Teresa Rožanovska (asmeninio archyvo nuotr.)

„Trilogija nebuvo suplanuota“, – teigia kino prodiuserė Teresa Rožanovska, kalbėdama apie tai, kad jos prodiusuotus filmus „Česlovo Milošo amžius“ ir „Romas, Tomas ir Josifas“ papildys dar ir trečioji juosta, skirta poetui Tomui Venclovai. Trys skirtingų tautybių poetai, palikę žymų pėdsaką Lietuvoje. Trys bičiuliai, kuriuos suvienijo ne tik poezija, bet ir vertybės bei pasipriešinimas totalitarizmo bandymams pavergti protus. Jų gyvenimo istorijos yra tarsi vartai į sudėtingą XX amžiaus Lietuvos ir regiono istoriją.

Viskas prasidėjo nuo Miloszo

T. Rožanovska pasakoja, kad pradžią trilogijai davė konkursas, paskelbtas filmui apie Czeslawą Miloszą. „Iki paraiškos atidavimo laiko buvo likę jau labai nedaug, tačiau mes su Pranu Morkumi sugebėjome susitelkti ir išdėstyti savo viziją. Mūsų paraiška nugalėjo ir nuo to laiko Cz. Miloszas užvaldė viską. Tai buvo didžiulis iššūkis, nes filmą turėjome susukti per pusmetį“, – prisimena prodiuserė. 

Jos teigimu, didžiulis iššūkis teko visų pirma režisieriui, nes tuo metu dar nebuvo pasirodžiusi Andrzejaus Franaszeko parengta poeto biografija.Tad pradžioje, pagrindu filmui tapo elektroninė knygos versija.  

„Buvo labai intensyvus laikas – daug keliavome, kalbinome Miloszo draugus. Jau po to atėjo mintis kurti ir kitus flmus“, – pasakoja T. Rožanovska.

Kartos balsas 

Pasakodama apie antrąjį filmą „Romas, Tomas ir Josifas“, kuriame vystoma Romo Katiliaus, Josifo Brodskio ir Tomo Venclovos draugystės istorija, T. Rožanovska prisimena pažintį su šio kūrinio režisiere Lilija Vjugina. „Su ja susipažinau visiškai atsitiktinai. Nors visą profesinį gyvenimą L. Vjugina yra praleidusi Maskvoje, ji yra kilusi iš Vilniaus ir svajojo vieną dieną kažką sukurti šiame mieste. Ji gyveno Klaipėdos gatvėje – už kampo nuo ten, kur gyveno Brodskis. Ji daug darbavosi kurdama dokumentiką, Rusijoje. Tad tuo metu, kai svarstėme apie galimas temas, Brodskio asmenybė ir Lietuva pasirodė puiki tema bendram darbui. Taip ir gimė antras filmas“, – prisimena ji. 

Trečiasis filmas, anot T. Rožanovskos, neatsitiktinai bus skirtas T. Venclovai, nes visi trys – T. Venclova, Cz. Miloszas, J. Brodskis – buvo panašaus likimo poetai, bendraminčiai ir bendražygiai. Anot prodiuserės, jos kartai šie kūrėjai yra labai artimi ir įkūnija savotišką kartos balsą.

Ugdyti laisvą žmogų 

Kalbėdama apie bendrus šių kūrėjų likimus, T. Rožanovska dėsto, kad kuriant filmus labai svarbu buvo atskleisti aplinkybes, kuriomis visi jie atsidūrė už Atlanto ir kaip padėjo vienas kitam nelengvomis aplinkybėmis: „Cz. Miloszas ten atsirado pirmasis ir J. Brodskis minėjo, kokią didžiulę pagalbą jam suteikė poetas iš Lenkijos – ne kažkaip materialiai, bet pačiu savo buvimu.“

Be to, anot prodiuserės, tiek Cz. Miloszas, tiek J. Brodskis, tiek T. Venclova yra apibūdinami kaip disidentai. Jie – žmonės, nesusitaikę su režimo primesta nelaisve, priešinęsi jai ir galiausiai paliko savo šalis. „Mums rūpėjo atskleisti, kaip jaučiasi žmogus, priverstas palikti tėvynę. Kaip jiems pavyksta toliau kurti svetimoje žemėje, tarp kita kalba kalbančių žmonių“, – pasakoja T. Rožanovska. 

