Vilniaus choralinės sinagogos projektas. Žurnalo „Beigelių krautuvėlė“ nuotrauka.

Tekstas spausdintas žurnale „Beigelių krautuvėlė“ originaliu pavadinimu „Draugija „Maldos namai Taharot Hakodeš“ (šventumo tyrumas) ir Vilniaus choralinės sinagogos statyba“.

Pirmą minjaną (minjanas – mažiausias būtinas 10 suaugusių (t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų) vyrų kvorumas. Būtinas per įvairias religines ceremonijas (bendruomeninę maldą, Toros skaitymą sinagogoje, maldų skaitymą per vestuves ir kitą  – red.) iš maskilių (žydų švietėjų  – red.) subūrė šeima – tėvas ir sūnus Saulas ir Hiršas Cvi Kacenelenbogenai – Rūdninkų g. 15 namo kieme 1820-ųjų pradžioje. Jis gyvavo iki 1840-ųjų pabaigos. Tačiau pirmos viešosios maskilių sinagogos sukūrimo idėja atsirado tik 1846 m. spalį, po viešo magido rabino Šlomo Zalmano Zeevo Volfo (1788–1866) iš Derečino (dab. Baltarusija) išpuolio prieš Haskalah judėjimą ir rašytoją Mordechajų Aroną Gincburgą (1795–1846). Jau 1847 m. vasarį keletas iškiliausių maskilių kreipėsi leidimo įkurti maskilių sinagogą Samsono Abramovičiaus name, nuomojamame fligelyje, adresu Vokiečių g. 21. Žydų vaikai, kurie mokėsi pasaulietinėse mokymo įstaigose, lankydamiesi sinagogose ir maldos mokyklose, sulaukdavo žydų fanatikų išpuolių. Maskilių sinagogos įkūrimą palaikė Vilniaus miesto vyriausiasis gydytojas Mendelis Trachtenbergas, garbės piliečiai Volfas Tugendgoldas ir Leonas Rozentalis, pirkliai – vyno prekeiviai Albertas Monasevičius, Abraomas Lebensonas, poetas Micha Jozefas Lebensonas ir kiti, mokytojai, mokinių tėvai, buvo gautas bendruomenės rabino sutikimas.

Tradiciniai Haskalos priešininkai du kartus kreipėsi į provincijos valdžią su prašymu neleisti atidaryti naujos sinagogos ir netgi nusiuntė peticiją vidaus reikalų ministrui į Sankt Peterburgą. Tačiau, turėdami Vilniaus mokymo apygardos superintendanto palaikymą, maskiliai gavo leidimą, ir nauja sinagoga buvo atidaryta 1847 m. gegužę, dalyvaujant provincijos gubernatoriui. Vėlesniais metais sinagoga persikėlė į Jechielio Dancigo namus Ašmenos skersgatvyje (dabar – Ašmenos g.), o paskui – į Gordono namus Vokiečių gatvėje. Iš kitų Vilniaus kloizų Taharot Hakodeš išsiskyrė savo tvarkingomis maldomis ir išbaigtumu. Maldos buvo lydimos choro, todėl jos antras pavadinimas – Choralinė sinagoga (jidiš kalba – Choršul). Ypač daug dėmesio buvo skiriama reguliariems pamokslams, iš pradžių vokiečių kalba, o nuo 19 a. pabaigos – rusų kalba. Maskilių sinagogos, kuri buvo atvira visuomenei, įkūrimas tapo aiškiu politiniu, ideologiniu ir kultūriniu pareiškimu, pademonstravusiu Haskalos judėjimo brandą, pasirengimą judėti į viešąją erdvę ir tiesiogiai pasipriešinti konservatyviai žydų bendruomenės daliai.

Netrukus po sinagogos įkūrimo buvo suformuluota idėja pastatyti atskirą sinagogos pastatą; tačiau, kaip skundžiamasi 1867 metais žydų laikraštyje, „tai daug kainuoja“. Sinagogos Taharot Hakodeš projektas, 1877 metais parengtas architekto Mečislovo Strebeikos, liudija apie perspektyvius atskiro pastato statybos planus. Sinagoga buvo suprojektuota Naujojoje gatvėje (dabar – Islandijos g.) neogotikiniu stiliumi: joje buvo erdvi maldų salė su Toros skrynia, kartu su bima šiaurės rytuose ir moterų galerija iš kitų trijų pusių. Tačiau šis projektas nebuvo įgyvendintas, ir sklype 1891 metais buvo pastatyta Talmudo Toros mokykla.

1878 metais Albertas Monasevičius, 1-osios gildijos pirklys, turtingas Taharot Hakodeš globėjas, pastatė atskirą savo namų pastato Vokiečių g. 22 priestatą, kad jame įkurtų sinagogą: joje buvo moterų galerija ir centrinė bima. 1885 metais, po namo savininko konflikto su tikinčiaisiais, sinagoga buvo uždaryta: mediniai suolai buvo išvežti, o bima buvo padovanota Naujamiesčio gyventojams. Tačiau po metų, švenčiant Roš Hašana (Naujuosius metus), t. y. 1886 m. rugsėjį, išnuomotame name Policijos skersgatvyje (dabar – Arklių g.) buvo atidaryta naujoji sinagoga. Ji aprašoma kaip „siauras ir trumpas namas, o moterų sekcija panaši į vištidę“. 1888 metais sinagogos taryba kreipėsi pagalbos – prašė pinigų iš „dėžutės“ mokesčio, kad galėtų „pagerinti maldos namus ir juos padidinti“. Panašu, kad šis prašymas liko be atsako. 1892 metais sinagogoje buvo pastatyta fisharmonija, bet ji buvo naudojama tik šiokiadieniais.

Vilniaus choralinei sinagogai 115 m. Žurnalo „Beigelių krautuvėlė“ nuotrauka

1894 metais sinagogos taryba išrinko „statybų komisiją“ sinagogos nuolatinio pastato projektui paremti, bet be jokio rezultato; ši idėja buvo atgaivinta 1897–1898 metais. Išliko Vilniuje veikusių Maldos namų Taharot Hakodeš narių maldininkų 1899 m. rugsėjo 12 d. susirinkimo protokolas. Susirinkimas vyko V. Elijašbergo namuose, buvo svarstomas klausimas dėl lėšų suradimo namui ir sklypui pirkti ir naujų maldos namų statybai, taip pat pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Sklypą ir namą nutarta įsigyti už Tulos žemės banko paskolą užstačius tą patį namą. Dalį lėšų buvo planuojama surinkti iš mokesčio už vietas, savanoriškų aukų ir dovanų numatytam namui pirkti. 58 nariai maldininkai: rabinai, pirkliai, pramonininkai, gydytojai, mokytojai, spaustuvininkai ir kt. – pasirašė įgaliojimą, kuris suteikė maldos namų valdybai daug teisių, ir asmeniškai laidavo už lėšas, reikalingas sinagogos statybai. Namas ir tuščias sklypas Zavalnos g. 35 (dabar – Pylimo g. 39) iš V. Elijašbergo buvo nupirkti 1899 metais, siekiant ten pastatyti nuolatinę sinagogą; tuomet ten buvo perkelta laikinoji sinagoga.

1901 metais architektas Aleksejus Polozovas suprojektavo prabangią choralinę sinagogą. Tačiau vėliau sinagoga buvo pastatyta žydų techniko ir statybininko Danielio Rozenhauzo pagal gerokai paprastesnį projektą; A. Polozovas tik vadovavo statyboms. Kertinis akmuo buvo padėtas 1902 m. balandžio 23 d. Naujajame pastate buvo 350 vietų vyrams ir 200 vietų moterims, įrengtas centrinis šildymas ir elektrinis apšvietimas. Statybų kaina siekė 45 000 rublių, o Toros skrynią padovanojo Ilja Lipskis, alaus daryklos „Šopenas“ savininkas. Pirmoji malda sinagogoje buvo surengta per Roš Hašana 1903 m. rugsėjį, o oficiali inauguracijos ceremonija įvyko Chanukos šventės metu, po trijų mėnesių, 1903 m. gruodį. Tačiau sinagogos šiaurės rytų fasadas buvo užbaigtas gerokai vėliau, 1914 metais, – tai matome iš nuotraukos, padarytos iki 1914 metų, kurioje nėra puošnių kolonų kapitelių iš abiejų įėjimo pusių, taip pat ant frizo užrašo hebrajų kalba: כי ביתי בית תפלה יקרא לכל העמים („Maldos namai – šventenybė visoms tautoms“ (Izaijo knyga 56: 6–7)). Sinagogoje meldėsi daug miesto prekybos ir kultūros elito atstovų. 1933 metais sinagoga turėjo nuolatinius maldininkus.

Sinagoga pastatyta neomauritaniškuoju stiliumi su romantizmo elementais. Europoje neomauritaniškasis stilius ilgai buvo suvokiamas kaip „sinagogų stilius“. Neomauritaniškasis stilius – istorizmo krypties 19-ojo a. antrosios pusės – 20-ojo a. pirmosios pusės retrospektyvus stilius, kurio esmė buvo ispanų, portugalų, Mauritanijos ir islamiškosios viduramžių architektūros metodų permąstymas ir imitavimas. Manyta, kad mauritaniškasis stilius, adaptuotas aškenazių, siejamas su Ispanijos žydų Aukso amžiumi, tačiau tai nebuvo pagrindinis žydų ir architektų, kurie nutarė pastatyti pastatą mauritaniškuoju stiliumi, sumanymo motyvas. Veikiau mauritaniškojo stiliaus pasirinkimas atspindėjo pasididžiavimą semitų arba rytų paveldu. Judėjų kultūra, žydų religija, kaip ir jų istorija, – viena seniausių pasaulyje ir kildinama iš Izraelio protėvių – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo.

Mauritaniškasis stilius išliko populiarus statant sinagogas 19-ojo a. antrojoje pusėje ir 20-ojo a. pirmojoje pusėje. Vilniaus choralinės sinagogos vyresnioji sesuo – turtingesnė ir prabangesnė Tempel sinagoga Krokuvoje – buvo pastatyta 1862 m., o rekonstruota 1894 m.

Chazanas Mordechajus Geršmanas. Žurnalo „Beigelių krautuvėlė“ nuotrauka

Rabinas pamokslininkas, Rusijos imperijos Valstybės Dūmos I kvietimo deputatas nuo Vilniaus gubernijos, Vilniaus sionistinio judėjimo veikėjas, publicistas Šmarija Levinas (1867–1935) 1904–1906 m. dirbo pamokslininku Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Nuo 1905 m. iki 1920 m. su pertraukomis Vilniuje chazanu dirbo Mordechajus Geršmanas (1888-1940), dalyvaudavęs apeigose tik dvejuose Šabatuose per mėnesį, o likusį laiką koncertuodavęs visoje Europoje. Choralinėje sinagogoje giedojo pasaulinio garso chazanai: 1882–1884 metais – Noach Zaludkowski (1859–1931), 1893–1923 m. – Abraomas Mošė Bernšteinas (1866–1932), 1923–1925 m. – Elias Zaludkowski (1886–1943). 2002 metais Jozefas Malovanis (gimęs 1941 m.) buvo paskirtas Vilniaus pagrindiniu garbės kantoriumi. Nuo 2008 metų Choralinėje sinagogoje iki šiol tebedirba chazanas Šmuelis Jatomas (gimęs 1965 m.). Jatomas (Jusimas) hebrajų kalba reiškia „našlaitis“ (rus. „sirota“). Šmuelio Jatomo proseneliai – kantoriai iš Ukrainos, kaip ir pasaulinio garso kantoriaus Geršono Sirotos (žydų Karuso), kuris giedojo Vilniaus Didžiojoje sinagogoje nuo 1896 iki 1905 m. Š. Jatomo senelis, Šmuelis Abraomas Jatomas, iki 1939 m. kelis kartus giedojo Vilniaus sinagogose per Roš Hašana ir kitas šventes. Dar viena pasaulinio garso kantorių dinastija, pavarde Sirota, yra Jungtinėje Karalystėje, o kilo ji iš Butrimonių miestelio (Alytaus r.).

Parengė Geršonas Taicas

b