Režisierius Audrius Stonys. „Scanoramos“ organizatorių nuotrauka

Naujausias dokumentikos meistro AUDRIAUS STONIO ir latvių režisierės Kristīnes Briedes filmas „Laiko tiltai“ – meditatyvi kinematografinė esė apie praėjusį laiką, kino poeziją ir poetus kine, baltiškojo poetinio kino tradicijas – Lietuvos kino teatruose pasirodo rugpjūčio 23 dieną. Režisierius lieka ištikimas savo kūrybos principams – kilstelėja žvilgsnį aukštai virš žemės ir ieško kino dokumentikoje gilių prasmių.

Pasauliui „Laiko tiltai“ pirmą kartą buvo parodyti Karlovi Varų festivalio konkursinėje dokumentikos programoje ir jau apkeliavo daugybę festivalių, sulaukdami tarptautinės sėkmės.

Mes šį filmą kūrėme tiems, kurie domisi Baltijos kino meistrais, kurie žino Henriką Šablevičių, Robertą Verbą, Hercą Franką, kitus. Todėl tarptautinė šio filmo festivalių sėkmė mums sukėlė malonią nuostabą. Žmonės jį puikiai sužiūrėjo, perskaitė prasmes, pradedant Bangladešu, baigiant Urugvajumi ar Čile“, – interviu pasakojo režisierius A. Stonys.

Kas tie bendrieji „Laiko tiltų“ vardikliai, sužavėję tarptautinę žiūrovų auditoriją ir padedantys jiems, nežinant Baltijos dokumentinio kino konteksto, žiūrėti gana rafinuotos temos filmą? 

Filmą kūrėme dviem kryptimis. Viena buvo informuoti, papasakoti apie kontekstą, apie Baltijos kino meistrus, jų reikšmingus filmus. Bet turbūt patirtis man sakė, kad jokie čia paaiškinimai ir kontekstai nepadės – tiesiog reikia pamatyti tuos filmus. Čia tas pat, kas mėginti pasakoti nemačiusiajam spektaklį: kokie nuostabūs aktoriai, kaip jie puikiai vaidino. Tačiau jo nepažiūrėjęs nieko daugiau jis apie jį nesužinos. Lygiai tas pat ir su šiais Baltijos kino kūrėjais – beprasmiška kalbėti, kokie jie reikšmingi buvo. 

Nuo pat pradžių galvojau, kad reikia įvesti universalųjį dėmenį. Ne tiek informuoti apie kurtą kiną, kiek kalbėti apie universalųjį laiką – tą, kuris išnyksta – ir apie dokumentikos stebuklą išsaugoti vaizdus. Praeinančio laiko pojūtis pažįstamas daugeliui. Kad ir kokiame pasaulio krašte būtume, mes visur labai stipriai išgyvename praeinantį laiką. Jaučiame, matome, kaip keičiasi pasaulis, kaip išnyksta mums brangūs dalykai. Galų gale – kaip patys keičiamės. O kinas yra tas stebuklingas menas, kuris visa tai sugeba išsaugoti. Ką ir sako filme viena mano herojų – Valė Kiškytė, kuri buvo mergaitė pirmokė Verbos filme, o dabar jau suaugusi moteris. Šį filmą ji pamatė, kai jai buvo keturiasdešimt. Ji ištarė: mano mama tada dar buvo gyva. Man atrodo, šioje frazėje paslėptas visas dokumentinio kino stebuklas – mamos jau seniai nebėra, bet ekrane ji jauna ir gyva. Ir tokia bus po dešimties, po dvidešimties, po penkiasdešimties metų – juoksis, sėdės ant tos pačios kėdės, vis apkabins tą mažą mergaitę. Man atrodo, tai žmones emociškai veikia. 

Ir šalia to – visą filmą neapleidžiantis liūdesys. 

Žinote, liūdesys būna tamsus ir šviesus. Man atrodo, čia yra tas šviesus liūdesys, viltingas liūdesys, kuris daugiau kalba ne apie praradimą, o apie išsaugojimą. Kai filmas buvo rodomas Šanchajuje, komisijos pirmininkas ten buvo Viktoras Kosakovskis, vienas žymiausių Rusijos ir pasaulio kino meistrų. Jį iš tiesų sunku kuo nors nustebinti. Ir man sakė, kad žiūrėdamas šį filmą jis visą laiką praverkė, pusvalandžiui teko atidėti filmo aptarimą, nes ir po to jis dar verkė. Kai jo paklausė, kas yra geras dokumentinis filmas, atsakė: jeigu aš verkiu, jūs verkiate, tai tuo viskas ir pasakyta. 

