Vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. 
    Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ 
    Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. 
    Jis pasakė jiems palyginimą: 
    „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Ir jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet aš tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' 
    O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' 
    Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.

Skaitiniai ABC (584)

Koh 1, 2; 2, 21–23: Kokia gi tad žmogui nauda iš jo triūso?

Ps 90, 3–4. 5–6. 12–13. 14. 17. P.: Viešpatie, iš kartos į kartą tu buvai mums globėjas.

Kol 3, 1–5. 9–11: Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus


Komentaro autorius - kun. Nerijus Pipiras

Jėzų seka minios. Natūralu, kad minioje diskutuojama, girdisi šurmulys, dalinamasi gyvenimo realijomis. Juk nėra žmogaus, kuris gyvenime nebūtų patyręs problemų, nesėkmių, nesijaustų pažemintas ir nuskriaustas.

Tas šaukiantysis, ko gero, toks artimas mums. Juk iš tiesų, kai netyčia nugirsti kokį nors pokalbį, mintyse stebiesi, kokie pažeidžiami, nesuprasti esame , kaip niekas su mumis nesiskaito. Ypač, kai kalba pasisuka apie turtą, palikimą. Tuomet tikrai ir nuopelnų atsiranda didesnių už artimo ir aibė kitokių priežasčių, dėl ko palikimas turi atitekti būtent mums. Jau nereikia, o ir tiesiog nesinori kalbėti apie eiles prie notaro kabineto ar teismuose gaištamą laiką.

Palikimas. Dažnai jis sukiršina net pačius artimiausius. Ko gero tokiomis problemomis nešinas ir tas žmogus ėjo paskui Jėzų. Ėjo, galbūt laikydamas Jėzų paskutine instancija, gebančia išsręsti ginčą taip, kaip jis nori. Atsakydamas į šį šūksnį, Jėzus prataria, kad iš tiesų ne Jo misija kažką skirstyti ir dalinti. Tai paties žmogaus laisvės ir atsakomybės erdvė. Kaip dažnai ši laisvė ir atsakomybė atskiria mus.

Buvo tikėta, kad nuosavybės gausa – dieviškos palaimos ir pagarbos ženklas. Jeigu jau kažko turi, tai dangus garantuotas. Lyg buvimas Dievo užantyje būtų kažkaip nuperkamas. Viešpats į šipulius sudaužo tokias iliuzijas. Dangaus, Dievo artumo negalima kaip nors apriboti. Jis nepriklauso nuo to, ką ir kiek turėjai. Tačiau dangaus matas, kurį Dievas mums dovanoja, yra paprasčiausias bučinys, skirtas alkstančiam, pasilenkimas prie to, kurį ištiko bėda, geras žodis ir padrąsinimas tam, kuris gyvenime padarė klaidą. Tiek gramatinę, tiek pasirinkimo. Kada paskutinį kartą šia priemone naudojomės apart ginčų ir nesutarimų? Visa tai, ko gero, tetruks pora sekundžių, tačiau laiduos amžinybę.

Šiandien kažkaip esame įpratę, gal net ir perdėtai, kaip tas evangelijos palyginimo žmogus, nuolat statydintis klojimus. Kaskart vis didesnius. Tačiau neatkreipiame dėmesio, kad kuo didesnis ir prabangesnis klojimo stogas, tuo labiau jis mus įkalina pavėsyje nuo artimo meilės ir vis labiau uždengia dangų. Tuo tarpu užleidę vietą troleibuse senesniam ar paskatinę kai ką pereiti gatvę degant leidžiamam šviesoforo signalui, o gal tik nusišypsoję, pasistatysime Amžinybės buveinę, kur nereikės rūpintis jos dydžiu ir pločiu, kur meilė jau bus viską numačiusi.

Kai pagalvoji, tereikia tiek nedaug. Ryžto ir šypsenos, rankos gesto, pasisveikinimo su broliu ar kaimynu, ir seno klojimo stogas neuždengs dangaus. Tad rūpinkimės būti turtingais pas Dievą!

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai