi nauji kursai – Juozas Girnius pristato vokiečių egzistencializmo filosofiją, Simas Sužiedėlis – vokiečių tautos istoriją, Antanas Maceina – Rainerio Maria Rilke filosofiją. Tuo tarpu Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos kalboje akcentuojamos Gedimino, Kęstučio, Vytauto laikų kovos su Kryžiuočių ordinu. Tuometinėje vokiečių propagandoje buvo neretai aktualizuojamas būtent Kryžiuočių ordino paveldas. Todėl toks J. Noreikos išsišokimas, be abejo, buvo pastebėtas ir vokiečių. Nestebina, kad jis buvo suimtas ir atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Viena yra mėginti laviruoti mėginant išsaugoti valstybingumo likučius nacių okupacijos metu, kita – pasisakymais, įsakymais ar veiksmais prisidėti prie Holokausto. Suprantama, kad tomis aplinkybėmis J. Noreika stengėsi daryti pirmąjį, tačiau ar nenuslydo į antrąjį?

Grįžkime prie istorizmo principo. Dabar, nagrinėdami šiuos klausimus, puikiai žinome Holokausto mastą, kiek buvo išžudyta žmonių. Tačiau net ir po karo supratimo apie Holokaustą net Vakarų visuomenėse nebuvo tiek daug – jis augo, kai tai pamažu tapo aktyvių istorikų diskusijų tema, o vėliau atsidūrė medijose. Manau, ir daugeliui lietuvių, suvokimą apie Holokaustą daugiau formuoja ne Lietuvos ar užsienio istorikų darbai, o, pavyzdžiui, Holivudo šedevras – „Šindlerio sąrašas“.

Lietuvos žydams sovietų okupacija buvo skaudi, bet visgi mažesnis blogis. Lietuviams vokiečių okupacija irgi buvo skausminga, jie turėjo pasijausti „untermenchais – žemesniais žmonėmis“, tačiau buvo mažesnis blogis už sovietų okupaciją. Paprastas pavyzdys – neseniai Kaune pagerbti 29 iš 100 per tarpukarį dirbusių Lietuvos ministrų, kurie tapo okupacijų aukomis. 28 jų buvo nužudyti sovietų ir tik vienas – Jokūbas Vygodskis, buvęs žydų ministras be portfelio, tapo vokiečių auka, be abejo, dėl tautybės. Totalitariniai režimai norėjo supriešinti skirtingų tautybių žmones, ir jiems pavyko.

Vokiečių kariai Kaune 1941 metų birželį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Riba tarp mėginimo išsaugoti valstybingumo likučius ir prisidėjimo prie Holokausto yra aiški mums, bet, deja, jos galėjo visai nematyti to meto žmonės. J. Noreika tuo metu pirmiausia žiūrėjo savo tautinės grupės interesų ir žydų likimu nesidomėjo. Daryti iš jo žydų gelbėtoją, nors tokių balsų ir pasigirsta, mokslinių argumentų trūksta. Jis bendravo su žydų gelbėtoju Domu Jasaičiu, bet bendravo ir su žydų žudynėse aktyviai dalyvavusiu Povilu Alimu. Geriausiu atveju įžiūrėti galima „valenrodizmą“, siekiant sudėtingomis sąlygomis laviruoti, viešai atskleidžiant nebūtinai tikrą savo poziciją, o derinti ją prie esamos konjunktūros. Tačiau vien tai, kad jis jaunas parašė antisemitinių teiginių turinčią knygą ar 1939-ųjų krizės metu bei prasidėjus sovietinės okupacijos baisumams tapo krypties į Vokietiją šalininku, neįrodo, jog jis pritarė Holokaustui ar prie jo prisidėjo, nors ir įrodo antisemitines pažiūras. Tiesa, jis pirmiausia žiūrėjo lietuvių interesų ir siekė juos gelbėti, todėl, manau, ir neatsistatydino iš Šiaulių apskrities viršininko pareigų kaip I. Urbaitis. J. Noreika liko dirbti ir stengėsi amortizuoti vokiečių okupacijos efektą. Dokumentai, kuriuos esu matęs, verčia manyti, kad jis nesiekė išnaikinti Lietuvos žydų, tačiau žiūrėjo į juos kaip į kitokius. Visai tuometinei LAF ir LNP aplinkai buvo būdingas žydo bolševiko mitas, tam tikras priešiškumas, nors be abejo, negalima daryti išvados, kad jie visi pritarė žydų kaip tautos visiškam sunaikinimui. Tačiau tragedija įvyko, todėl į tas antisemitines pažiūras žvelgiame kitaip, nei į, pavyzdžiui, XIX a. intelektualų ar politinių veikėjų.

Visos valstybės, kurios geopolitiškai buvo priverstos atsidurti Vokietijos pusėje, su savo žydų bendruomene elgėsi priklausomai nuo to, kaip stipriai į jų reikalus kišosi galingiausia tuometinė Europos valstybė – Vokietija. Tai matyti pažvelgus į Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos istorijas. Kitaip elgėsi Suomija, kurią Vokietija gerbė už pasipriešinimą Žiemos kare, tad ši šalis turėjo geresnes laviravimo galimybes (aišku, ir dėl geografinės padėties). Taigi, atsižvelgiant į tai, svarbu, kad J. Noreika visada siekė Lietuvos valstybingumo. Remiantis Raulio Hilbergo mintimis, būtų galima teigti, kad mažesnė priklausomybė nuo vokiečių būtų bent jau sumažinusi tragiškai Holokauste nužudytų Lietuvos piliečių žydų skaičių.