Jos teigimu, šiandien didžiausias kylantis iššūkis yra ugdyti laisvus žmones, o čia minėtų trijų poetų pavyzdys yra labai svarbus. „Man šie trys žmonės būtent ir yra laisvės simboliai, likę ištikimi savo vertybėms ir nesusitaikę, neprisitaikę, išlaikę savo kritinį mąstymą, kuris toks svarbus šiais laikais. Tai yra ypatingai svarbu šiandien, kai tikrovė yra sudėtingesnė nei priespaudos laikais, kai arba buvai už režimą, arba prieš“, – teigia pašnekovė pridurdama, kad laisvas žmogus yra neįsivaizduojamas be atsakomybės ir kompetencijos. 

Ji vylėsi, kad tiek du jau sukurti filmai, tiek planuojama kurti juosta apie T. Venclovą pasitarnaus švietimui. Be to, kaip teigė pašnekovė, ypač filmas apie J. Brodskį ir jo bičiulystę su lietuviais galėtų būti kaip priemonė žvelgti giliau nei tam tikri kolektyviniai stereotipai, skatinantys mąstyti, kad, girdi, visi jie ten vienodi. „Neseniai vienas Lietuvoje gyvenantis rusų kilmės vaikinas pasakė puikią mintį: „Mes dabar labai bijome Rusijos, tačiau pamatome, kiek ten yra blaivių žmonių, sugebančių neprisitaikyti, kad visa tai teikia vilties ir dėl to reikia ne atsitverti, o su jais bendradarbiauti.“ Mes privalome jiems padėti, nes tai yra bendras reikalas, bendros vertybės“, – pasakojo T. Rožanovska. 

Laisvi nelaisvės sąlygomis

Prodiuserės teigimu, jai labai svarbu, kad santykį su minėtais kūrėjais rastų ne tik jos ar vyresnioji karta, tačiau ir šiandienos jaunimas, kuriam sovietmetis yra pažįstamas tik iš vadovėlių ar tėvų pasakojimų. „Man labai svarbu pačiai kaip to laikmečio vaikui suprasti poetų kūrybą, kuri gimė nelaisvės sąlygomis – iš dalies kaip nepritarimas, pasipriešinimas sistemai, laisvės ieškojimas. Lygiai taip pat svarbu priartinti šią kūrybą ir jos sukūrimo aplinkybes ir prie šiandieninės kartos. Svarbu, kad kalbėtume apie daugiakultūrę mūsų praeitį, kuri buvo mūsų tikrovė. Turime būti atviri praeičiai, o ne bandyti ją seleketyviai interpretuoti, ką nors sąmoningai apeinant vardan patogumo“, – pasakoja pašnekovė. 

Anot jos, jaunimas šių autorių atžvilgiu veikiausiai dalinsis į dvi dalis – tuos, kurie imsis poezijos, ir tuos, kuriems artimesnė bus šių autorių proza. „Mane labai žavi tai, kiek jie vienu metu yra panašūs, ir kiek skirtingi. Aišku, čia susiduriame ir su skirtingų kalbų savitumu bei žavesiu. Tačiau autoriai susitinka savo tematikoje svarstydami laikmečio išgyvenimus“, – dėsto T. Rožanovska.

Tarp svarbiausių jai pačiai kūrinių kūrėja išskiria Cz. Miloszo „Pavergtą protą“: „Tai yra genialus kūrinys, kuris, man regis, turi didžiulę įtaką asmenybės formavimuisi. Tikras filosofas neturi laiko apribojimų, jis tinka visiems laikams. Tas pats pasakytina ir apie Miloszo prozą. Keičiasi aplinkybės, tačiau kūriniai nuo to nepasensta, o priešingai – suteikia galimybių geriau suprasti tas aplinkybes.“ 

Miloszo poezija labai artima savo nuotaikomis. Vienas iš eilėraščių – „Kapris“ puikus pavyzdys. „Filmo kūrimo metu paprašėme T. Venclovos išversti Cz. Miloszo labai gražų eilėraštį „Kapris“, kurio keliose eilutėse sutelpa gyvenimas. Ir nors eilėraštis yra pavadintas salos Italijoje vardu, iš tiesų jis yra apie Vilnių. Apie eilėraščius kaip ir apie muziką galima kalbėti kaip apie poilsiui, meditacijai skirtą laiką. Tačiau aš sakyčiau kitaip – eilėraščiai, kurie yra tau brangūs, yra tavo paties dalis. Kaip ir visa kultūra“, – teigia ji.

„Važiuodama automobiliu neseniai girdėjau pokalbį, kurio metu žurnalistas pašnekovui uždavė klausimą, kas gi yra kultūra. Jis atsakė, kad žmogus gyvena, per gyvenimą įgyja daug patirties, tačiau metams bėgant daug ką pamiršta. Tai, kas lieka, ir yra kultūra. Ir iš tiesų, kas tavyje lieka, ko negali pamiršti, yra kultūra“, – apibendrina T. Rožanovska.