Witoldas Gombrowiczius (1904-1969) Prancūzijoje 1965 m. Bohdan Paczowski/ culture.pl nuotrauka

Witoldas Gombrowiczius – garsus lenkų rašytojas, dramaturgas, eseistas. Gombrowiczius gimė 1904 m. rugpjūčio 4 d. Malošico kaime, netoli Opatovo miesto, Lenkijoje. 2019 m. rugpjūčio 4 d. švenčiame rašytojo 115 m. jubiliejų.

Jis buvo jauniausias vaikas kilmingo lenkų žemvaldžio šeimoje. Jau 1911 m. jis išvyko į Varšuvą, o joje nuo 1916 iki 1923 metų mokėsi Šv. Stanislovo Kostkos licėjuje, o nuo 1923 iki 1926 m. studijavo teisę Varšuvos universitete. 1928 m. rašytojas išvyko į Prancūziją, po metų grįžo ir įsidarbino Varšuvos teisme sekretoriumi. Laisvu laiku jis pradėjo rašyti. Tėvo remiamas, 1933 m. išleido savo pirmąją knygą – apsakymų rinkinį Nebrandos metų prisiminimai.

1939 m. rugpjūčio mėn. Gombrowiczius išplaukė į Argentiną. Sužinojęs apie Antrąjį pasaulinį karą, rašytojas pasiliko Buenos Airėse. Argentinoje jis dirbo žurnalistu.

1969 m. liepos 24 d. mirė Vanse, Prancūzijoje, nuo kvėpavimo takų nepakankamumo.

Rašytojo gimimo metinių proga siūlome kelias charakteringas ištraukas iš Gombrowicziaus dienoraščio, kuris buvo sąmoningai rašytas kaip atviras tekstas, o ne kaip slaptas, įvykius fiksuojantis dokumentas. Nepaisant to, knyga kur kas svarbesnė ne kaip įvykius fiksuojanti medžiaga, o kaip daugybės Gombrowicziaus mąstymo vingių pavyzdys.

Priešingai nei emigracijos, tėvynės balsas skamba garsiai ir kategoriškai, bet sunku patikėti, kad tai nėra teisybės ir gyvenimo balsas. Čia bent jau viskas aišku – juoda ir balta, bloga ir gera, čia moralė skamba garsiai ir muša kaip lazda. Ta giesmė skambėtų nuostabiai, jei giedotojų ji negąsdintų ir jei nevirpėtų jų keliantys gailestį balsai… Milžiniškoje tyloje formuojasi mūsų nešlovinga, nebyli, užkimšta gerkle tikrovė. – Dienoraštis, 1953 m.

Genijai! Bala nematė visų tų genijų! Norėjau pasakyti susirinkusiems: kas man rūpi Mickevičius? Jūs man esate svarbesni už Mickevičių. Nei aš, nei kas kitas apie lenkų tautą nespręs pagal Mickevičių ar Chopiną, o tik pagal tai, kas čia, šioje salėje, vyksta ir kas čia kalbama. – Dienoraštis, 1953 m.

Literatūra yra padoraus elgesio dama, jos nedera glamžyti pakampėmis. Literatūra yra griežta. Netgi tokia literatūra, kuri geraširdiškai šypsosi skaitytojui, yra jos kūrėjo griežtos, tvirtos raidos padarinys. Literatūra privalo stengtis paryškinti dvasinį gyvenimą, o ne tokį pakampinį pritarimą ir pagyrimus. – Dienoraštis, 1953 m.

Apsisaugotume nuo daugybės nusivylimų, nustoję vadinti „rašytoju“ kiekvieną, kuris moka „rašyti“ … Pažinojau tokių „rašytojų“ – daugiausiai tai buvo mažai inteligentiški ir gana siauro akiračio žmonės, kurie mano atmintyje niekuo netapo … todėl, teisybę pasakius, šiandien neturi ko išsižadėti. Kol buvo gyvi, tie lavonai turėjo tokią savybę: be vargo įstengė fabrikuoti savo moralinį ir ideologinį veidą, šitaip pelnydami kritikos ir žymios skaitytojų dalies pagyrimus. – Dienoraštis, 1953 m.

Dvasia gimsta iš dvasios imitacijos, ir rašytojas turi apsimesti esąs rašytoju, kad galų gale rašytoju taptų. Prieškarinės Lenkijos literatūra su retomis išimtimis buvo nebloga literatūros imitacija, bet ne daugiau. Tie žmonės žinojo, koks turi būti didis rašytojas: autentiškas, gilus, konstruktyvus – tad uoliai stengėsi tuos postulatus įvykdyti; bet visą muziką jiems gadino suvokimas, kad ne jų pačių „gelmės“ ir „iškilumas“ skatina juos rašyti, o atvirkščiai – jie dirbtinai kuria savyje tas gelmes, kad būtų rašytojai. – Dienoraštis, 1953 m.

Menininkas, kuris leidžiasi nuviliojamas į tas smegeninių spekuliacijų sritis, yra pražuvęs. Mes, meno žmonės, pastaruoju metu pernelyg patikliai leidomės filosofų ir kitų mokslininkų vedžiojami už nosies. Neįstengėme būti pakankamai nepriklausomi. Per didelė pagarba mokslinei tiesai užstojo mums mūsų pačių tiesą – pernelyg karštai troškome suvokti tikrovę, pamiršome, kad mūsų paskirtis – ne tikrovę suvokti, o ją parodyti, kad mes, menas, ir esame tikrovė. Menas tai faktas, o ne komentaras, prismeigtas prie fakto. Ne mūsų reikalas aiškinti, dėstyti, sisteminti, įrodinėti. Esame žodis, kuris liudija: čia man skauda – šitai mane žavi – šitą mėgstu – šito nekenčiu – šito geidžiu – šito nenoriu… Mokslas taip ir liks abstraktus, o mūsų žodis – tai balsas žmogaus iš kūno ir kraujo, tai individualus balsas. – Dienoraštis, 1954 m.

Witold Gombrowicz. Wikipedia.org nuotrauka.

Būti konkrečiu žmogumi. Būti individu. Nesiekti pasaulio, kaip visumos, permainų – gyventi pasaulyje keičiant jį tik tiek, kiek siekia mano prigimtis. Keisti jį pagal savo poreikius – individualius poreikius. – Dienoraštis, 1954 m.

Nugrimzdęs banguojančioje minioje, jaučiausi tarytum Odisėjo jūreivis: tiek daug gundančių sirenų – draugiškų ir susidomėjimo kupinų veidų – supo mane! Nebūtų sunku pulti tiems žmonėms ant kaklo ir pasakyti: esu jūsų ir visada jums priklausiau. Bet – būk atsargus! Nesileisk paperkamas simpatija! Tik nesusilydyk su šleikštaus sentimentalizmo ir saldaus susitarimo kupina minia, susitarimo, kuriame nuskendo šitiek lenkų literatūros. Visada būk svetimas! Būk nedraugiškas, nepatiklus, blaivus, griežtas ir egzotiškas. Laikykis, vyruti! Nesileisk savųjų prisijaukinamas ir pasisavinamas. Tavo vieta ne tarp jų, o už jų, tu esi tarytum virvutė, kurią vaikai vadina šokdyne – išmeti ją prieš save, kad galėtum peršokti. – Dienoraštis, 1954 m.

Kiekvienas kramto savo gyvenimą tarytum žlėgtainį, padėtą ant atskiros lėkštelės, ant asmeninio stalelio. – Dienoraštis, 1962 m.

O štai kur geniali ir vešli literatūros savybė: laisvė kurti siužetines linijas, visai taip, lyg rinktumeis takelį miške nežinodamas, nei kur jis nuves, nei kas tavęs laukia… – Dienoraštis, 1962 m.

Mūsų ekskursijos į vis aukštesnes viršūnes, klaidžioti po gniaužiančią žvilgsnį tankmę, įveikti akmens sieną ir pakibti virš svaiginančių prarajų, kad tučtuojau atsivertų erdvės, pranokstančios mūsų supratimą, neaprėpiamos, tolumoje pasislepiančios po miglos skraiste. – Dienoraštis, 1962 m.

Parengė Kristina Tamelytė