Vytis Jurkonis

Su „Freedom House Lietuva“ vadovu VYČIU JURKONIU susitikome vos jam grįžus iš Londono, kur vyko Globalinė konferencija dėl žiniasklaidos laisvės. Pokalbyje aptarėme ne tik žiniasklaidai šiandien kylančius iššūkius, tačiau ir įdėmiau pažvelgėme į situaciją Rusijoje, kur liepos 15 dieną, lygiai prieš dešimtmetį, buvo pagrobta ir nužudyta žurnalistė Natalija Estemirova. Jos žudikai nerasti iki šiol. Tad natūraliai kyla klausimas, ar galima tikėtis pokyčių toje šalyje ir koks galėtų būti mūsų pačių vaidmuo padedant ten dirbantiems žurnalistams ir žmogaus teisių gynėjams, sekantiems N. Estermirovos ir kitų dėl kitokios Rusijos brangiausią auką atidavusių žmonių pėdomis.

Neseniai dalyvavai Londone vykusioje Globalinėje konferencijoje dėl žiniasklaidos laisvės, kurią organizavo Jungtinės Karalystės ir Kanados vyriausybės. Kokios pagrindinės išvados ir kokių veiksmų galime laukti, nes statistika, rodanti žiniasklaidos laisvės situaciją, žurnalistams kylančius sunkumus ar net persekiojimus, yra gerai dokumentuota ir žinoma visiems, kurie domisi šia problematika. 

Man susidarė įspūdis, kad pagrindinė priežastis, kodėl buvo organizuotas šis milžiniškas forumas, buvo britų ir kanadiečių užsienio reikalų ministerijų iniciatyva aktyviau veikti žiniasklaidos laisvės srityje. Tai buvo proga paskelbti jų naujus įsipareigojimus, susitarimus ir tam tikras finansines injekcijas į šią sritį. Kartu tai buvo ir bandymas sukoordinuoti įvairių tarptautinių institucijų bei už žiniasklaidos situaciją atsakingų pareigūnų darbą, kad jis būtų kiek įmanoma vieningesnis, kad nebūtume išsibarstę, kad atsispirtume valstybių siekiams manipuliuoti žiniasklaida. Visa tai per dvi konferencijos dienas buvo akcentuota ne kartą. 

Kartu buvo ir gera galimybė susitikti labai įvairiems žmonėms iš įvairių regionų, kurie dažniausiai tarpusavyje ne taip dažnai susitinka. Kalbu apie Afrikos kontinentą, Lotynų Ameriką, Azijos valstybes ar mūsų Rytų ir Vidurio Europos atstovus. Labai svarbu pamatyti, kad problemos nepaisant visų regioninių skirtumų savo esme yra panašios.

Buvo kalbama apie kritinius regionus, kur žurnalistams dėl jų darbo kyla pavojus saugumui ar net gyvybei, tai vienas esminių iššūkių, be to, buvo aptartas propagandos, dezinformacijos pavojus, nauji iššūkiai, žiniasklaidos tvarumas. Kartais atrodo, kad pasikalbėjome, išvydome vieni kitus, o kas gi toliau. Kaip aš supratau, siekiama, kad šis renginys taptų tęstinis. 

Po renginio kiekvienam dalyviui buvo išsiųstos užklausos pakomentuoti, kas forume pavyko, o kas – ne. Man susidarė įspūdis, jog pritrūko dėmesio posovietinei erdvei. Vienintelis latvių organizuotas renginys buvo skirtas tokiam tikrai dideliam regionui kaip Vidurio ir Rytų Europa bei Centrinė Azija. Per pusantros valandos mes vos vos aptarėme Rusijos ir šiek tiek Centrinės Azijos klausimus, nes šios vietos yra problemiškiausios. Tačiau sulaukėme pastabų, kad nepakankamai dėmesio skyrėme Višegrado ar Baltijos valstybių problemoms, kur iššūkių, nors ir šiek tiek kitokio pobūdžio, taip pat netrūksta.

Įdomu kiek plačiau pakalbėti apie Rusiją ir situaciją toje šalyje, nes, man regis, mes dažnai pasitenkiname paprastais apibendrinimais ir nebesigiliname, kad galėtume įžvelgti daugiau niuansų. 

