Kazys Vaišvila mėgo važinėtis motociklu / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Kazys Vaišvila Lietuvos savanoriu tapo 1919 m. – buvo kariuomenės raštininkas, dalyvavo kovose su bermontininkais. Vėliau, po karo grįžęs namo, tapo mokytoju, buvo aktyvus šaulys, todėl Lietuvą okupavus sovietams atsidūrė pirmuosiuose priešų sąrašuose. Visgi ir 1940 m., ir 1948 m. jam pavyko išsigelbėti nuo kalinimo ir tremties. Ir nors 1948-aisiais buvo uždrausta toliau mokytojauti, tačiau pabėgęs iš gimtojo krašto gavo mokytojo darbą visai nepažįstamame kaime Vilniaus rajone.

Nepaisydamas nuolatinio persekiojimo, Kazys Vaišvila visą sovietmetį savo šeimą drąsino, kad Lietuva bus laisva, ir 1988 m. sulaukė pirmojo laisvės žiburio – trispalvės Gedimino pilies bokšte.

Apie tėčiui nuo ankstyvos jaunystės visą gyvenimą grėsusius pavojus ir aristokratišką laikyseną jų akivaizdoje toliau pasakoja savanorio Kazio Vaišvilos dukra Rita Vaišvilaitė-Čemeškienė, o jos pasakojimą ano meto kontekstais papildo istorikas Norbertas Černiauskas:

Toliau skaitykite visą Kazio Vaišvilos dukros Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės pasakojimą

Nepriklausomybės kovose

Prisimenu, kaip jis sakydavo, kad buvo šalta, nes neturėjo drabužių, batų. Ir maisto, ir drabužių savanoriai turėjo tiek, kiek atsinešdavo iš namų.

Namie tėtis dar turėjo vadinamuosius autus, kuriais apsivyniodavo kojas ir apsiaudavo auliniais batais. Nors jau turėjo ir kojines, bet, matyt, dar buvo pripratęs nuo seniau, o mama vis pykdavo, sakydavo: kam tos senienos, juk yra kojinės.

Tėtis pasakodavo, kad savanoriai dėl sunkių sąlygų dažnai susirgdavo. Žinau, kad vienas jo bičiulis, kovos bendražygis susirgo, plaučių uždegimu ir nesulaukęs greitos pagalbos mirė. Tėtis sakydavo: o man kažkaip pasisekė išgyventi.

Kazys Vaišvila (stovi kairėje) su kovų bendražygiais / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Lietuvos karių rikiuotė / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Kaip dabar matau jį ryžtingą, drąsų: priešą reikia mušti, neleisim priešui Lietuvoje būti. Labai ryžtingai tai kartodavo. Taip pat prisimenu jau po karo vis uždainuojantį: „Mamyte, nupirki man žirgelį...“ Aš dar buvau mažytė ir niekaip nesuprasdavau, kodėl tėvelis nori žirgelio. Tada dar nežinojau, kad paskui seka kiti dainos žodžiai: aš josiu ginti Lietuvos, o jis pats tik tą vieną sakinį padainuodavo ir nutildavo.

Po karo grįžus namo

Tėtis buvo baigęs tik pradinę mokyklą, bet raštingas – kariuomenėje kurį laiką dirbo raštininku – ir grįžęs po karo nusprendė toliau mokytis. Tada nuvažiavo į Šiaulius, ten įsidarbino sąskaitininku ir kartu neakivaizdiniu ar vakariniu būdu mokėsi toliau. Kai baigė gimnaziją ir įstojo į Žagarės mokytojų kursus, kaip buvusiam savanoriui jam skyrė stipendiją.

Baigęs kursus jau turėjo galimybę mokyti ir per karą mokytojavo Pasvalio pradinėje mokykloje, o vėliau – ir Moliūnų, Rinkūnų, Talkonių bei daugelyje kitų pradinių mokyklų.

