Nuo 1999 metų leidžiamas Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“. Agnės Naunikaitės nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Šiaurietiški atsivėrimai „Šiaurietiškiems atsivėrimams“ perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 1)

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“ 2019-aisiais švenčia 20-metį!

Sakinį reikėtų užbaigti mažų mažiausiai dešimčia šauktukų: šventai gaivinti du dešimtmečius gimtojo krašto kultūros dvasią gali tikrai šventai užsispyrę, šventos kantrybės, švento darbštumo, proto, sustiprinto meile, pilni pasišventėliai, pasvalietiško molio brandinti.

Esame paprašyti ką nors „Šiaurietiškų atsivėrimų“ jubiliejui pasakyti... Tiktai kaip surinkti ir užrašyti žodžius, kurie pajėgūs būtų įvardyti šį pasvalietiškos kultūros reiškinį?

Tai va, sėdim pas Marių Katiliškį, muziejuje, jo vardo bibliotekoje. Ant stalo visi „Šiaurietiški atsivėrimai“. Jų 45. Pirmieji – 11-os puslapių laikraštinio popieriaus leidinėliai, nuo 2000-ųjų augę augę ir išaugę beveik iki 100 (puslapių): ir protui, ir širdžiai, ir akiai, ir praeičiai, ir ateičiai. Ir viskas – dabartyje!

Tie sėdintys – du: mokytojas Adolfas Talačka iš Pervalkų ir Albina Saladūnaitė, mokytojo mokyta Pušaloto vidurinėje mokykloje.

Garsiai svarstom, kaip tuos gražiuosius „Šiaurietiškus atsivėrimus“ skaito, varto ar tik žiūri ne iš mūsų krašto kilusieji... Mums žurnalas kvepia, kalba, graudina, skamba, dilgina, tai kaip įvairiausių raštų rietimas, kaip Namai, kaip sodyba, kurioje be galo erdvu ir saugu...

Pilu žodžius „kaip iš rašto“ „Šiaurietiškiems atsivėrimams“, o mokytojas – nė žodžio, taip šiaurietiškai – pasvalietiškai tyli... Po reikšmingos tylos sako:

– Žinai, visą gyvenimą čia esu. Atrodo, ir domėjausi, ir daugybę skaičiau. Bet kur tau! Atsiverti naują numerį ir, žiūrėk, negirdėti dalykai! Vis gilyn ir gilyn tas mūsų kraštas „Šiaurietiškuose atsivėrimuose“ nušvinta. Arba almanacho bendradarbiai. Jų ratas plečiasi, jaunėja, bet kokio šaunumo ir įžvalgumo jie turi!

Nutariam: vardais jų neįvardysim, kad kurio nepamirštume, kad nebūtų skaudu – jie visi nepaprasti.

Mums regis, kad pildosi su kaupu programinis leidėjų žodis, rašytas prieš 20 metų, į gyvenimą palydint pirmąjį numerį. Pasidžiaugimui, o gal labiau patvirtinimui sugrįžtame prie jo.

Iš leidėjų žodžio, kurį visų vardu rašė Vitalija [Kazilionytė]:

karts nuo karto šiame krašte atsiveria žemės akivarai, smegduobėmis įvardinti, dar dažniau čia atsiveria žmogaus dvasios, istorijos dvasios blykstelėjimai, nuskaidrinantys ir visos Lietuvos dangų. Atsiveria ir lieka pamirštai, skaudžiai, maldaujančiai tyliai...

[...] paklusdami įsakmiam laiko balsui – nuolat atverti senųjų amžių ir netolimos praeities prisiminimus, idant jie rastų gyvą atbalsį mūsų sielose, ryžtamės įteikti pirmąjį mėnraščio numerį. Ryžtamės stokodami sugebėjimų, išminties, supratimo, tik žinodami, kad privalome išsaugoti savo dvasios namus. O išsaugojimas juk yra kūryba, kuri niekada negali būti lengva [...].

Ir dar vienas sakinys, pabaigiantis leidėjų žodį: „Šiaurietiškais atsivėrimais“ – susigrąžiname tą dvasios turtą, kuris likimo sprendimu teisėtai buvo užrašytas Pasvalio žemei – mūsų šiaurės žemei.

Reikėtų dabar ilgai ilgai tylėti. Išgirsti Vitalijos žodžius už visą dvidešimt „Šiaurietiškų atsivėrimų“ metų. Tą ir darom...

Ir vėl vartom prieš mus gulinčią žurnalų krūvą. Su jais galima visaip būti. Skaityti. Tik žiūrėti. Jie kalba ir tekstais, ir nuotraukomis nuo viršelio iki pabaigos... Viskas apie mūsų buvimą, apie mūsų tėviškes, šiaurietišką žemę, dangų, o galiausiai – apie žmones. Aprašytieji gyvenimai – lyg iš naujo pašaukti jų gyvenimai. Ačiū. Galingai – ačiū!

2002-uosius „Šiaurietiški atsivėrimai“ pradėjo Romualdo Ozolo, filosofo, NepriklausomybėsAkto signataro trumpu mąstymu „Provincijų renesansas“. Jame galingas patvirtinimas: kas nori pažiūrėti Lietuvos, turi išvažiuoti iš sostinės. Žmonės ieško atsilaikymo patys. O kur ras, jeigu ne savo provincijos bendrume – papročiuose, tarmėse, šventėse... [...] Visuose regionuose – kraštų laikraščiai su informacija, gyvenimiškesne negu centriniuose, visur literatūriniai almanachai, istorijos knygos vis gilyn, vis platyn nacijos etninius pamatus atkasinėjančios.

Taigi tai – mūsų „Šiaurietiški atsivėrimai“!

Dar garsiau savęs klausiam: kur buvo brandintos tos proto, grožio galios, kad net ir laikas nepajėgus prieš juos?

„Šiaurietiški atsivėrimai“ vis rašo, vis semia paliktuosius klodus, ne – keliolikos kartų turtus – ir nei galo, nei krašto!

Gėrėdamiesi žurnalų kuriamu kultūros lobynu, pradedame skaičiuoti redaktorius. Ir nustembame. 1999–2003 metais redaktoriai neįvardyti. Tik užrašyta: „Leidžia Mariaus Katiliškio biblioteka“.

Nuo 2004 m. – redaktorius Antanas Šimkūnas.

Nuo 2008 m. – Sigitas Kanišauskas.

Nuo 2013 m. – Agnė Grinevičiūtė.

Ir vis dėlto žodžius „leidžia Mariaus Katiliškio biblioteka“ norėtųsi praplėsti: 1999–2002 metų „Šiaurietiškų atsivėrimų“ redagavimo didįjį ratą suko Vitalija Kazilionytė, su visomis naštomis, paieškomis, įsipareigojimais, kartu su kitais šalia buvusiaisiais.

Kuo gilyn į laiką, tuo daugiau nuostabių „Šiaurietiškų atsivėrimų“ bendrakeleivių sėdi ten – bradūniškai „ant vėlių suolelio“... Jie tokie jauni, taip ne laiku iškeliavę. Jie yra. Mūsų dienose, mintyse, apsisprendimuose, maldose. Jie yra.

Mes – apie Du. Net vardų nereikėtų tarti – visiems aišku: Vitalija ir Vidas... Tylime. Mokytojas Adolfas nieko nesako (gal dėl to, kad Vitalija – jo pusseserė), aš – irgi ničnieko.

Apdovanotieji. Turėję Galią. Ir širdis, „patekėjusias ant Lietuvos“. Slapti pasauliai. Vitalija Kazilionytė. Vidas Dulkė. Iš ten apšvieskit mūsų širdis.

Pabaigos linksmoji dalis.

Palinkėjimai „Šiaurietiškiems atsivėrimams“, švenčiantiems 20 metų.

Redaktorei. Bendradarbiams. Mecenatams. Bendrakeleiviams.

Būkite! Tik Jūs būkite!

Tegieda žodžiai Jūsų tekstuose, tešvyti nuotraukos pasvalietiška šviesa, Jūsų jėgas telaiko žinojimas, kad Jūsų labai labai reikia! Priminkit mums visada: esame auginti Namuose, ten – amžiams sujungti su žeme ir dangumi.

„Sodyba ir toliau turės būti mūsų apmąstymų taškas, nes ji buvo (ir yra) didžiųjų mūsų problemų kilmės vieta. [...] Sodyboje norėta gyventi net ir praradus viltį, net ir puolus į neviltį, ir tik ten buvo išsaugota tai, kas yra visos mūsų doros, nekalbant apie moralę, pamatai“, – R. Ozolo žodžiais baigiam, apkabinam.

logo

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Albina Saladūnaitė, Adolfas Talačka.