Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Po žinios apie Vilniaus sinagogos ir Lietuvos žydų bendruomenės būstinės uždarymo socialiniuose tinkluose skaitau kad, girdi, antisemitizmą Lietuvoje šiandien kursto pati žydų bendruomenė, kuri negerbia Lietuvos didvyrių. Antisemito titulo vertas teiginys, kad patys žydai kalti dėl antisemitizmo. 

Skaitau ir tai, kad antisemitizmą paskatino Vilniaus meras Šimašius. Tačiau, man regis, antisemitizmą gali įžiebti tik antisemitas. Kadangi meras, kad ir kokių trūkumų turėtų, toks akivaizdžiai nėra, vadinasi, antisemitai tūnojo visuomenėje dar iki šios istorijos pradžios ir tiesiog rado puikią progą išlįsti su savo neapykantos žinia apie išdavikus. Šią neapykantos žinią puikiai apibendrino Amoso Ozo knygos „Judas“ herojus Šmuelis rašydamas, kad Judas iš Biblijoje vaizduojamo asmens galiausiai buvo paverstas išdavystės ir žydiškumo simboliu, pirmąją susiejęs su antruoju. Šiandienos antisemitai šį įvaizdį pasitelkia siekdami įpiršti nuomonę, kad diskusijos dėl Jono Noreikos ar Kazio Škirpos veiklos vertinimo yra ne normalus, nors ir sunkus, skaudus ir dažnai stringantis procesas, o paprasčiausia judošių išdavystė. 

Antisemitizmas, dera akcentuoti, nėra tik dar viena pozicija dialoge, tai nėra neišvengiamybė, su kuria turime susitaikyti dėl žodžio laisvės. Tai yra vėžys, kurį dera pašalinti, kol jo metastazės dar neužkrėtė viso kūno, nes, kaip liudija rabinas Jonathanas Sacksas, neapykanta, kuri prasideda nuo žydų, niekada jais nesibaigia. 

Šiandienos antisemitai, kurių, manau, yra mažuma, tačiau garsiai šaukianti, kaltina Lietuvos žydus, kad šie išduoda Lietuvos didvyrius. Taip jie siekia, kad normalią diskusiją ieškant atsakymo į svarbiausius klausimus pakeistų išdavikų paieškos. O svarbiausi klausimai, man regis, skamba taip: ar mums vienodai svarbus visų mūsų piliečių skausmas ir ar vienodai vertiname tuos, kurie, kaip atskleidžia kompetentingų institucijų dokumentai, prie jo kažkuriame savo gyvenimo tarpsnyje prisidėjo? 

Bėda yra ne keliami klausimai. Į juos visada galima pateikti atsakymus. Bėda yra bandymas nutildyti klausėją, kad jis daugiau nebedrįstų drumsti ramybės. 

Mane liūdina tai, kad dalis kviečiančiųjų diskutuoti, o ne paskubomis nuiminėti lentas, visus atsakymus jau žino ir be diskusijos – didvyris. Bet juk kita pusė, atkerta jie, lygiai taip pat nėra linkusi į diskusiją ir tik skuba skelbti nuosprendį, kad J. Noreiką reikia pasmerkti ir ištrinti iš atminties. Tačiau ar iš tikro taip? Taip, galbūt tokių ir esama. Galbūt esama ir tokių, kurie norėtų pašalinti J. Noreikos vardą nuo buvusių KGB rūmų sienos, kur menininkas Gitenis Umbrasas įamžino komunistinių budelių aukas. Tačiau, man regis, tokių yra tik menka saujelė. Man regis, absoliučiai daugumai J. Noreikos įamžinimas šioje vietoje nekliūna, nes, sutikite, yra skirtumas tarp siekio pavaizduoti jį kaip didvyrį, nepaisant tam tikrų padarytų pasirinkimų ir pripažinimo, ir tarp to, kad ši tragiška mūsų istorijos asmenybė kartu su gausybe kitų Lietuvos žmonių tapo totalitarinio režimo auka. 

Lygiai taip pat dauguma, nelaikančių J. Noreikos herojumi, nesiekia ištrinti jo iš istorijos, o priešingai, siūlo per jo pavyzdį diskutuoti apie moralinio pasirinkimo dilemas, iškylančias žmogui sudėtingiausiais istorijos epizodais. 

Tikiu, kad nuoširdi ir atvira diskusija nuvestų mus ne į juodą arba baltą kraštutinumą, o kažkur į tarpinį pilką atspalvį, kur atsispindi tiek kilnūs darbai, tiek moraliai nepateisinami pasirinkimai. Tikiu, kad tokia diskusija nuvestų į gilesnį asmenybės pažinimą, o ne plakatinį supaprastinimą, kuris galiausiai ima tarnauti tiems, kurie visus nori padalinti į draugus ir priešus, taip siekdami pirmųjų mobilizacijos.

Mane stebina tai, jog dalis tų, kurie aktyviai skelbia Gilberto Keitho Chestertono mintį, kad absoliučios moralinės normos galioja, nepaisant to, ar šiandien yra pirmadienis, antradienis ar penktadienis, staiga nusprendžia padaryti išimtį trečiadieniui. Suprask, kad tai, kas nenormalu penktadienį, buvo visai normalu trečiadienį. Pavyzdžiui, pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir dėl to yra savaiminė vertybė, kurios negalima traktuoti kaip priemonės kitiems tikslams pasiekti. Būtent todėl negaliu priimti argumento, kad J. Noreikos parašas perduodant Šiaulių apygardos komisaro pareigas ėjusio nacio Hanso Geweckes įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, yra pateisinamas tuo, kad visa tai, kas nutiko žydams, būtų nutikę ir be J. Noreikos parašo, tačiau tuo pačiu metu jis galėjo pasinaudoti užimama pozicija norėdamas pasiekti didesnio gėrio. Visa tai moralę iš absoliuto pakeičia išskaičiavimų lauku, savotiška loterija, kurioje dėl galimo teorinio išlošio yra pasirašoma po nepateisinamais įstatymais. Visa tai nurašo dalį bendrapiliečių kaip galbūt skaudžią, bet neišvengiamą sąnaudą didesnio gėrio vardan. Taip žmogus ir virsta priemone. 

Pabaigai keli žodžiai apie diskusijoje dažnai pasitelkiamą Rusijos kortą. Taip, Kremlius išnaudoja kiekvieną pasitaikiusią progą skatinti poliarizaciją visuomenėje. Koks turėtų būti mūsų atsakas šiame kontekste? Atsakymas būtų solidarumas. Ne solidarumas prieš bendrą priešą, o solidarumas, kaip kad jį apibrėžė kunigas ir filosofas Jozefas Tischneris – kaip įsipareigojimas pasidalinti kenčiančiojo našta. Visa tai neįmanoma tol, kol nepripažįstame kito kančios. Visa tai grąžina mus į pavadinime iškeltą klausimą – ar priimame savo bendrapiliečių skausmo naštą ir tai, kad juos žeidžia bandymai heroizuoti, t. y. kaip šiandienei visuomenei sektinus pavyzdžius iškelti prie jų vienaip ar kitaip prisidėjusius asmenis?