Jan Tinneberg. Unsplach.com

„Myliu kačiukus, kai jie ne mano“, – taip būtų galima apibūdinti mano santykį su šiais gyvūnais. Bet štai jau daugiau nei du mėnesius mano miegamajame apsigyveno vienas katinas. Ne mano. Senas kačiukas čia slepiasi nuo namų triukšmo ir kankinančios vaikų meilės. Negi dabar jį, senolį, išvarysi? Tad tenka priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir priprasti prie šalia slankiojančio seno gyvūno. Taip, jūs teisūs, kačiukas – juokinga problema, jei iš viso galima tai vadinti problema. 

Štai Biržų ir Žiežmarių gyventojai susidūrė su tikrai rimta problema. Ramiai gyveno, vaikus augino, aplinką puoselėjo ir staiga jų gatvėse, visai kaimynystėje kažkas sugalvojo įkurdinti vaikus iš vaikų namų ir turinčius negalią. Čia tau tikrai ne kačiukai miegamajame. Ar galima juos lyginti su triukšmaujančiais, šiukšlinančiais, siaučiančiais, kažką nesuprantamo murmančiais, į svetimus obuolius ir braškes nusitaikiusiais dvikojais? Mes tikrai už vaikus, už neįgaliuosius, už skurstančiuosius, našlaičius, už vienišus tėčius ir mamas. Kad tik jiems geriau būtų. Esame už juos. Bet tik tol, kol jie ne mūsų namuose, ne mūsų gatvėse. 

Štai jau kelias savaites diskutuojame apie santykinį ir absoliutų skurdą Lietuvoje, skaičiuojame, kam gerėja, o kam blogėja gyvenimas. Ir tikrai, ar ne žmonės esame, ar ne visi nusipelnėme geriau gyventi? Sukrėsti nepritekliaus ir nešvaros, stebime nelaimingų kaimynų dramas, graudinamės, kai televizoriuose rodo apleistus vaikus, savo istorijas pasakojančias mušamas moteris. Tikrai norime, kad ir jiems gyvenimas gerėtų. Pykstame, nuoširdžiai pykstame, kai koks bankininkas vis šneka apie augančią ekonomiką. Pykstame ant valdžios, tų, kurie patogiai įsitaisę prie mūsų visų mokesčiais suneštų lobių, kai jie, šiaip ne taip kelis eurus sukrapštę, prideda stokojantiesiems ir jaučiasi jau išsprendę skurdo problemą. „Kur jie gyvena, kitoje planetoje? Tegul atvažiuoja į provinciją ir tikrą gyvenimą pamato!“

Toma Bružaitė. Anto Beno Ališausko nuotrauka.

Bet mums net kraujas ima greičiau tekėti, skaitant kokio Užkalnio komentarą apie tuos skurstančiuosius, tinginius ir slunkius, kurie nuo kėdės nesugeba atsikelti ir kokio darbo susirasti. Mes tai ariame, stengiamės, sukamės, kažkaip gyvename, ir gerėja tas gyvenimas. O anie? Taip, graudu, sukrečia, betgi viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo… Galvojau, kodėl man taip patinka visokie filmai ir serialai apie „tikrą gyvenimą“? Kiek daug dalykų per porą valandų įvyksta – ir dramų, ir nelaimių, ir… laiminga pabaiga. Štai reikia tik nuspręsti – ir įvyksta. Visai kaip gyvenime, tik anie, kurie nesugeba pasijudinti, to nesupranta.

Tik va, filmuose ir serialuose net ne mums spręsti reikia, nusprendžia scenaristai ir režisieriai, o mes tik mėgaujamės nuotykio skoniu ir laimingos pabaigos emocijomis, vis augindami iliuziją ir viltį, kad taip ir tikrame gyvenime yra. O gyvenime nėra scenaristų, kurie aiškiai juodu ant balto surašytų, ką turime pasakyti, pas ką nueiti, kaip jaustis, ką padaryti, kad laiminga pabaiga ištiktų. Gyvenime būname ir pasimetę, ir išsigandę, ir sužlugdyti, palikti vieni. Ir nėra scenarijaus, kuris garantuotų, kad galėsime paskambinti supratingiems tėvams, susitikti su palaikančiais draugais, pasikalbėti su jautriu darbdaviu. Niekur nėra parašyta, kad, atsitikus nelaimei, užteks jėgų patiems įveikti liūdesį, nusivylimą, savigraužą. Joks scenaristas nenumatė, kad į duris pasibels koks draugas ar gailestingas socialinis darbuotojas, galintis suorganizuoti vaikų priežiūrą, priklausomybių gydymą, psichologo konsultacijas, ar bet kokią kitą pagalbą, atkuriančią savivertę ar tikėjimą, kad gali būti geriau.

Gyvenimo pasirinkimai nėra matematinės lygtys, kurias išspręsti gali kiekvienas, išmokęs matematikos pagrindus ir gerai pasukęs galvą. Ne visi vienodas galvas turime, ne visiems vienodai gera gyvenimo pradžia susiklostė. O dar ta žmogaus psichologija: ne visi vienodai reaguojame į gyvenimo įvykius, nepriklausančius nuo mūsų pasirinkimų, ne visi vienodai jaučiame, išgyvename, susitvarkome su savo vidiniu pasauliu.

George Kenenburg

Ir kaip dažnai, susikūrus bent pakenčiamą gerovę, išpuoselėjus savo namus ar gatvę, vėl įtikėjus, kad va, dabar tai jau viską pasiekiau, dabar gyvenu taip, kaip noriu (ir kitiems dar galiu papasakoti ir parodyti, kaip sunkiai dirbant gyvenimas gerėja), vėl „ištinka“ gyvenimas. Tas nepatogus, murzinas, triukšmingas, negražus, skausmingas, nuobodus, griaunantis rutiną, reputaciją, patogumą gyvenimas. Tas gyvenimas, kur sunkumai neišsisprendžia per porą valandų, ir sėkmė neprišaukiama numetus kelis motyvacinius „tu gali“, „viskas priklauso nuo tavęs“, „tu pats viską sprendi“. Tas gyvenimas, kur daug dažniau išsprūsta „aš nebegaliu“, „pavargau“, „nežinau, ką daryti“. Tame gyvenime vieniems prireikia pagalbos, kitiems atsiranda proga padėti. Būtent pastarieji turi kur kas akivaizdesnę galimybę rinktis: apsitverti sienomis taip sunkiai kurtą gražią saugią zoną, ar pasidalinti ja su tuo, kuris stokoja gal materialinių išteklių, o gal tiesiog vilties, supratimo, padrąsinimo, draugystės, pasitikėjimo, dar vieno šanso. Toks pasirinkimas nėra lengvas. Sunku pripažinti, kad tai, ką taip ilgai kūrei, ar tai būtų namai, parkai, gatvės, ar gerbėjai ir sekėjai, yra tik gyvenimo dekoracijos. Tai supratus, tenka integruotis į gyvenimą, kur ne visiems sekasi, ne visi gražūs, ne visi protingi, ne visi pajėgūs. 

Tad mes, sėkmingi, sunkiai dirbantys, galvas turintys piliečiai, kai išlysime iš savo socialinių burbulų, išpuoselėtų, švarių parkų ir gatvių, televizorių, žurnalų ar internetinių dienraščių, palinkėkime vieni kitiems sėkmingos integracijos į gyvenimą.