Bet ne tiek čia apie verkimą ar graudinimą – vadinasi, filmas užkabino ne proto lygmenį, bet emocinį, giluminį. Juk verki ne dėl to, kokie gražūs Šablevičiaus, Verbos, Sööto ar Franko kadrai, bet todėl, kad kažką pamatei juose apie save. Įvyksta identifikacijos stebuklas, kai žiūrėdamas svetimų žmonių istorijas pradedi galvoti apie savo praeinantį gyvenimą, savo išnykusius peizažus, savo išėjusius brangius žmones, apie tai, kiek dar liko užfiksuota atmintyje ir kiek jau prarasta visiems laikams.

Režisieriai Kristīne Briede ir Audrius Stonys Karlovi Varų festivalyje. Agnese Zeltiņa nuotrauka

Keliaujant su „Laiko tiltais“ po festivalius labiausiai mane nustebino tai, kad žmonės matydami net mažus filmo gabaliukus, išplėštus iš konteksto, nežinodami nei politinio, nei kultūrinio konteksto, kad jie šitaip stipriai emociškai sugebėjo juos pajausti. Tuose senuose kadruose, matyt, yra kažkoks DNR kodas su visa prasmine, emocine filmo informacija.

Kaip atsirado bendras Baltijos kino meistrų istorijų lydinys? Kaip dėliojote vieną portretą prie kito, kaip tiesėte tuos tiltus tarp kelių kino kartų? 

Nesilaikėme kokios nors informacinės arba faktų chronologijos, kad štai tam tikras kadras priklauso konkrečiam režisieriui su visomis nuorodomis, kaip filmas buvo sukurtas. Išeities taškas buvo vaizdai, mumyse užsifiksavę, išlikę, įsirašę į mūsų emocinę atmintį. Ir tie vaizdai jau nebepriklauso nei Šablevičiui, ne Verbai, nei kitiems – jie tapę visų mūsų dalimi. Todėl ir leidome sau laisvai jais žaisti, nebijodami sumontuoti Verbos kadrų su Šablevičiaus. Žinoma, buvo įsižeidusių kinotyrininkų, kurie sakė, kaip čia Verbą galima suklijuoti su Šablevičiumi, bet mano atmintyje jie klijuojasi. Tai mano labai asmeniškas sugrįžimas prie jų. 

Pats filmo principas atsirado labai anksti – mes tai vadiname ne tiltais, bet portalais, tai gali būti žmonės, peizažai, pastatai – tarsi jungiamosios grandys, kurios leidžia nuo konkretaus filmo pereiti į šiuos laikus ir atvirkščiai – iš šių laikų vėl grįžti į filmą. Tarkime, filme užfiksuotas peizažas – pabandėme surasti tą patį peizažą dabar ir pasižiūrėti, kiek jis pasikeitęs. Arba portalas gali būti žmogus – mažytė mergaitė Kiškytė iš Roberto Verbos filmo „Senis ir žemė“. Nelengva buvo ją surasti, bet suradome. Arba laukas, kuriame Andres Söötas nufilmavo „Jonines“. 

Ar „Laiko tiltuose“ yra portretai tų Baltijos kino meistrų, kurie jus vienaip ar kitaip formavo kaip kino dokumentininką? Ir ar galvojote apie latvių, estų, lietuvių kino režisierių skaičiaus proporciją filme? 

Mes iš karto nusprendėme, kad nebus laikomasi kokių nors proporcijos principų, kad, tarkime, jeigu Šablevičius yra labai reikšmingas, vadinasi, jam ir reikia skirti daugiau dėmesio. Man gyvenime ir kaip žmogui, ir kaip kūrėjui iš tiesų pats svarbiausias buvo Henrikas Šablevičius. Jis buvo mano mokytojas, guru, draugas, žmogus, dėl kurio aš esu dokumentiniame kine. Bet jo epizodas „Laiko tiltuose“ yra pats trumpiausias – nes taip dėliojosi. Neskaičiavome, kiek turi būti latvių, kiek lietuvių, kiek estų – atsirinkome kadrus, kurie mums leido keliauti tais portalais. 

Žinoma, tai buvo žmonės, su kuriais man teko susidurti gyvenime. Iš pradžių mačiau jų filmus būdamas studentas, paskui su jais susitikau, bendravau. Labai daug laiko esu praleidęs su Hercu Franku – pasisemdavau iš jo išminties kaip iš kokio viduramžių meistro, jis galėdavo vienu sakiniu tave pastatyti į vėžes. Su vienu filmu buvau užstrigęs aklagatvyje, o jis trimis keturiais sakiniais viską sustatė į savo vietas. Kaip nušvitimą patyriau ir pabaigiau filmą. 