Kalbant apie Rusiją, įspūdis yra dvejopas. Vakar minėjome žurnalistės Natalijos Estemirovos dešimtąsias nužudymo metines. Puikiai suprantame, kad nebuvo jokio normalaus tyrimo, nebuvo rasti jos pagrobėjai ir žudikai, nekalbant apie užsakovus.  Ta raudona linija Rusijos žurnalistams yra labai siaura ir ją peržengus gresia tikrai labai skaudžios pasekmės. Reikia suvokti, kiek daug jie rizikuoja.

Tačiau  Rusijos žurnalistai, ypač kalbant apie tiriamąją žurnalistiką, yra bene geriausi visame regione. Tai, ką jie daro, jų tyrimai yra neįtikėtino masto ir gylio. Čia galime paminėti tyrimus dėl MH-17 lėktuvo numušimo, Skripalių apnuodijimo, GRU veiklos Europoje ir pan. Kartais jie daro daugiau nei mūsų specialiosios tarnybos. Kitaip tariant, jie neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis, rizikuodami padaro daugiau nei kai kurios mūsų institucijos, turinčios ir daugiau žmonių, ir daugiau resursų. Tai yra tos sėkmės istorijos, kurios parodo, kad Rusijoje daug kas įmanoma. Būtent dėl to nereikia prarasti vilties, kad padėtis ten gali keistis. Priešingai, reikia tiems žurnalistams parodyti daugiau solidarumo ir bendradarbiauti.

Prieš keletą metų nutiko tokia juokingai liūdna istorija, kai Briuselyje susirinko tiriamosios žurnalistikos atstovai, besidomintys Rusija. Ir dauguma jų nekalbėjo rusiškai. Tame renginyje svečių teisėmis dalyvavo ir keletas žurnalistų iš Rusijos, netikėtai jie tapo vos ne pagrindiniais renginio pranešėjais, nes vien kartoti mantrą Kremlius, Putinas, hibridinės grėsmės didelio Rusijos išmanymo nereikia. Visa tai iliustruoja problemą, jog mes daug šnekame apie Rusiją, tačiau menkai ją pažįstame. 

Sugrįžtant prie N. Estemirovos, nors Europos Parlamentas jos organizacijai „Memorialas“ tais pačiais 2009-aisiais skyrė Sacharovo vardo apdovanojimą, visa tai neatnešė kokybinio pokyčio, kalbant apie dėmesį Rusijos, o ypač itin sudėtingai Čečėnijos problematikai ar konkrečiai pačiai nužudymo istorijai. Mes Lietuvoje galime savęs atvirai paklausti, kiek Rusijos žurnalistų pažįstame ir kiek jų galėtume pasikviesti. Dažniausiai regime tuos pačius veidus. 

Kai Oksforde teko dalyvauti viename renginyje, skirtame Rusijos žurnalistams, jame buvo apie 100 dalyvių. Buvau priblokštas, 100 dalyvių iš Rusijos? O aš maniau, kad Rusijos žiniasklaida jau pervažiuota su volu ir be Novaya Gazeta, Mediazona, Insider, regioninio portalo 7x7 ir kelių kitų beveik nieko neliko. Ir ten buvo nemažai žurnalistų ne tik iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, bet ir iš regionų. Suprantama, kad situacija regionuose yra sudėtinga, ir daugelis neslepia, kad dėl visos kylančios rizikos jie yra priversti imtis tam tikrų saugumo priemonių. Kadangi ne visuomet jie turi techninių saugumo priemonių ar turi prieigą prie tarptautinių organizacijų, žmogaus teisių gynėjų, įvairių fondų, tai natūrali jų saugumo priemonė yra savicenzūra. Tada, sako jie, mes galime rašyti apie viską, išskyrus tris klausimus: artimiausią Putino aplinką, Bažnyčią ir Krymą. Apie visa kita rašyti jie gali. Tai nėra idealus rezultatas, tačiau aš tų žurnalistų nenurašyčiau, ypač kai kalbame apie tokius tolimus regionus kaip Chabarovskas, Omskas, Tomskas. Manau, kad tie žurnalistai net su didele savicenzūros doze gali padaryti reikšmingų dalykų. Jie gali puoselėti tam tikrą kritinį mąstymą bent jau savivaldos lygmeniu. Turint omenyje Rusijos dydį, manau, kad mes per mažai ją pažįstame, per mažai turime kontaktų ir neretai matome šią šalį tik per juodą irbaltą prizmę. Labai supaprastiname ten vykstančius procesus ir dinamiką. Pats paprasčiausias dalykas yra nubrėžti liniją ir pareikšti, kad Rusija niekada nepasikeis, ir tai yra neįmanoma. 

Toks požiūris juk galiausiai naudingiausias pačiam Kremliui, kuris ir perša savo piliečiams mintį, jog demokratija ne jiems, jog tai prieštarauja Rusijos esmei. Be to, nurašius pokyčio galimybę, nebelieka ir paskatos megzti ryšius, nes juk vis tiek niekas nepasikeis. 

Taip. Be to, visa tai, ką mes matome per pastaruosius metus – visuomenės nepasitenkinimą, protestus ne tik Peterburge ar Maskvoje, bet ir regionuose, o ypač jaunimo gretose – suteikia pagrindo optimizmui. Tačiau reikia suvokti, kad čia nėra sprintas, o veikiau ilgas ir sunkus maratonas, pareikalausiantis daug jėgų. Ilgalaikis mūsų regiono interesas būtų, kad Rusija taptų demokratinė ir laisva. Tuomet ir nebebūtų ir agresyvios kaimynės, išsispręstų tam tikri teritoriniai konfliktai, neturėtume ir tokio masto dezinformacijos, tiesą sakant, neišvengiamai keistųsi ir kaimyninė Baltarusija.  

Man regis, dar svarbu kalbėti apie tai, kad anksčiau lietuvių ir rusų bendradarbiavimas, kalbant apie disidentus, kildavo iš bendro suvokimo, jog sovietinė sistema yra tarsi kalėjimas, atėmęs iš žmogaus teises ir laisves, tad pasipriešinimas yra bendras reikalas. Dabar situacija yra pakitusi ir to bendro reikalo tarsi nebėra. Man regis, mes kartais klaidžiojame tarp kraštutinumų. Kartais esame linkę nurašyti viską, kas yra Rusijoje. Kartais sakome, kad esame maži ir geriau nesikišti, nes nieko čia nepakeisime. O kartais imame kelti reikalavimus tiems, kad mums kažką turi įrodyti tie, kurie ir taip rizikuoja, tuo tarpu mes patys dalijame nurodymus patogiai įsitaisę fotelyje.

Aš manau, kad bent jau tam tikruose Rusijos sluoksniuose Lietuva yra vertinama už tvirtą poziciją, stiprią politinę valią ir aiškų įvardinimą, kas yra kas. Tai nėra finansinio pajėgumo klausimas. Reikia pripažinti, kad kai kurioms didesnėms valstybėms, įskaitant kaimynes, irgi yra naudinga, kai Lietuva pasisako labai aštriai, „prisiima ugnį“ ir Kremliaus vertinama kaip bene griežčiausia ES valstybė. Čia kalbu ir apie tokias valstybes kaip Vokietija, Švedija, Lenkija, ta pati Estija. Toks tylus bendradarbiavimas, nors ne idealus, bet tinka tol, kol neliekame „kraštiniais“. 

Neseniai teko dalyvauti renginyje Rygoje, ir ten buvo ekspertų iš Rusijos, ganėtinai artimų Kremliui. Vienas jų diskusijos pabaigoje išreiškė viltį, kad pokyčių ES santykiuose su Rusija bus, nes pasikeis Lietuvos prezidentas. Tuomet buvo laukiama antrojo turo. Mane tas pasisakymas nustebino, nes akivaizdžiai parodė, jog, nepaisant visų kalbų apie mažą, neadekvačią valstybę, vis dėlto tai kelia nemenką rūpestį bent jau tam tikruose Kremliaus sluoksniuose. Aš manau, kad Lietuva daro kartais net daugiau, nei galėtų, o pagrindinė grėsmė yra nelikti vieniems. Kol kas kaip ryškiausius partnerius turbūt reikėtų įvardinti Jungtinę Karalystę, bet mūsų bendradarbiavimas su Šiaurės valstybėmis, su ta pačia Lenkija yra labai reikšmingas, nes tik kartu su jomis mes galime turėti svorį tokiose sostinėse kaip Berlynas ar Paryžius, kur tiek dėl istorinių aplinkybių, tiek galingų verslo interesų pragmatinė darbotvarkė labai konkuruoja su demokratijos, žmogaus teisių ir laisvės klausimais. 

