Toma Bružaitė. Gedimino Šulco nuotrauka.

Tai viena iš tų temų, kurios yra gana retai aptariamos, o kai tai atsitinka, sulaukiama nemažai prieštaringų nuomonių. Koks turėtų būti moterų vaidmuo Katalikų Bažnyčioje? Ar pakankamai jomis pasitikima? Ką reiškia kai kurių vyskupų kvietimai labiau įtraukti moteris į lyderystę Bažnyčioje? Be abejo, aptariant moterų vaidmenį Bažnyčioje, tenka kalbėti ir apie kunigystę, ar moterų diakonystę. Juk ir Bažnyčioje egzistuojančių pačių radikaliausių judėjimų už moterų teises požiūriu, lygybė bus pasiekta tik tada, kai moterys galės priimti kunigystės ar bent jau diakonystės šventimus. 

Pastaraisiais metais moterų lyderystės Bažnyčioje tema vėl iškyla į paviršių popiežiui Pranciškui reikšmingas pareigas pavedus atlikti moterims, ne tik vienuolėms, bet ir pasaulietėms. Pavyzdžiui, Šventojo Tėvo sprendimu, keturios moterys tapo vyskupų sinodus rengiančios tarybos narėmis. Sinodai Katalikų Bažnyčioje vyksta daugiau nei 50 metų ir per šį laikotarpį tokias pozicijas moterys užima pirmą kartą. Netrukus pasiekė žinia, kad pirmą kartą Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų Kongregacijos narėmis tapo šešios moterys. Ši kongregacija – tai Vatikano institucija, kurią anksčiau sudarydavo vyskupai bei kunigai, vienuolynų vyresnieji, atsakinga už sritis, susijusias su vienuolinėmis, pašvęstojo gyvenimo bendruomenėmis. O štai šį mėnesį Vatikano spaudos tarnyba pranešė, kad popiežiaus spaudos atstovo pavaduotoja tapo pasaulietė moteris, žurnalistė iš Brazilijos Christiane Murray.

Apie moterų lyderystę ir įtraukimą buvo kalbama ir Sinodo jaunimo tema metu. Artėjančio Amazonijos regiono sinodo darbiniame dokumente taip pat keliami klausimai dėl moterų vaidmens Bažnyčioje, jų didesnio įtraukimo priimant reikšmingus sprendimus. Katalikių moterų balsas tikrai buvo girdimas, kai į Vatikaną susirinko vyskupai aptarti nepilnamečių apsaugos. Būtent tie skausmingi Bažnyčią krečiantys skandalai, nusivylimas lyderyste Bažnyčioje, paskatino ir pačias moteris garsiau kalbėti ir apie moterų patiriamas skriaudas, ir apie jų norą prisidėti sprendžiant problemas.

Becca Tapert. Unsplash.com

Katalikų Bažnyčioje, kurią labai dažnai matome kaip vyrų, vyskupų ir kunigų, valdomą hierarchinę instituciją, taip pat vyksta pokyčiai vyrų ir moterų lygybės srityje. Tik šie pokyčiai nebūtinai yra spartūs, ne visada pateisina lūkesčius, o kartais atsiskleidžia ir tai, kad vyrų ir moterų lygybė yra vienas esminių Bažnyčios mokymo apie žmogų elementų. 

Dar Pauliui IV esant popiežiumi, klausimas apie moterų kunigystę buvo galutiniai išspręstas, šv. Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus tik dar kartą patvirtino: kunigystės šventimai negali būti suteikiami moterims. Tad bergždžia šį klausimą vis iš naujo kelti. Galime tik prisiminti tokios pozicijos priežastį, pirmiausia – tai Kristaus pavyzdys. Būtent jo gyvenimą ir jo sprendimus apmąstydama, Bažnyčia išlaikė šią tradiciją. Nors tarp Kristaus mokinių buvo ir moterų, savo apaštalais jis pasirinko tik vyrus, jiems perduodamas išskirtinę misiją ir funkcijas. Kadangi ne Bažnyčia šią taisyklę sugalvojo, tad ir pakeisti jos Bažnyčia negali.

Apie moterų diakonystę šiokia tokia diskusija vyksta, tiksliau, vyksta tyrimas. Popiežius Pranciškus paprašė grupės teologų bei istorikų išsiaiškinti, kokia buvo pirmųjų amžių krikščionių bendruomenėse moterų diakonių padėtis, tarnystės ir vaidmenys. Šis tyrimas turėtų tapti pagrindu, priimant sprendimus dėl moterų diakonystės šiandien. Šį pavasarį, grįždamas iš Makedonijos, per spaudos konferenciją popiežius pranešė, jog komisija negalėjo pateikti aiškaus atsakymo ir paaiškinimų, tad jis paprašęs narių ir toliau tyrinėti šį klausimą ir tęsti diskusiją, tačiau jau ne kaip komisijai, o pavieniui.

Tačiau pokalbį apie moterų vaidmenį ir jų padėtį Katalikų Bažnyčioje apribodami tik šiais dviem aspektais nuskurdinsime pačią Bažnyčią ir tikrai nesukursime moterims teisingesnės bendruomenės. Ir tai, kad šie šventimai suteikiami tik vyrams, visai nereiškia, jog vyrai yra reikšmingesni ar svarbesni Dievo plane nei moterys. Beda ta, kad šios misijos išskirtinumas šiandien kur kas dažniau yra siejamas su užimamu postu ar galios pozicija, bet ne su autentišku vyriškumu. 

Juk krikščioniškoje antropologijoje lytiškumas, tai yra buvimas vyru ir moterimi nesiejamas tik su biologija, socialiniais vaidmenimis ar psichologiniais skirtumais. Žmogaus lytis nėra atsitiktinumas, nėra beprasmė jo dalis, vien organai, leidžiantys atlikti dauginimosi funkciją ar patirti malonumą. Būti vyru ir būti moterimi – tai du skirtingi būdai būti žmogumi. Savo žmogiškumu esame vienodi, o savo lytiškumu esame skirtingi. Ir tai apima visą žmogų, jo kūną, psichologinę bei dvasinę plotmes. Šie esminiai skirtumai sąlygoja skirtingą vyro ir moters žvilgsnį į supančią tikrovę, skirtingą santykį su pasauliu. Krikščionims faktas, kad įsikūnijęs Dievas tapo vyru, nėra atsitiktinumas (ir tikrai tai nėra moters pažeminimas). Tai rodo, koks yra Dievo santykis su žmonija, o kunigai tą santykį pratęsia. Būtent jį, o ne postus, valdžią ar galią ir turėtų atskleisti kunigystės šventimai.

Pixabay nuotrauka

Vyro ir moters skirtumai negali būti lyginami klausiant, kuris geresnis ar naudingesnis. Abu šie būdai būti žmogumi yra būtini ir svarbūs. Pavyzdžiui, šv. Jonas Paulius II kalbėjo apie „moters genijų“, unikalų moters gebėjimą „būti dėl kito“. Tai nėra vienintelis moters išskirtinumas ir tai nereiškia, kad vyras negeba būti dėl kito. Apibendrinti šv. Jono Pauliaus II įžvalgas galėtume taip: moteris lengviau ir natūraliau supranta žmogaus vertę, jo nepaneigiamą kilnumą, autentiško santykio svarbą, o toks žvilgsnis padeda giliau suprasti tikrovę ir asmeniškiau jai atsiliepti. Šis gebėjimas suteikia unikalių, galima sakyti, moteriškų bruožų visam moters veikimui, nesvarbu, ar ji užims vadovaujančias pozicijas, vykdys vadovo skirtas užduotis, užsiims kūryba, karitatyvine veikla, moksliniais tyrimais, patarnaus buityje. Tokio tikrovės „suasmeninimo“ ir tikisi Bažnyčia iš moterų. 

Nors ne viename Bažnyčios dokumente galime rasti paaiškinimų apie moterų vaidmenį, vertę, kilnumą ir unikalius gebėjimus, kurie yra reikšmingas indėlis į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą, šie svarstymai ir dokumentuose surašyti principai ne visada atsispindi praktiniuose sprendimuose ir santykiuose.

Cathopic.com nuotrauka

Be abejonės, užimama vadovavimo pozicija suteikia galią veikti ir pasiekti reikšmingų pokyčių. Kai Bažnyčios vadovas patiki svarbias atsakomybes, tai rodo ir pasitikėjimą, ir pripažinimą, ir norą klausytis įžvalgų bei pasiūlymų. O toks įsiklausymas įprasmina įdėtas pastangas ir ugdant savo kompetencijas, ir atliekant konkrečius darbus. Tad popiežiaus Pranciškaus sprendimai įsileisti ir moteris ten, kur prasideda visai Bažnyčiai svarbūs pokyčiai, yra įvykis.

Tačiau einamos pareigos nebūtinai reiškia lyderystę ir nebūtinai leidžia moteriai veikti taip, kad atsiskleistų jos unikalumas. Ir Bažnyčioje egzistuoja pavojus pasiduoti šiandienos madai kvotomis iškovoti pozicijas ir dėmesį, ar atsakingas pareigas patikėti ne dėl moters vertės, jos unikalaus, skirtingo žvilgsnio į tikrovę, skirtingo veikimo būdo pripažinimo, net ne dėl ekspertinių žinių, o dėl įkyrumo ar noro įtikti. Tai apgaulinga lygybė, nes tokiu atveju labiau vertinama ne moteris, jos gebėjimai ir žinios, bet įvaizdis ir pati pozicija. 

Tęsti pokalbį apie moterų vaidmenį Katalikų Bažnyčioje būtina. Ne tik dėl to, kad diskusijos padės išvengti neišmintingų, skubotų sprendimų, bet ir dėl to, kad šiose diskusijose gali atsiskleisti ir plėtotis Bažnyčios mokymas apie žmogų, vyriškumą ir moteriškumą. Kartu atrasdami unikalių bruožų, moterims ir vyrams būdingų požiūrių, sprendimų kriterijų, praturtinsime ir konkrečias Bažnyčios veiklas, ir bendravimo bei vadovavimo kultūrą.

Ir pabaigai kvietimas. Rugsėjo 6–7 dienomis Birštone vyks diskusijų festivalis „Būtent“. Jo metu Bernardinai.lt redakcija rengia diskusiją „Ar Katalikų Bažnyčia nuvertina moteris?“ Tad kviečiu pratęsti šį pokalbį Birštone. Daugiau apie festivalį čia.