Tai buvo meistrai, kurie formavo mane ir kaip režisierių, ir kaip asmenybę. Man jie visi be galo svarbūs. 

Esate minėjęs, kad jums jūsų filmuose labai svarbus laikas.

Laiko faktorius sąmoningai ar nesąmoningai filmuose man visada egzistavo. Manau, keičiasi žmogus – keičiasi ir tai, kas jam svarbu. Buvo mano filmų apie vienatvę, apie bandymą susikurti savo pasaulį ir įžiebti šviesą tamsoje. „Neregių žemė“ – labiau ne apie laiką, bet apie tai, kad aklinoje tamsoje iš tiesų yra be galo daug šviesos. Žinoma, su amžiumi laiko slinktis darosi vis juntamesnė. 

„Moteryje ir ledyne“ laikas buvo tas trečiasis neįvardytas personažas, ir su tuo susijusi įdomi istorija. Kai atvažiavome filmuoti į Tian Šanio kalnus, iš pradžių mums atrodė, kad ten niekas nesikeičia, nieko nevyksta. Kalnai sustingę, žvėrių nėra, medžių nėra, žolės nėra, vien akmenys, ledas ir visiška sąstingio būsena. Ir kai pradėjome galvoti, kas čia galėtų judėti, supratome, kad tai – laiko tėkmė. 

O „Laiko tiltuose“ atvirai pabandėme pažaisti, pažongliruoti laiku ir juo pakeliauti. Tai buvo ir tam tikra piligriminė kelionė į filmus. Aš visada turėjau aistrą tarsi įeiti į ekraną. Atsimenu, esu iškeliavęs Tarkovskio filmų vietomis, buvau Banjo Vinjoni, kur „Nostalgijoje“ tuščiu baseinu nešama žvakė, Šventojo Galgano bažnyčioje, kuri matoma irgi „Nostalgijoje“, lankiausi ten, kur buvo filmuojamas „Stalkeris“. Tai toks tarsi kinematografinis laiko tiltas, kai vėl turi galimybę prisiliesti prie filmų. 

Ir kuo tada tokios vietos tampa kitokios? 

Yra toks rusų filmas apie Rybinsko tvenkinį, užliejusį ištisus miestus, kaimus su vienuolynais, cerkvėmis. Vienas šventikas ten sako, kad, kai pastatoma cerkvė, virš jos iš karto pastatomas ir Dievo sostas, kuriame sėdi angelas, saugantis ir globojantis cerkvę. Ir net jeigu ji sulyginama su žeme, netgi jeigu jos vietoje dešimtmečius, šimtmečius plyti pieva, Dievo sostas niekur neišnyksta. Manau, taip ir tie filmai palieka savo pėdsaką peizaže, kur buvo nufilmuoti. Išlieka jų sakralumas. 

Veikia ir profesinis smalsumas – čia kaip muziejuje turi galimybę priartėti prie paveikslo ir įžiūrėti jame ar piršto atspaudą, ar teptuko potėpį. Atsidūręs konkrečioje vietoje gali į ją pažvelgti režisieriaus akimis, matyti jo pasirinkimus, motyvacijas – tarsi įeini į gyvą kūrybinį dialogą su autoriumi, kurio galbūt jau labai seniai nebėra. Tai labai įdomus procesas. 

„Laiko tiltus“ kūrėte kartu su latvių režisiere Kristīne Briede. Kodėl jums prireikė jos pagalbos? 

Iš tiesų tai jai prireikė manęs. Šio filmo idėją sugalvojo Kristīne, ir jos sumanymas buvo – kad tapčiau vienu iš šio filmo personažų, tarsi jungiamoji visų kino meistrų grandis, nes pažinojau juos – ir išėjusius, ir dar esančius, bendravau su jais, galų gale ir pats kuriu kiną, ir dėstau. Kristīne įžvelgė per mane jungtį tarp praeities ir dabarties. O vėliau paklausė, ar galiu prie filmo prisidėti plačiau, nes tai jos pirmasis darbas. Galų gale buvo nuspręsta, kad būsiu ne kadre, o korežisuosiu. Po to taip ir išėjo, kad abu tapome šio filmo režisieriais.

Kai filmas jau apkeliavo tiek festivalių, kai tiek įvairiausių žiūrovų nuomonių išgirdote, koks jis jums atrodo dabar? 