Tarptautinis lygmuo yra viena, o ką galima padaryti visuomenės lygmeniu? Solidarumas yra labai svarbu. Tai, ką mes regėjome „Meduza“ žurnalisto Ivano Golunovo atveju, buvo stipru. „Meduza“ įkūrėja ir vykdančioji redaktorė Galina Timčenko tai įvardino kaip tam tikrą stebuklą. Aš manyčiau, kad tai žemiškesnis dalykas nei stebuklas, tačiau mes matėme beprecedentį solidarumą tiek tarptautinėje, tiek ir vietos bendruomenėje. Matėme, kad nors I. Golunovas buvo „Meduza“ žurnalistas, daugelis kitų žurnalistų, kurių dalį mes vadintume kaip dirbančius propagandinėje žiniasklaidoje, pasisakė už įkalintą kolegą. Matėme daug protestų, solidarumo akcijų. Manau, kad dėl to I. Golunovas ir buvo paleistas. 

Ne visos istorijos pasibaigia taip sėkmingai, tačiau, kiek tenka girdėti iš politinių kalinių, jiems tas solidarumas yra labai reikšmingas. Net ir gautas solidarumo atvirukas su linkėjimais iš Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno įkalinimo įstaigoje jiems gali suteikti pozityvo ne tik kad dienai, bet visai savaitei.

Tačiau kartu mes galime raginti veikti savo politikus. Pamenu, kad Baltarusijos atveju buvo tokia graži iniciatyva „Parlamentarai už laisvę (MP4Freedom)“, kai kiekvienam Baltarusijoje kalinčiam politiniam kaliniui mes suradome po Lietuvos parlamentarą iš skirtingų partijų. Jie domėjosi to asmens likimu, byla, jos aplinkybėmis ir kartkartėmispalaikydavo savo globojamus politinius kalinius įvairiomis progomis. Tą pačią iniciatyvą pakartojome ir Briuselyje. Sutapimas ar ne, bet netrukus tuos politinius kalinius paleido, bet mažų mažiausiai žinau, kad tai buvo matoma tiek vietos, tiek tarptautiniu lygmeniu, ir politinių kalinių šeimos dėl to dėmesio buvo itin dėkingos. Be to, visa tai yra dar svarbiau dėl mūsų pačių jautrumo bei neabejingumo. 

Tai toks klasikinis vystomojo bendradarbiavimo politikos atvejis, kai kalbame apie dviejų krypčių eismą ir ne tik padedame kitiems, tačiau, ugdydami savo jautrumą, imame vis geriau suvokti, jog tai, ką turime – laisvė ir demokratija – nėra duotybės. Imame suvokti, kad už tai mes turime kovoti kiekvieną mielą dieną. Visa tai reikšminga ne tik Lietuvoje, tačiau ir JAV ar JK. Kai matome neteisybę, negalime tylėti, nes lašas po lašo gali paplauti demokratijos pamatus, o demokratijos griūtis dažnai prasideda nuo mažų dalykų. 

Jei ugdomės jautrumą, mes netgi galime mokytis iš Rusijos aktyvistų, žurnalistų, nes, kaip ir sakiau, tiriamosios žurnalistikos požiūriu rusai yra vos ne šios srities avangardas. Jie mums galėtų daug ką patarti dėl kovos su kibernetinėmis grėsmėmis, dezinformacija, kleptokratinių ryšių. Jie yra pats geriausias mūsų radaras, nes mes Rusijos patys gerai nepažįstame. Daugeliui žinomos Putino, Medvedevo ir kelios kitos pavardės, tuo tarpu kitos nieko nesako. Tarkim, apie bankininką ir filantropą Rubeną Vardanianą ar Samaros srities gubernatorių Vladimirą Artiakovą ir jų ryšius jie mums galėjo papasakoti gerokai anksčiau iki Ūkioleaksistorijos.  

