Sigitas Geda. Nuotraukos autorius Vladas Braziūnas

Tėviške, tėviške, marių plačių, žydinčių vyšnių – Mėnulio šalie!

(Sigitas Geda)

„Duok ranką, mažasis berniuk, o vėliau didelis POETE. Sugrąžinkime laiką, pabūkime praeity.“ Taip prasideda knyga „Vaikiškom rankom išskleistos burės“ apie poeto Sigitos Gedos ankstyvuosius gyvenimo metus – jo vaikystę ir jaunystę Veisiejų krašte, Dzūkijoje. Knygos sudarytojai JOANA VAIKŠNORAITĖ, S. Gedos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, ir ALBINAS JARMALA, Veisiejų gimnazijos, pavadintos Sigito Gedos vardu, buvęs direktorius skaitytoją kviečia pabūti poeto vaikystėje ir jaunystėje, nuo kurios prasidėjo poeto „didysis plaukimas į neatrastą žodžių ir sąvokų pasaulį...“

Pasak knygos sudarytojų, neįprasta atversti knygą apie didelę asmenybę ir nieko joje nesurasti apie jo ilgą kūrybinį kelią į šlovę bei pripažinimą. Ne, užmojai buvę kuklesni: norėjosi prisiliesti prie poeto gyvenimo kelio pradžios, apsilankant nameliuose prie Teiraus ir Snaigyno ežerų, kuriuose gyveno Gedų šeima, minti Šadžiūnų ir Veisiejų mokyklų slenksčius, prisiliesti prie pirmųjų S. Gedos rankraščių, pasidžiaugti atsiminimų šiluma žmonių, supusių poetą įvairiomis jaunystės ir vaikystės akimirkomis. Ši knyga, kupina nuotraukų, archyvinės medžiagos, prisiminimų, pasirodė 2018-aisiais, praėjus 10-iai metų nuo S. Gedos mirties ir 75-eriems nuo jo gimimo. Tai – kraštiečių padėka poetui už jo kūrybą ir lietuviškojo žodžio išaukštinimą.

„Vaikiškom rankom išskleistos burės“, sudarytojai Joana Vaikšnoraitė, Albinas Jarmala, Punsko „Aušros" leidykla, 2018 m. Gedimino Šulco nuotrauka

„Esu laimingas, nes augau kaip girioje, tarp brolių, seserų...“ 

„Aš, Geda Sigitas, Zigmo, esu gimęs 1943 m. vasario mėn. 4 dieną Lazdijų rajone, Saltoniškių aps., Paterių km. valstiečio šeimoje...“ taip savo autobiografiją, pateiktą Vilniaus universiteto priėmimo komisijai, pradeda S. Geda. Už kelių paprastų sakinių slypi kupina įspūdžių poeto vaikystė ir ankstyvoji jaunystė. Gimęs daugiavaikėje šeimoje Paterų kaime, „išsibarsčiusiame abipus vingiuoto plento, vedančio iš Leipalingio į Veisiejus“, mažasis Sigitas iš mažens pamilo jį supusią gamtą. Sudegus sodybai tėvai statėsi antrąją, prie Snaigyno ežero, kurio tekanti saulė, pasak knygos sudarytojų, poeto lakią vaizduotę pakėlė į kosmosą, o besileidžianti – į gilų ežerą, medžius, augaliją… 

Šeima, kaip ir dauguma to metų dzūkų valstiečių šeimų, buvo vargo bitelės. Tėvai dirbo kolūkyje, vaikai jiems padėdavo. Tėvui „graboti“ nupjautus laukus padėdavo ir Sigitas. „...atsisės, būdavo, ant „grabarkos“, traukiamos arklio, ir važiuoja sau. Visus savo laukus ir daug kolūkio laukų apgrabodavo. Sėdėdamas ir eilėraščius sau deklamuodavo. Užrašydavo arba lauke, išsitraukęs knygelę, arba parėjęs į namus“, taip apie sūnų pasakojo tėvas Zigmas Geda. Amžininkai prisimena jį kaip labai judrų, griežtą, daug dirbusį žmogų, kuriam reikėjo išlaikyti gausią šeimą. Prie darbo jis lenkė ir vaikus. O mama labai norėjo, kad vaikai siektų mokslo. 

Vyriausioji sesuo Gintė Gedaitė-Stankevičienė atsimena, kad skaityti Sigitas išmoko dar iki mokyklos, „kažkaip greitai, tik jam vienam težinomu būdu...“ Nedidelėje trobelėje, kurioje vos pakako vietos visiems, Sigitas pamokas galėdavo ruošti tik visiems sumigus. Pykdavo tėvai ir sesės, kad iki išnaktų jis degina žibalinę lempą ir trukdo šeimai miegoti. Paaugęs pamilo vienatvę, pradėjo rašyti. Eidavo vienas prie ežero ar į mišką, atsisėsdavo ant kelmo ir rašydavo, rašydavo... Vėliau savo kūrinėlius pradėjo siųsti į rajoninio laikraščio redakciją, „Moksleivio“ žurnalą. Gaudavo šiek tiek pinigų, už kuriuos pirkdavo knygas. 

Memorialinė lenta poetui Sigitui Gedai šalia gimtojo namo. Albino Jarmalos nuotrauka

Seserys ir broliai labai gerbė tėvus, gražiai sutarė tarpusavyje, beveik nesipykdavo. Dalindavosi dviračiu, tardavosi, kur kam važiuoti. „Iš esmės šeima yra mažytė valstybė – didelės valstybės modelis, pasaulio modelis, mikrokosmosas... taip apie šeimą kalbėjo pats S. Geda, 1985-aisiais duodamas interviu „Šeimos“ žurnalistui V. Leščinskui. Užaugęs žmogus šiuos vaizdinius ir santykius perkelia į tėviškę, gimtinę, tautą. Žodžiu, šeima yra visa ko pradžia ir visa ko pabaiga. Todėl šeimos suirimas man atrodo lyg kosminė tragedija. Esu laimingas, nes augau kaip girioje, tarp brolių, seserų...“ 

Rimtas ne pagal amžių 

Veisiejų vidurinės mokyklos mokytojai S. Gedą prisimena kaip labai gabų, rimtą ne pagal amžių berniuką, nekentusį melo, labai gerbusį mokytojus, turėjusį itin didelį autoritetą tarp klasės draugų. „Klasėje visi mokiniai jo klausydavo, kai jis juos lyg koks būras Krizas mokė gyventi, auklėjo. Tylėdavo, apie kokį kerštą nebuvo net minties. Matyt, neprotestuodavo todėl, kad Sigitas sakydavo teisybę, nuoširdžiai norėjo jiems padėti“, prisimena S. Gedos klasės auklėtoja Marytė Miliauskaitė. 

Veisiejų vidurinės mokyklos turistai respublikiniame sąskrydyje. Sigitas Geda stovi antras iš dešinės, mokytoja Joana Vaikšnoraitė – ketvirta. Joanos Vaikšnoraitės asmeninio archyvo nuotrauka

Ne vienas mokytojas prisimena poeto aistrą turizmui. Būdamas Veisiejų mokyklos turistų grupės narys, Sigitas dalyvaudavo turistiniuose sąskrydžiuose ir žygiuose, rengdavo puikius raportus, prozą perpindamas poezija, kūrė įvairius kraštotyros darbų aprašus, kuriuos dažnai perspausdindavo rajono spauda. Iš tos kraštotyrinės medžiagos jis sukūrė ir rajono laikraštyje išspausdino apybraižą apie Katkiškėse nužudytus žydus. Turistinių žygių metu rašė šmaikščias intermedijas, vesdavo vakarus. Žygių metu valgydavo paskutinis, nes renkant medžiagą jam nuolat trūkdavo laiko. 

„Kuo aš, jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, padėjau jam? Klausia visi, nes dėsčiau jam ketverius metus – VIII–XI klasėse. Visada atsakau, kad tuo, jog netrukdžiau. Neprimečiau suaugusiųjų mąstymo, stebėjau jo augimą, gėrėjausi. Dėkojau likimui už šį nepakartojamą mokinį, žavėjausi tokiu ankstyvu ritmo, rimo jutimu, gražiom metaforom, žodžio spalvom. Nereikėjo įgimto talento žaloti. Daug džiaugsmo patyriau, nevaržydama laisvės, ir iš jo pasimokiau“, taip apie savo mokinį, būsimąjį poetą kalba jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Joana Vaikšnoraitė. Dažnokai ji kartu su mokytoja Maryte Miliauskaite, pokario kovų rezistente, pasvarstydavo, kas bus, kai Sigitas augdamas supras tikruosius sovietų valdžios tikslus, okupaciją. Ar išliks toks pats gamtos ir žmonių gyvenimo grožio puoselėtojas? 

Mokytojos nuomone, vertingiausia mokyklinių metų S. Gedos kūryba – jo eilėraščiai su nuostabiomis metaforomis, poetine sintakse, metru. Šiuos eilėraščius ji duodavusi skaityti mokiniams, besiruošiantiems dalyvauti įvairiuose literatūriniuose konkursuose. Tai darydavę didelį įspūdį – juk ne šventieji puodus lipdo! 

Kažin kaip būtų susiklostęs tolesnis S. Gedos gyvenimas, jei mokytoja nebūtų atkalbėjusi jo nuo noro išvykti ir užsidirbti Kazachstano plėšiniuose. „Bijojau, kad nenutoltų nuo Lietuvos...“ Paklausęs mokytojos patarimo, Sigitas ėmėsi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Vėliau jis rašė: „Teisingai sakėte, svetimų kalbų (dar norėjo studijuoti vokiečių kalbą – red. pastaba) galima išmokti pačiam, o to, ką randu universitete – niekur negalima rasti, niekur...“ 

„Meilė gamtai man yra lyg ieškojimas savęs...“ 

Kažkas labai čia laukė mūsų.

Žemė, užtiesta baltu sniego rankšluosčiu,

Ant jo vietoj gėlių – beržų ir eglių puokštės,

Mažos, aukštyn sušukuotos pušelės

Ištiesė žalius kumštelius,

Kiekviename suspaudusios po snaigę,

Kad mums būtų šviesiau.

Kažkas labai čia laukė mūsų.

(Sigitas Geda „Miške“, 1961 m.)

Žurnalisto Vytauto Leščinsko paklaustas, kada pajuto meilę savo krašto žemei, S. Geda atsakė: „Jei kalbėsime apie šios meilės ištakas, tai, būdami maži net nežinojom, kad tokį jausmą turim. Mes tiesiog gimėme gamtoje ir joje gyvenom. Gimiau Dzūkijoje – tarp Leipalingio ir Veisiejų, kaime ant ežero kranto, kur stovėjo mūsų troba, teisingiau pasakius, pusė trobos, nes, kai motina dalijosi su broliu, tai ją pjovė pusiau. Čia pat vanduo, medžiai, dangus. Nežinojom nė tos sąvokos „gamta“; buvo tik kažkoks vientisas pasaulis, o mes – tiesiog jo dalis. Ir kai užaugę nuo viso to nutolom, pasijutom, lyg kažkas brangu būtų iš mūsų atimta... Meilė gamtai man yra lyg ieškojimas savęs, savo kūno dalies – rankos ar kojos, kurią nežinia kas būtų nupjovęs...“ („Šeima“, „Šviesulys, spinduliuojantis gerumą“, 1985 m. Nr. 12)

Dar mokykloje besimokydamas savo kūrinius S. Geda siųsdavo į rajoninę spaudą, „Moksleivio“ žurnalą, jaunimo leidiniui „Jaunimo gretos“. Kaip pats yra sakęs, viskas, apie ką rašė, buvo grįsta gyvais įspūdžiais iš gimtųjų vietų, į kurias atvykus kažin kas atšildavo širdyje, užplūsdavo atminimai, vaizdai ir veidai. 

Pasak knygos sudarytojų, anuo metu skaitytojų laiškai redakcijoms nelikdavo be dėmesio. Redakcijų darbuotojai analizavo jaunųjų poetų kūrybą, teikdavo patarimų. Cituojama ištrauka iš 1961 m. sausio 21 d. Lazdijų rajono laikraščio „Tarybiniu keliu“: „S. Gedos ir Alb. Bujanausko eilėraščiai įstringa į skaitytojo atmintį. Abu jaunieji poetai turi jau gana ryškų ir savitą poetinį braižą. Produktyviausias yra S. Geda. S. Gedos eilėraščiams būdingas švelnus lyriškumas. Skambus, žaismingas jo eilėraštis „Prie Ančios“: 

Bučiuoja Ančia smėlį

Ir ošia vėl prie kojų,

Kad laimė laimužėlė

Dzūkijoje sustojo.

Pastebėjęs, kad „kai kuriuos eilėraščius S. Geda perkrauna skambiais žodžiais ir juose dingsta pagrindinė mintis“, recenzijos autorius atkreipė būsimojo poeto dėmesį į tai, jog formą turi diktuoti turinys. Knygoje publikuotose „Jaunimo gretų“ recenzijose jų autorė, literatūros skyriaus vedėja V. Žilinskaitė drąsina S. Gedą rašyti, patardama ieškoti „svarbesnių, jaudinančių temų“. 

„Guodžia viltis: Sigitas Geda nebus užmirštas lietuvių. Tų, kurie kalbės lietuviškai. Tų, kurie – kur bebūtų – jausis iš Lietuvos, – knygos pabaigoje rašo mokytoja Joana Vaikšnoraitė. – Kaip jis pats, mūsų poetas, jautėsi po svetimas šalis keliaudamas. Mes, kurie visais sovietiniais metais labai rūpinomės lietuvybe, žavimės jo žodžiais apie Lietuvą. Tie žodžiai iš Sigito lūpų skambėjo dažnai – tiek jaunystėje, tiek ir brandos sulaukus.“ 

Kelias iš Panaros į Liškiavą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m.)

Bandykim čia ramūs gyvent ir mirti,

Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,

Nujausdami, kad nereikės mums išsiskirti,

Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

(Sigitas Geda „Septynių vasarų giesmės“)