Režisierius Uldis Brauns rež. Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filme „Laiko tiltai“ (Latvija, Lietuva, Estija, 2018 m., 78 min.).

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose „Studio Nominum“ pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filmą „Laiko tiltai“, pasakojantį apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Vienas aštuonių filmo herojų – latvių režisierius Uldis Brauns.

„Poetiškumas yra mūsų genuose. Jis kyla iš latvių liaudies dainų, kurias mums vaikystėje dainuodavo auklės ir mamos“, – sakė režisierius U. Brauns.

Uldis Brauns – nusipelnęs fotografas, operatorius, režisierius ir vienas iš Latvijos poetinės dokumentikos pradininkų.

Režisierius Uldis Brauns filmo „235 000 000“ filmavimų metu (1967 m.). Herzo Franko nuotrauka

Prieš patekdamas į kino industriją, U. Brauns mokėsi zoologijos ir veterinarijos mokykloje, dirbo feldšeriu-gydytojo padėjėju, tačiau visuomet pasižymėjo kūrybine prigimtimi:

„Debesys yra labai svarbūs. Mano gyvenime jie yra kaip Dievo apvaizda. Kai dirbau feldšeriu-gydytojo padėjėju, laisvalaikiu važinėdavau motociklu. Stebėdavau, o kartais net ir vaikydavausi debesis. Daugumoje mano nuotraukų galima rasti debesis, nes aš tikėjau, kad tai yra Dievo dovana, kuri nuolat kažką rašo ant žemės – rašo išminties ir fantazijos knygas“, – apie save yra pasakojęs režisierius.

Vieną dieną Rygos kino studijos žinių reporteriai atvyko į mokyklą, kurioje tuo metu studijavo Uldis Brauns. Vaikinas, kilęs iš kaimo, tuo metu jau buvo rimtai susidomėjęs fotografija, tad susižavėjęs stebėjo profesionalų darbą su kameromis, apšvietimu, technika. Priėjęs prie dirbančių reporterių jis paprašė jų parduoti gabalą geros filmo juostos. Baigęs šią mokyklą, U. Brauns iš karto vyko į Maskvą ir ten bandė stoti į Sąjunginio kinematografijos instituto (VGIK) kino operatoriaus specialybę.

Nors būsimajam režisieriui pavyko įstoti tik antruoju bandymu, jis iš karto buvo pastebėtas kaip unikalus kūrėjas. „Uldis Brauns buvo įsimintinas studentas jau institute. Išskirtinis“, – prisimena kinotyrininkas Naumas Kleimanas.

Kitas Latvijos režisierius, Hercas Frankas, taip pat poetinės dokumentikos atstovas, itin vertino Uldžio Brauno kūrybą nuo pat pradžios: „Mūsų lyderis. Flagmanas. Tas, kuris įkvėpė naują požiūrį, tas, kuris atsisakė propagandos ir filmo juostoje kūrė meną. U. Brauns pradėjo Rygos filmų studijoje kaip operatorius. Tai buvo naujas požiūris į įprastus dalykus. Staiga viskas pakilo tarsi į kitą lygį.“

Tačiau tik paklaustas apie savo filmus U. Brauns iš karto akcentuodavo, kad tai buvo didelės komandos, o ne jo vieno pasiekimas. Tuomet išvardydavo visus kolegas – tiek gyvus, tiek jau iškeliavusius: operatorius, asistentus, scenaristus, administratorius ir kitus.

„Pats svarbiausias dalykas yra klausytis ir įsivaizduoti savo akimis. Įsivaizduoti, pamatyti visą filmą prieš jam atsirandant. Vaizdą, garsą ir muziką. Be tobulos harmonijos kūrėjas neras vietos kino industrijoje“, – apie filmų kūrimą pasakojo U. Brauns.

Ypatingą komandinį darbą galime pamatyti režisieriaus grandioziniame filme „235 000 000“ (1967), kuris buvo nuosekliai filmuojamas ištisus metus, nuolat dirbant keturioms filmavimo komandoms. Šis kūrinys laikomas vienu ryškiausių poetinio kino pasiekimų.

Tai filmas, kurį danas Tue Steenas Mülleris, dokumentikos teoretikas, ekspertas ir sinefilas, vadina pasaulinio lygio šedevru, kuris, jo manymu, „nėra laikomas vienu geriausių filmų visoje pasaulinėje kino istorijoje tik dėl to, kad Vakaruose žmonės negalėjo jo pamatyti dėl geležinės uždangos“. Net ir dabartiniams žiūrovams prieinama tik dalis šio filmo – daugiau nei pusė jo buvo cenzūruota ir iškirpta.

„Pats svarbiausias dalykas yra klausytis ir įsivaizduoti savo akimis. Įsivaizduoti, pamatyti visą filmą prieš jam atsirandant. Vaizdą, garsą ir muziką. Be tobulos harmonijos kūrėjas neras vietos kino industrijoje“, – apie filmų kūrimą pasakojo U. Brauns.

Tačiau U. Braunui niekada nebuvo lengva kurti filmus. Dažnai senosios kartos atstovai, dirbantys Rygos kino studijoje, kritikuodavo režisierių dėl nesuprantamų jo pasirinkimų, netradicinių meninių sprendimų.

Nepaisant to, komitetas, atvykęs iš Maskvos įvertinti studijos darbą, pakvietė U. Brauną mokytis aukščiausiajame scenaristų ir režisierių kurse Maskvoje, be jokių stojamųjų egzaminų. Čia jį mokė tokie kino meistrai kaip Agnès Varda ir Chrisas Markeris. 

Tad U. Braunui teko išgyventi tiek gerus, tiek blogus laikus. Kritiškas aplinkinių nusiteikimas vis maišėsi su netikėta filmų sėkme ir pripažinimu. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir dėl to bankrutavus filmų studijai, U. Brauns turėjo vis mažiau galimybių kurti savo filmus.

Vėliau kartu su savo žmona Dainuvite jis grįžo į kaimą, ten augino grūdus, kepė savo duoną ir vėl galėjo stebėti debesis.

Kadrai filme „Laiko tiltai“ – tai vieni paskutiniųjų pokalbių su režisieriumi, kuris išėjo taip ir nesulaukęs filmo premjeros.

Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai“:

„Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija), parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.

Kiti serijos „8½ portreto“ herojai:

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Andres Söötas

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Markas Soosaaras

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Aivars Freimanis

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Ivars Seleckis