Su Rusijos pilietinėmis iniciatyvomis dabar vis daugiau bendradarbiaujame, tačiau kuo plačiau vystysime šią veiklą, tuo mes tapsime atsparesni Kremliaus grėsmėms. Lygiai tas pat pasakytina ir apie rinkimų stebėjimą. Yra tokia rusiška rinkimų stebėjimo organizacija „Golos“, su kuria teko bendrauti. Jie organizuoja rinkimų stebėjimą ne tik Rusijoje, bet ir kitose valstybėse. Po rinkimų Didžiojoje Britanijoje jie kalbėjo apie tai, kokią gausybę galimybių įsiskverbti ir paveikti rinkimų rezultatą jie užfiksavo. Jie kitaip regi procesus, turėdami savo patirtį Rusijoje. Mums kai kurie dalykai atrodo protu nesuvokiami, o jie tų pažeidimų mato kiekvieną dieną. Mūsų demokratijos daugiausia remiasi pasitikėjimo pagrindu, kai darome prielaidą, kad institucijos, pareigūnai nebus piktavališki ir nenorės pakenkti. Tuo tarpu kasdienybė Rusijoje yra kitokia. Jie turi milžinišką savisaugos instinktą, budrumą detalėms. Dėl to jie gali padėti siekiant užfiksuoti galimus mūsų pažeidžiamumo atvejus. 

Galiausiai, manau, kad verta pabrėžti tai, jog Lietuvoje gyvenanti Rusijos demokratų bendruomenė yra gana matoma, ir tai liudija tokios iniciatyvos kaip, pavyzdžiui, iniciatyvos „Nanook“ reportažų ciklas „Kol dega raudona“. Ten pateikta tikrai dėmesio vertų žmonių istorijų. Kitas įdomus projektas buvo spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Dreamland“, kuriame pasakojamos kelios pabėgėlių, bandančių atrasti savo svajonių žemę Lietuvoje, istorijos. Greta afganistaniečio, turkės ir libaniečio istorijų girdime ir dviejų rusų pasakojimus. 

Matome, kad rusai į Lietuvą migruoja ir dėl politinių priežasčių, ir dėl ekonominių verslo sumetimų. Pavyzdžiui, yra bent kelios IT ir žaidimų industrijos kompanijos, kurios čia persikėlė vien dėl to, kad ekonominė situacija Rusijoje nėra pati geriausia. 

Bendradarbiavimo galimybių yra apstu. Aš matau, kiek įdomių dalykų ar iniciatyvų galėtų sukurti praėjusiais metais viešėjęs menininkas aktyvistas iš Novosibirsko Artemas Loskutovas (Monstracija) ir Olegas Surajevas, arba moterų lygybės temomis Anna Rivina (Nasiliju Net) bei, tarkim, Neringa Rekašiūtė ar Moterys kalba. Neįtikėtina būtų, jei Gediminas Andriukaitis ir projekto „Žymės“ komanda arba į Rusiją neįleidžiami „Misija Sibiras“ dalyviai prisikalbintų į Lietuvą atvykti pusmilijonį sekėjų tviteryje turintį ir neseniai poros valandų laidą apie Kolymą sukūrusį bei daugiau nei 15 milijonų peržiūrų sulaukusį žurnalistą Yury Dud‘. Menininkai galbūt iš dalies yra išlaikę tam tikrus bendradarbiavimo saitus, bet ten irgi nemažai iššūkių – savicenzūra, tam tikros raudonos linijos, kolegos Rusijoje, kurie pasirinko laikytis Kremliaus linijos, kur tokio orumo kaip amžinatilsį Rostropovičius ar Pliseckaja dar gerai reikėtų paieškoti. O kiek neišnaudotų bendradarbiavimo erdvių akademiniu lygmeniu arba tiriamosios žurnalistikos ar aplinkosaugos temomis! Kremliaus agresijos akivaizdoje noras statyti sienas, apsisaugoti, regis, yra beveik instinktyvus, todėl pamatyti vienam kitą esamomis sąlygomis nėra paprasta ir reikia daug daugiau pastangų. Bet vien dėl savo abejingumo ar nenoro sakyti, kad nėra su kuo bendrauti ir neigti, jog ta kita, demokratinė, Rusija egzistuoja, man atrodo, nors ir paprasta, gana neteisinga.

Kiek, tavo manymu, Lietuva yra atvira ir padedanti tiems rusams, kurie bėga nuo režimo persekiojimo?

Sunkus klausimas, nes čia reikia kalbėti apie keletą veiksnių. Politinė valia Lietuvoje, regis, yra gana stipri. Bet yra ir ribojančių veiksnių, pavyzdžiui, įstatymai, reglamentuojantys migracijos politiką. Dabar atrodo, jog paprasčiausias būdas persekiojamam Rusijos demokratui yra prašytis prieglobsčio, nors daugeliui jų tereikia kuriam laikui, pusmečiui ar metams, išnykti iš Kremliaus radaro, o po to jie yra linkę grįžti tęsti savo veiklą ir bandyti keisti savo valstybę. 

Viena iš opozicijos atstovių, aktyviai veikianti aplinkosaugos srityje, Ženia Čirikova, dabar gyvenanti Taline, mėgsta pasakoti, kad Lietuva istoriškai dar nuo kunigaikščio Kurbskio laikų, tuomet aršiai kritikavusio Ivaną Rūstųjį, tapo užuovėja bei prieglobsčiu nuo galimo persekiojimo. Mes čia regime palyginti gana gerai integravusių sentikių. Bendraudami su kai kuriais rusų pabėgėliais, matydami sentikių namus, bibliotekas, kultūrą, jie buvo gerokai nustebę, nes Rusijoje jiems to regėti neteko. Mane labiausiai įkvepiantis istorinis pavyzdys yra poetas ir mūsų buvęs ambasadorius Jurgis Baltrušaitis, kuris kadaise buvo savotiškas lietuviškas Sugihara, išduodamas vizas rusų intelektualams ir taip gelbėdamas juos nuo bolševikinio teroro. Jis yra padėjęs Rusijos poetei Marinai Cvetajevai ir išgelbėjęs tokias pasaulio lygio įžymybes kaip tapytoją Marką Šagalą (Marc Chagall). Man regis, mes nelabai gerai žinome visą šią istoriją. 

Taigi, yra tradicija, yra politinė valia, kuri virsta tuo, kad darome tikrai nemažai. Tačiau erdvės tobulėti tikrai yra. Kartu reikia pripažinti, jog visa tai – sudėtingas reikalas, nes greta tų, kuriems tikrai reikia pagalbos, šalia žmogaus teisių aktyvistų, sąžiningų žurnalistų, atsiranda tokių, kurie bėga dėl kitų priežasčių, nes nepavyko susitarti, nepavyko pasidalinti turto. Kai kurie tiesiog apsimeta režimo oponentais. Todėl mums reikėtų gerinti savo radarą, ekspertizę nustatant, kas yra kas Rusijoje. Vėlgi, jei palaikytume gerus ryšius su žmogaus teisių gynėjais ir aktyvistais, kurių yra nemažai Rusijoje, užduotis būtų lengvesnė. Kalbu ir apie tai, kad mūsų politikams derėtų susitikinėti ne tik su opozicija, t. y. rinkimuose dalyvaujančiais politikais, tačiau ir pilietinės visuomenės aktyvistais, intelektualais. Pavyzdžiui, Vilniaus Rusijos forumas yra bandymas žvelgti plačiau, siekiant išgirsti įvairias visuomenės grupes. Vis dėlto manau, kad į šį procesą dera įtraukti daugiau mūsų pačių pilietinės visuomenės aktyvistų, nes turime ir aplinkosaugos iniciatyvų, ir žmogaus teisių organizacijų, akademinės bendruomenės atstovų. Tai nėra tik pinigų klausimas. Daugiausia tai yra tiesiog pastanga surasti susitikimo erdvę, pasikeisti patirtimi ir sutarti dėl galimo bendradarbiavimo nišų. Esu tikras, kad vieni iš kitų turime daug ko pasimokyti. 

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovas