Darius Indrišionis. Aivaro Žydelio nuotrauka

Ir vėl Škirpa, ir vėl Noreika. Temos, kurios pastarosiomis dienomis, atrodo, tapo pagrindinės. Temos (iš tikrųjų – tik viena, bendra tema), kurios dalija visus joms neabejingus į dvi stovyklas: stovyklą „nuimti“ ir stovyklą „palikti“. O tos stovyklos, savo ruožtu, atrodo viena kitai tokios priešiškos, jog skersai išilgai skraido stiprūs epitetai: vieni apšaukiami Kremliaus agentais, kiti – fašistais, o treti (nedėkingas trečiojo brolio vaidmuo) – į diskusiją bandantys įsiterpti istorikai – išvadinami tiesiog naudingais [Kremliui] idiotais.

Šiuo tekstu pretenduosiu į pastarąjį titulą. Kadangi apšauktųjų naudingais idiotais gretos sistemingai auga, tai atsidūrimas toje kompanijoje darosi vis mažiau bauginantis. Galiu prognozuoti ir tai, kad, tokiais tempais klijuojant „Kremliaus įtakos agentų“ ir „naudingų idiotų“ etiketes, jas klijuojantieji („tikrieji Lietuvos patriotai“) greitai liks visiška mažuma ir galimai taps marginalia visuomenės grupe, į kurią bus nustota žiūrėti rimtai. Bet grįžkim prie reikalo – prie Škirpos ir Noreikos: kodėl nujaučiu būsiąs apšauktas naudingu idiotu? Nes manau, kad „nuimti“ Škirpą ir Noreiką reikėjo.

Tikiu, kad po paskutinio sakinio daugelis skaitytojų atmes šį tekstą, nebandys jo perskaityti iki galo ir taps komentatoriais (o komentaruose, žinoma, gausiai skambės jau nesyk minėtas epitetas). Situacijos nesušvelnins ir tai, jog nuoširdžiai, visai nepataikaudamas „tikriesiems patriotams“, manau, jog ir Cvirką su Valsiūniene reikia „nuimti“. „Pataikauja. Iš tikrųjų jis taip nemano. Kiek tau Kremlius sumokėjo?“ –  kaip pasmerktasis tikiuosi perskaityti šiuos komentarus.

Kaip jau nusipelnęs atitinkamo, nesyk minėto epiteto, galiu imtis drąsesnių pasvarstymų – kodėl manau, jog Škirpos ir Noreikos atminimo lentas reikėjo nuimti. Pirmiausia pabandykime įsivaizduoti tokią biografiją: komunistas pogrindininkas (dėl patogumo pavadinkime jį išgalvotu vardu – tebūnie Jurgis), kuris pirmosios sovietinės okupacijos metais ėjo kokias nors pareigas vietinėje administracijoje ir tiesiogiai dalyvavo sudarant sąrašus tų, kurie turėjo būti ištremti 1941-ųjų birželį: pildė sąrašą, surašė turtą, dėjo parašus. Trėmimai praėjo, praeina dar savaitė ir prasideda karas. Visiškas chaosas, komunistų bėgimas į Rytus ir... Jurgiui nepasiseka pabėgti – jis, bolševikų partijos narys, buvęs administracijos pareigūnas, lieka nacių okupuotoje Lietuvoje. Jurgis slapstosi miškuose, sutinka kelis panašaus likimo asmenis – nuo besitraukiančių dalinių atskilusius raudonarmiečius, buvusius komjaunuolius ir bolševikus. Sovietinių partizanų būrys iš jų, žinoma, nesusiformuoja – po poros dienų Jurgio grupė atsitiktinai susiduria su vokiečių daliniu, yra mikliai apsupami ir be jokio pasipriešinimo iššaudomi. Viskas – tokia išgalvoto buvusio komunisto, Birželio trėmimų vykdytojo Jurgio išgalvota biografija. „Na ir kas?“ – paklaustumėte. Klausimu į klausimą: o Jurgiui ar paskirtumėme atminimo lentą? O gal gatvę Jurgio vardu?..

„Ne, jis tikrai idiotas“, – jau įsivaizduoju taip svarstant. „Kaip galima kelti tokius klausimus? Juk šitas Jurgis – komunistas. Jis nebuvo Lietuvos patriotas – priešingai, jis veikė partijoje, kuri visą laiką kovojo prieš laisvą Lietuvos valstybę“, – tokias mintis galima nuspėti. Tačiau problema išlieka – akis badanti problema: prieš Lietuvos valstybę veikęs bolševikų partijos narys, išgalvotas vietos komunistas Jurgis savo veikla okupacijos metais stebėtinai panašus į laisvos Lietuvos karininką Joną Noreiką. Išgalvotas komunistas Jurgis prisidėjo prie trėmimų vykdymo, o realus Lietuvos karininkas Jonas Noreika, kaip minima LGGRTC pažymoje, buvo vienas tų „lietuvių civilinės administracijos pareigūnų“, kuriuos „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“. Pabrėžtina: nei vienas, nei kitas pats žmonių nešaudė – vienas trėmė, kitas izoliavo. Faktas išlieka nepakitęs: abu jie šiais savo veiksmais darė blogį. Darė blogį Lietuvos gyventojams – nesvarbu, kokios tautybės, nesvarbu, kokio tikėjimo.

Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Galima pykti ir rėkti, jog Jurgis – fikcija, o taigi, nerimtas argumentas. Žinoma, Jurgis – išgalvotas veikėjas, tačiau ar gerai paieškoję nerastumėme panašių biografijų? Rastumėme, ir ne vieną. Jurgis – išgalvotas komunistas, sovietinis kolaborantas, susitepęs trėmimais, o vėliau žuvęs nuo nacių rankos. Jonas Noreika – realus Lietuvos karininkas, dirbęs nacių okupuotos Lietuvos vietinėje administracijoje, vėliau dalyvavęs antinacinėje rezistencijoje, kalintas Štuthofe, dar vėliau – sukūręs antisovietinę organizaciją, kuri, tiesa, buvo greitai likviduota, o Noreika sušaudytas sovietų.Taip lyginant Jurgio ir Jono Noreikos biografijas, išryškėja esminis skirtumas: Jurgis betarpiškai kolaboravo su okupantais, o Jonas Noreika tarytum bandė išpirkti savo kaltę už tam tikrus netinkamus veiksmus – kovodamas tiek prieš nacius, tiek prieš sovietus. Bet ar išpirko?

Nesu teisėjas – neturiu teisės spręsti, ar Jono Noreikos antinacinė ir antisovietinė veikla atperka jo parašą, padėtą po dokumentu (tegul ir rutininiu, tegul ir formaliu), nurodančiu izoliuoti vietos žydus gete. Visa tai – trys faktai, buvę dramatiškoje Jono Noreikos biografijoje: 1) tas nelemtas parašas; 2) antinacinė rezistencija; 3) antisovietinė rezistencija. Visa tai buvo Jono Noreikos biografijoje – ir to neatimsi. Tuo tarpu tie, kurie nori išteisinti Noreiką, tie, kurie nori, kad Noreikos atminimo lenta liktų kaboti ten, kur kabojo, linkę imtis teisėjų vaidmens – ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

„Pala, pala... Bet juk tu irgi teisėjas – tu juk už tai, kad lentą Noreikai reikia nukabinti“, – tokio atkirčio galima tikėtis. Taip, manau, kad atminimo lentą Jonui Noreikai reikia nukabinti, nes ši dramatiška asmenybė verta daugiau nei atminimo lentos. Tragiška, sudėtinga, nevienareikšmė Jono Noreikos biografija yra verta meninio filmo. Tokio, kuris sutrauktų į kino sales dešimtis ar šimtus tūkstančių žiūrovų. Tokio, kuris priverstų tuos žiūrovus, ypač jaunąją kartą, suvokti kokioje dramatiškoje padėtyje buvo atsidūrusi jauna Lietuvos valstybė – tarp dviejų totalitarinių režimų girnų. Tokio filmo, kuris priverstų jį mačiusius įsisąmoninti, kad istorija nebūna vien balta arba vien juoda – kad nebūna vien niekšų arba vien didvyrių – kad dažniausiai portretus tenka tapyti pastelinėmis spalvomis.

Atminimo lenta, skulptūra ar atitinkamu vardu pavadinta gatvė – visa tai tėra tik noras užkasti neatsakytus istorijos klausimus dar giliau, juos paslėpti nuo visuomenės akių ir minčių, pabėgti nuo nepatogios diskusijos. Kodėl niekas nesiginčija dėl Mindaugo, Gedimino, Kudirkos ar Basanavičiaus paminklų? Todėl, kad šie paminklai jau išminuoti – pradingo prasmė diskutuoti apie šių asmenybių prasmę Lietuvos istorijai, nes jų prasmė tapo neginčytina: Mindaugo, Gedimino, Basanavičiaus ir Kudirkos kurta Lietuvos valstybė yra dabar ir bus ateityje – valstybė tapo svariausiu šių istorinių asmenybių veiklos prasmingumo įrodymu.

Tuo tarpu ar galime vienareikšmiškai atsakyti, kuo prie Lietuvos kūrimo prisidėjo Škirpa, Noreika ar Cvirka (apie Valsiūnienę nekalbu – jos atminimo lentos išlikimas yra išvis nonsensas, kaip ir Šiauliuose tebesanti komjaunuolės Marytės Margytės, dalyvavusios 1941 m. birželį žudant Panevėžio gydytojus, gatvė)? Atsakyti galima, bet vienareikšmiškai – ne. Nes paminėtieji – Birželio sukilimo organizatorius Škirpa, rezistentas Noreika ar talentingas rašytojas Cvirka – visi jie yra didvyriai su ordinu „bet“. Kiekvieno jų biografijoje galima rasti pa(si)teisinimų, tačiau tie pa(si)teisinimai nepaneigia juodųjų puslapių, tam tikros gangrenos, slypinčios šių, reikšmingų Lietuvai asmenybių, biografijose.

Atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vikipedijos nuotrauka

Gatvės – tai visų pirma – asfaltas, o atminimo lentos – masyvūs akmenys, kabinami ant sienų. Atrodo, jog dalis visuomenės nori pamiršti, kad visa tai – statybinė medžiaga. Medžiaga, ant kurios statome savo istoriją. Medžiaga, kuri turi būti tvirta – nepajudinama ir neskilinėjanti – tam, kad ant viršaus galėtume dėti naują, patikimą sluoksnį. Nei Škirpa, nei Noreika, nei Cvirka nėra tinkama medžiaga tvarioms statyboms. Todėl juos reikėtų nuimti ir išimti.

Nuimti ir išimti. Ir padėti šalia. Neišmesti į istorijos šiukšlyną – jokiu būdu. Škirpa, Noreika ir Cvirka buvo reikšmingi Lietuvos istorijai. Nevienareikšmiški, bet reikšmingi. Atminimas apie jų dramatiškus likimus, apie ne visada teisingus pasirinkimus privalo išlikti – ir maža to, tas atminimas privalo išlikti ne nugrūstas į nuošalį, ne įmūrytas į sieną – tas atminimas privalo būti gyvas, apie tą atminimą privaloma kalbėti, privaloma kurti. Grįžtu prie minties, kad Noreika vertas ne atminimo lentos, o meninio filmo. Ir Škirpa – taip pat. Ir Cvirka. Visi jie verti puikių meninių filmų, kuriuose susipintų gėris ir blogis, šviesa ir tamsa. Filmų, kurie nebūtų urapatriotiškai nuspėjami, nesivadovautų nuobodžiomis klišėmis ir stereotipais. Filmų, kurie priverstų žiūrovus išeiti susimąsčiusius – susimąsčiusius apie sudėtingą Lietuvos istoriją, apie nelengvus ir dažnai klaidingus pasirinkimus žmonių, vienaip ar kitaip pasiryžusių sieti savo gyvenimą su Lietuva.

Toks šių trijų istorinių asmenybių įamžinimas būtų prasmingas ir vertingas Lietuvai. Deja, įtariu, kad toks pasiūlymas nebus priimtinas tai pusei, kuri visada geriausiai žino, kas yra už Lietuvą, o kas – tiesiog Kremliaus agentai ar naudingi idiotai. Manau, jog jiems – „tikriesiems patriotams“ – nevienareikšmis, neplytiškas ir negatviškas Škirpos, Noreikos ar Cvirkos įamžinimas yra dar labiau bauginantis, nei tai, kad pranyks didvyrių su ordinu „bet“ materialios įamžinimo formos.