Režisierius Aivars Freimanis rež. Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filme „Laiko tiltai“ (Latvija, Lietuva, Estija, 2018 m., 78 min.).

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys naujausias Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filmas „Laiko tiltai“, pasakojantis apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą, praeinantį, bet kino juostose išsaugotą laiką. Tai pasakojimas apie Baltijos šalių kino poetus, kurių filmai – išsaugotas praėjęs laikas, į kurį šiandienoje tiesiame tiltus. Tai filmas apie kūrėjus, kurie nenorėjo meluoti, bet negalėjo sakyti tiesos – jie tik norėjo kurti filmus.

Vienas iš aštuonių filmo herojų – latvių režisierius Aivars Freimanis.

„Kine yra taip: vaidybiniai filmai iškreipia tiesą ir to neslepia. Dokumentiniai filmai taip pat iškreipia tiesą, tik teigia, kad to nedaro“, – sakė latvių režisierius A. Freimanis.

Režisierius Aivars Freimanis filmuojant „Krantą“ (1963 m.). Ivaro Seleckio nuotrauka

A. Freimanis pradėjo savo karjerą kaip žurnalistas, dirbo sovietų jaunimo laikraštyje (Padomju Jaunatne), tačiau buvo atleistas dėl savo „ilgo liežuvio“ ir ironiško rašymo stiliaus. Tuomet A. Freimanis įsidarbino Rygos filmų studijoje (Rigas Kinostudija), kur turėjo galimybę kurti linksmus įgarsinimo tekstus žinių reportažams. Netrukus A. Freimaniui buvo patikėta rašyti filmų scenarijus. Deja, kiti režisieriai nepatenkindavo A. Freimanio lūkesčių, todėl greitai jis pradėjo režisuoti pats.

1963 metais A. Freimanis apsigyveno uždarame pajūrio kaimelyje, kur dienas leido su vietiniais žvejais. Kartu su operatoriumi ir režisieriumi Ivaru Seleckii juodu pradėjo kurti filmą „Krantas“ (Krasts, 1963).

„Krantas“ ir antrasis režisieriaus filmas apie žvejus „Laimikis“ (Lomi, 1969) tapo išskirtiniais reiškiniais poetinėje dokumentikoje. Filmų veikėjai juostoje tiesiog gyvena, dirba, geria, o kartais – kalba nesąmones. Jie paprasti, nepretenzingi ir atpažįstami kiekvienam žiūrovui. Būtent todėl šie filmai iš karto sužavėjo tuometinius Sovietų Sąjungos žmones.

„Na... Nežinau. Man nepatinka žodis „poetinis“. Tai skamba kaip kažkas, ką jaunos mergaitės rašo savo prisiminimų albumuose. „Metaforinis“ yra daug geresnis žodis. Latvis negali nufilmuoti chronologiško, analitiško kūrinio. Mes visi galvojame ir rašome metaforiškai“, – sakė režisierius A. Freimanis.

A. Freimanis mėgo laužyti nusistovėjusias kino taisykles ne tik dokumentiniame kine, bet ir vaidybiniame: jis sukūrė vieną pirmųjų vaidybinių filmų, vykstančių dokumentinėje aplinkoje – vadinamąją „dokudramą“. Tuo metu unikalios stilistikos „Obuolys upėje“ (Ābols upē, 1974) buvo visiškai naujas reiškinys ne tik Latvijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Dabar šis filmas yra tapęs Latvijos kultūrinio kanono dalimi.

Paskutiniais gyvenimo metais A. Freimanis filmų nebekūrė, tačiau rašė. Po jo mirties buvo išleista pirmoji ir vienintelė jo novelė pavadinimu „Katilas“ (Katls), pagal kurią nacionaliniame Latvijos teatre šiais metais pastatytas spektaklis.

„Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija) ir parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.

Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai“:

Šis pranešimas yra „Studio Nominum“ informacinės serijos „8½ portreto“ dalis. Aivars Freimanis – trečias iš aštuonių režisierių herojų filme „Laiko tiltai“. Filmas „Laiko tiltai“ kino teatruose pasirodys rugpjūčio 23 dieną.

Kiti serijos „8½ portreto“ herojai:

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Andres Söötas

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Markas Soosaaras