Man šis filmas neturi pabaigos, matau jį kaip nesibaigiantį procesą, užtat savo mintimis vis grįžtu. Iš tiesų jo pradžia – mano kelionės į Andrejaus Tarkovskio filmų vietas. Jau ten ėjau tais laiko tiltais. Jau tada keliavau. Ir iki šiol norėčiau pamatyti, kas atsitikę su skulptoriaus Juozo Adomaičio iš Henriko Šablevičiaus filmo „Žmogus, einantis namo“ skulptūromis, kur tie laukai, kur jis ieškojo akmenų. Man norėtųsi pasižiūrėti, kaip susiklostė gyvenimas vaiko iš Herco Franko „Giesmių giesmės“, kur užfiksuota jo gimimo akimirka. Nors filmuose tik keletas tokių momentų, mintimis aš keliauju toliau ir toliau tiesiu tiltus. Ir žinau, kad vieną dieną tikrai nuvažiuosiu, pabūsiu su tais žmonėmis, prisiliesiu prie jų, nors galbūt tai ir nebus nufilmuota. 

Keliaujant su „Laiko tiltais“ po festivalius labiausiai mane nustebino tai, kad žmonės matydami net mažus filmo gabaliukus, išplėštus iš konteksto, nežinodami nei politinio, nei kultūrinio konteksto, kad jie šitaip stipriai emociškai sugebėjo juos pajausti. Tuose senuose kadruose, matyt, yra kažkoks DNR kodas su visa prasmine, emocine filmo informacija. Kad viename kadre sudėta visa kino poetika – kaip tame banaliame pavyzdyje, kad laše atsispindi visas okeanas. Iš tiesų nereikia pasakoti ilgų istorijų, nereikia visko žinoti nuo pradžios iki pabaigos – ne, užtenka vieno kadro, ištraukto iš konteksto, ir to pakanka, kad jis tave užburtų, sužavėtų, paliestų. 

Filmas „Laiko tiltai“. Režisierius Uldis Brauns.
Filmas „Laiko tiltai“. Režisierius Uldis Brauns.

Audrius Kemežys, mano galva, nufilmavo pačius jautriausius šio filmo kadrus. Ir labai svarbius. Tai visas epizodas su Uldžiu Braunu, senuku baltais plaukais, kuris pasakoja savo sapną, kuriame susapnavo savo mirtį.

Ar prie šio filmo spėjo prisiliesti jūsų bendražygis šviesaus atminimo operatorius Audrius Kemežys? 

Taip, spėjo. Audrius, mano galva, nufilmavo pačius jautriausius šio filmo kadrus. Ir labai svarbius. Tai visas epizodas su Uldžiu Braunu, senuku baltais plaukais, kuris pasakoja savo sapną, kuriame susapnavo savo mirtį. Uldžiui Braunui tai buvo paskutiniai filmavimai, jis išėjo nesulaukęs filmo premjeros. Befilmuojant staiga jis mums nė neprašant ėmė pasakoti sapną – kad mato be galo gražų lauką, mėlyną dangų, didžiulį akmenį, gražią, jauną merginą, kuri jam tiesia ranką. Ir jam taip sunku užlipti ant to akmens. Jis ištiesia ranką ir supranta, kad čia mirtis atėjo. Pasakodamas tai Uldis Braunas pravirko. Tik, sakė, ne dėl to, kad mirtis atėjo, bet dėl jausmo, kuris jį tą akimirką apėmė. Sakė, buvo toks grožis, kad net užmiršo verkti. 

Manau, jis tarsi pamatė savo mirtį ir jį sukrėtė tas begalinis prieš jį akimirksniu atsivėręs grožis. 

Šie Audriaus Kemežio kadrai buvo paskutiniai mudviejų su juo nufilmuoti. Daugiau mes nieko nebenufilmavome. 

Galima sakyti, kad nuo šiol ir jūsų kinas bus kitoks. Ar mąstote apie tai?

Mes trylika metų buvome kartu. Atsimenu, kai jį aplankiau Santariškių ligoninėje – tai jau buvo mūsų paskutinis susitikimas – jis pasakė, kad jeigu pasveiks, paims po savo sparnu pagloboti mano sūnų ir išmokys jį operatorystės paslapčių. Taip jau įvyko, kad jis išėjo neįvykdęs savo pažado, bet mano sūnus stebuklingai iš tiesų užsidegė aistra operatorystei. Ir mudu pradėjome filmuoti. Iš pradžių taip atsargiai žiūrėdavau, žinoma, matydavau ir nepatirtį, ir jaunystę, ir staiga žiūriu – kad jam tai tapo be galo įdomu. Kad su kiekviena diena tobulėja, atsiranda ir drąsa, ir kūrybos laisvė, ir profesionalumas. Supratau, kad šalia savęs turiu operatorių. 

Tai vis dėlto galbūt įvykdė pažadą ir globoja?

Aš manau, kad globoja. Žinoma, nesinori visko prirašyti stebuklams ir juos liudyti, bet taip, kažkas tokio yra.

Filmo anonsas: