Kauno m. savivaldybės nuotrauka

Kino centras „Romuva“ po atidarymo 1940-aisiais buvo pripažintas erdviausiu ir moderniausiu to meto kino teatru Lietuvoje. Tačiau vos vienus metus trukusią kino teatro veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas – kino centras buvo nacionalizuotas.

Po nepriklausomybės atkūrimo atlaikiusi privatizacijos iššūkius „Romuva“, seniausias veikiantis istorinis kino teatras Kaune, dabar žiūrovus traukia įvairiomis veiklomis: nuo pop-up kino teatro renginių, kino festivalių iki nemokamų kino seansų buvusios laikinosios sostinės parkuose.

Apie kino teatro istoriją, jo nekomercinius filmus, nestandartinius renginius ir netrukus po rekonstrukcijos duris atversiantį kino teatrą kalbamės su „Romuvos“ vadove MONIKA INČERYTE.

„Romuvoje“, skirtingai nei kituose kino teatruose Kaune, rodomas nekomercinis kinas. Kodėl „Romuvoje“ buvo nuspręsta rodyti būtent tokius filmus?

„Romuvoje“ daugiausia rodome nekomercinius, Lietuvoje ir kitose ES šalyse sukurtus filmus, nes Kaune trūko tokio turinio – alternatyvos komerciniams kino teatrams. Pastaraisiais metais mieste matome ir kitų įstaigų iniciatyvų rodyti nekomercinius filmus, pavyzdžiui, bibliotekos, Kauno menininkų namų, Tautos namų, o tai džiugina ir didina įvairovę. Tačiau mes siekiame, kad „Romuva“ būtų pagrindinė europietiško kino vieta Kaune.

Ar keitėsi nekomercinio kino filmų kokybė ir temos per tą laiką, kurį dirbate „Romuvoje“? Kaip jie keitėsi?

Keitėsi. Laikui bėgant daugėjo platintojų ir kitų partnerių, kurie suteikė galimybę rodyti daugiau filmų ir sukurti didesnį pasirinkimą. Prieš šešerius metus buvo apie penkis platintojus, dabar jų daugiau, ir santykiai artimesni, todėl galime pasiūlyti įvairesnių filmų, pakviesti į bene visų pagrindinių kino festivalių programas.

Nemaža dalis šiame kino teatre rodomų filmų yra drąsūs – kalba nepatogiomis visuomenei temomis (pavyzdžiui, festivalio „Nepatogus kinas“ filmai). Ar tokius filmus rodyti reikia drąsos?

Kai didesnė rizika surinkti mažiau žiūrovų, parodome mažiau seansų. Bet kad reikia tam drąsos – taip netraktuojame. Mums svarbu išlaikyti įvairovę ir atkreipti visuomenės dėmesį, suteikti progą pamatyti tam tikrus filmus. 

Kokiais kriterijais remdamiesi atrenkate juostas, kurias rodysite savo žiūrovams?

Labai priklauso nuo filmo. Siekiame parodyti tuos, kuriuos „Romuvos“ žiūrovai mėgsta, ir kartu filmus, kuriuos, mūsų manymu, galėtų pamėgti. Kartais žiūrovai tikrai nustebina ir aktyviai lanko kino teatrą, kai mes to nesitikime. Dažniausiai populiarios yra prancūziškos komedijos, dramos, aktyviai lankomos ir aukščiausius apdovanojimus gavusios juostos, pavyzdžiui, „Kvadratas“, „Namas, kurį pastatė Džekas“. Mėgstami ir nauji lietuviški filmai.

Kita kategorija aktyviai lankomų filmų – tai tam tikroms bendruomenėms aktualūs filmai, pavyzdžiui, dviratininkams, keliautojams, maisto gurmanams. Į šiuos filmus eina žmonės, kurie paprastai kino teatre nesilanko. Repertuarui renkame ne tik filmus, į kuriuos susirenka daug žiūrovų, tačiau ir tokius, kurie išsiskiria ir yra verti pamatyti.

Po „Romuvos“ atidarymo 1940 metais šis kino teatras veikė vos vienus metus. Kaip manote, kokios priežastys lėmė, kad po nepriklausomybės atgavimo atkūrus kino teatrą žmonės rengė protesto akcijas siekdami, kad „Romuvos“ patalpos nebūtų nuomojamos verslininkams ir čia vėl būtų rodomi filmai?

Manau, noras išsaugoti miesto kino istoriją – bent vieną tarpukario kino teatrą ir vietą alternatyviam komercinio kino turiniui. Šie abu dalykai ypač svarbūs.

Redakcijos archyvo nuotrauka
Kauno m. savivaldybės nuotrauka

Tikimės atidaryti rekonstruotą kino teatrą šių metų pabaigoje. Labai norime grįžti atgal, į savo „Romuvą“. Laukiame, kada visi galėsime būti savo erdvėje, ir dar – sutvarkytoje!

„Romuva“ vadinama seniausiu Lietuvoje, vieninteliu veikiančiu istoriniu kino teatru Kaune. Kokią atsakomybę suteikia toks titulas?

Po rekonstrukcijos skirsime daugiau dėmesio pristatyti „Romuvą“ kaip vienintelį tarpukario kino teatrą Lietuvoje – tai yra „Romuvos“ išskirtinumas visos Lietuvos mastu. Svarstėme, kaip pristatyti istorinę vertę, tačiau nebūti senu ir nuobodžiu kino teatru, ypač jaunimui. Norime rasti patrauklų pristatymą, todėl nusprendėme daugiau dirbti pristatant „Romuvą“ kaip vienintelį tarpukario kino teatrą Lietuvoje. Tai ryškus išskirtinumas, kuris žiūrovams kelia šiltų emocijų ir kartu pristato architektūrinį paveldą.

„Romuva“ pretenduoja patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ar tai kėlė papildomų reikalavimų rekonstruojant kino teatro patalpas?

Ne.

O kokie reikalavimai buvo keliami ieškant kino teatrui naujų, laikinų patalpų?

Esminiai buvo techniniai reikalavimai – amfiteatrinis sėdėjimas, aukštesnės lubos, erdvės salei, kasai, pagalbinėms patalpoms. Tačiau taip pat labai norėjome kuo daugiau savarankiškumo, kad seansus galėtume pradėti ir baigti reikalingu metu, daug nederinant su nuomotoju. Ir taip pat vieta – norėjome, kad kino teatras išliktų miesto centre. 

Rekonstruojant „Romuvos“ kino teatro patalpas, šiek tiek daugiau nei milijonas eurų projektui įgyvendinti buvo skirta pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų priemonę „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“. Likusią dalį lėšų skyrė Kauno miesto savivaldybė. Ką kino teatrui reiškia turėti tokį didelį rėmėją?

Kauno miesto savivaldybė yra „Romuvos“ steigėja, todėl jos skiriamos lėšos nėra parama. Tai savininko indėlis į savo turtą. Savivaldybė skiria finansavimą, tvirtina įkainius, prižiūri, kad įstaiga atitiktų savivaldybės keliamus ilgalaikius tikslus – detaliai funkcijas galite pažiūrėti „Romuvos“ nuostatuose. Kartais savivaldybė pateikia pageidavimų, siūlymų dėl kino centro dalyvavimo miesto renginiuose. Pavyzdžiui, kviečia įsitraukti į tokius renginius kaip Skandinavų dienos, Japonų dienos, Kalėdų renginiai ir panašiai. Kultūros skyriaus siūlymas buvo pagalvoti apie filmų rodymą miesto parkuose – tai galėjome pradėti įgyvendinti pernai ir tęsime šįmet.

Kokių kuriozų yra pasitaikę tuo metu, kai skubiai uždarius Kauno kino centrą remontui lankytojai arba darbuotojai ėmė ieškoti kino teatro, įsikūrusio naujose patalpose?

Buvo gana daug nepatenkintų lankytojų, kurie vėluodavo į seansus, nueidavo į pastatą Laisvės alėjoje, nerasdavo laikinosios salės... Tam tikra prasme reabilituoti tą vietą padėjo lauko kino seansai kiemelyje, prie laikinosios salės. Jie sulaukė labai daug dėmesio ir pritraukė daug naujų žiūrovų, kurie atrado ir vietą, ir filmus, kuriuos mes rodome.

Kino centro „Romuva“ nuotrauka
Kino centro „Romuva“ nuotrauka

Norėčiau, kad lietuviai būtų aktyvesni kultūriniame gyvenime, taip pat kino. Matau, kad kai kurie filmai Lietuvoje visai nerodomi arba rodomi labai mažai, nes sulaukia menko žiūrovų susidomėjimo.

Kaip jaučiatės jūs ir kiti „Romuvos“ darbuotojai žinodami, kad greitu metu teks palikti laikinąsias kino teatro patalpas, kuriose taip jaukiai įsikūrėte?

Tikimės atidaryti rekonstruotą kino teatrą šių metų pabaigoje. Labai norime grįžti atgal, į savo „Romuvą“. Laukiame, kada visi galėsime būti savo erdvėje, ir dar – sutvarkytoje!

Rekonstruotose kino teatro patalpose planuojate rengti įvairių scenos menų pasirodymus, taip pat įkursite edukacinę klasę. Ar tokios paslaugos – būdas išlaikyti kino teatrą aktualų, o gal kaip tik būdas pakelti kartelę įprastam kino teatrui?

Svarbiausia išlaikyti nuolatinį kino filmų rodymą. Edukacinė klasė yra viena iš priemonių ugdyti jaunąją kartą, ateities žiūrovą.

Ar šis suvokimas, kas ir koks yra kino teatras, jūsų nuomone, kinta?

Tikrai taip. Lankymasis kino teatruose keičiasi, ypač kai daugėja galimybių žiūrėti filmus namuose. „Romuva“ priklauso Europos kino teatrų tinklui „Europa Cinemas“, tad dalyvaujame tarptautinėje erdvėje ir domimės tuo, kas vyksta aplinkui, stengiamės įveikti iššūkius. Šiandien kino teatras – ne tik filmų rodymo, bet ir tobulėjimo, susitikimų vieta.

Žiūrovus nuolat kviečiate dalyvauti nestandartiniuose, neįprastuose kino teatro projektuose: lauko kine, „pop-up“ kino teatre, ugdote jaunimą su akcija „Trečias ratas“. Kas yra visų šių idėjų generatoriai? Ar prie jų kūrimo, įgyvendinimo prisideda žiūrovai?

Pagrindiniai idėjų generatoriai yra kino teatro darbuotojai – administracija, tačiau į kai kuriuos procesus įtraukiame savanorių. Pavyzdžiui, prieš porą metų vykusią stovyklą moksleiviams „Filmuoju Kauną“ labai aktyviai organizavo ir savanorių grupė. Priklausomai nuo projekto, kartais savanorių įtraukiame daugiau, kartais mažiau – jie atlieka ne tik techninius darbus kaip bilietų tikrinimas.

Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką kino teatrų apskirtai arba konkrečiai „Romuvos“ veikloje, ką keistumėte?

Norėčiau, kad lietuviai būtų aktyvesni kultūriniame gyvenime, taip pat kino. Matau, kad kai kurie filmai Lietuvoje visai nerodomi arba rodomi labai mažai, nes sulaukia menko žiūrovų susidomėjimo. Trūksta kino pažinimo ir lankymosi kultūros, tad norėtųsi, kad didėtų kino mėgėjų ratas.

Kokių emocijų norėtumėte, kad patirtų žiūrovas, kuris „Romuvoje“ lankosi pirmą kartą?

Jaukumą ir malonių atradimų. Žiūrovai dažnai turi nepagrįstų neigiamų išankstinių nuostatų, tad norėtųsi, kad jų būtų mažiau, jie drąsiau eitų žiūrėti filmų, atrastų, išbandytų nauja, daugiau pažintų. Kad po pirmo karto tikrai norėtų ateiti dar. Mes dirbame, kad žiūrovai norėtų sugrįžti.