Mokytojas Kazys Vaišvila su moksleiviais / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Mokytojas Kazys Vaišvila su moksleiviais / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Talačkonių pradinė mokykla, kurios vėdėju jis dirbo 1944–1948 m., apskritai buvo pastatyta jo rūpesčiu, tačiau 1948 m. jis buvo atleistas iš vedėjo ir mokytojo pareigų, kaip nekeliantis pasitikėjimo auklėjamajame darbe. Tėtis tada pedagoginį darbą jau buvo dirbęs 22 metus. Tačiau pabėgęs iš gimtojo krašto gavo mokytojo darbą Vilniaus rajone.

Okupacijų akivaizdoje

1940-aisiais tėtį suėmė, įsodino į sunkvežimį ir vežė į kažkokią būstinę tardyti. Jis pasakojo, kad, važiuojant per mišką, staigiai ir nubėgo slėptis už medžių. Jie bandė gaudyti, bet, matyt, laiko daug neturėjo, be to, miškas tankus, o tėtis buvo greitas – taip ir paspruko. Tada kurį laiką slapstėsi pas brolį, o paskui grįžo namo ir gyveno ten iki 1948 metų. Matyt, kai tuo metu pabėgo, daugiau jo neieškojo.

Tiesa, grįžęs gyveno jau ne name, o sandėliuke, nes name įsikūrė partinis sovietinis štabas. O mama 1948 metais kaip tik laukėsi mano brolio, ir jis gimė tame sandėliuke. Netrukus po to vėl pradėjo tėčio ieškoti, todėl vis ateidavo partiniai iš namo ir perspėdami sakydavo: „Dar tu čia esi? Kad tavęs čia ilgiau nebūtų, nes ieško.“ O jis vis dvejojo: kurgi nubėgsi su mažu kūdikiu?

Gyvas liko tik per stebuklą

Galiausiai šeima išvažiavo į mano mamos gimtinę, Gulbinėnus, ir ten kurį laiką slapstėsi, bet 1948 metais antrąkart jo atėjo suimti. Tėvelis sakė, kad kažkas, matyt, jį įskundė, nes kaip kitaip būtų suradę. Atsimenu jį pasakojant: „Pamačiau du ateinančius vyrus ir supratau, kad ateina manęs, todėl greitai iššokau per langą ir bėgau, o buvo ankstyvas pavasaris, ir kelią pastojo griovys, pilnas šlapio sniego. Bet reikėjo žūtbūt gelbėtis, todėl per griovį greitai perbridau, ir žiūriu, kad netoliese sukrauta žabų krūva – po ja ir palindau.“ O tie du milicininkai, pribėgę prie griovio, kadangi buvo šalta, nutarė nebesivyti, bet pamatę, kad tėtis palindo po žabų krūva, pradėjo abu į ją šaudyti. Tėvelis apie tą akimirką prisimindavo: „Aš tiktai meldžiuosi: „Viešpatie, išgelbėk, ir girdžiu, kaip kulkos man palei ausis caksi į šakas, bet nė viena nekliudė.“ Ir kai tiedu iššaudė visus šovinius, nusprendė, kad tėtis jau bus nebegyvas, todėl apsisuko ir nuėjo namo. O jis sveikutėlis sulaukė nakties ir tada išvažiavo į Vilnių. Žmona su vaikeliu pasiliko gimtinėje, jų kažkodėl nelietė, tik su juo norėjo susidoroti, visgi ir savanoris, ir vėliau šaulys – sovietinei santvarkai jis buvo priešas.

Rita Vaišvilaitė-Čemeškienė / Gedimino Šulco nuotrauka
Valstybinė šventė tarpukariu / Gedimino Šulco nuotrauka

Argi tai ne Dievo globa?

Nežinau, kodėl tėvelis važiavo į Vilnių, nes ten neturėjome nei giminių, nei pažįstamų. Bet atsimenu jį pasakojant, kad, stovėdamas tame beveik nepažįstamame mieste, jis pagalvojo – kaip Dievas išgelbėjo toje žabų krūvoje, taip ir toliau Dievas gali padėti. Todėl jis nuėjo į Aušros Vartų koplyčią ir meldėsi klausdamas: „Dieve, kur man dėtis? Labai prašau, padėk.“

Ir po tos maldos, kai išėjęs į kiemą atsisėdo ant suoliuko, šalia prisėdo pagyvenęs žmogus ir paklausė: „Ko jūs toks nusiminęs?“ Tėvelis nepabijojo papasakoti, jog yra mokytojas, tačiau jau nepageidaujamas, ir kad ieško darbo. Viską išklausęs tas žmogus pažadėjo padėti. Pasirodo, jis buvo Vilniaus rajono Švietimo skyriaus vedėjas, taigi, turėjo valdžią savo rankose, ir pasakė: „Aš jums rasiu mokyklą, kur galėsite mokyti.“ Tėveliui tiesiog akys nušvito, sako – argi tai ne Dievo globa?

Taip jis pradėjo dirbti Vilniaus rajone esančio Skinderiškių kaimo pradinėje mokykloje, vėliau ten atvažiavo ir mama. Ten ir aš gimiau, bet greitai tėtį paskyrė į kitą mokyklą, tad teko persikraustyti.

Šaulys – tai dvasios aristokratas

Kad jis tėvynę mylėjo – tai faktas, jis ėjo į savanorius. Tėtis visą laiką sakydavo: mes nepasiduosim. Jis buvo pilnas ryžto, turbūt dėl to, kad buvo šaulys. Neseniai girdėjau, mano nuomone, labai taiklų šaulio apibūdinimą: šaulys yra dvasios aristokratas. Tikra teisybė! Jis visąlaik būdavo mandagus, taktiškas, dažnai kartodavo, kaip svarbu gerbti moteris.

Šaulių gausa tarpukariu / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Valstybinė šventė tarpukariu. Fotografuojasi šauliai / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Tėtis man sakydavo: nenukabink nosies. Kartais būdavo, kad aš kažko nežinau, bijau paklausti, o jis vis drąsindavo: „Nežinai, eik ir klausk, nebijok, klausti ne gėda.“ Ir kai labai reikėdavo, pavyzdžiui, nueiti į mokytojų kambarį ir kažko paklausti, aš stovėdavau už durų bijodama, kol prisimindavau tėčio žodžius – nebijok, eik ir klausk. Tada susikaupdavau, eidavau ir klausdavau. O kai baigiau vidurinę, tėtis, pamenu, ragino: tik nesustok, mokykis toliau.

Nauja viltis: trispalvė Gedimino pilies bokšte

Tėtis vis galvodavo, kad atgaus namą Pasvaly. Nors mes netikėjome, kad okupantai išeis savo noru, o jis – ne, sako, pamatysit.

Ir jis pamatė, kaip 1988-aisiais ant Gedimino bokšto buvo iškelta Lietuvos vėliava. Jie sėdėjo abu su mama ir verkė iš džiaugsmo. Tai jie tik šitą ir tepamatė – patį pirmą laisvės žiburėlį.

Kazys Vaišvila sėdi ant savo buvusių namų laiptų / Ritos Vaišvilaitės-Čemeškienės šeimos archyvo nuotrauka

Ir aš taip džiaugiausi po to įvykio, nes tai jam buvo gyva viltis – pamatyti vėliavą. Sako: žiūrėk, čia pradžia. Nors tada dar buvo neaišku, kaip čia bus, o jis buvo labai tvirtai įsitikinęs. Ir aš taip džiaugiuosi, kad jis išėjo su tokia gera žinia.

Tekstas parengtas įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis. 

 

 

 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Gediminas Šulcas, Vytautas Raškauskas.