Donatas Puslys. Alekso Jauniaus nuotrauka

Dalis biržiečių mobilizavosi tam, kad užkirstų kelią planams jų kaimynystėje įkurdinti be tėvų globos likusius aštuonis vaikus. Dalis Žiežmarių gyventojų savo ruožtu aktyviai kovoja su tuo, kad jų kaimynais netaptų protinę negalią turintys žmonės.

Šios praėjusią savaitę paskelbtos naujienos pasktino diskusijas apie mūsų visuomenės tolerancijos lygį, požiūrį į socialiai pažeidžiamas grupes ir iš to kylančius iššūkius socialinei politikai, švietimo iššūkius keisti įsišaknijusius stereotipus, žeminančius kito orumą, ir ugdyti humanizmą, apie už sprendimų priėmimą atsakingų institucijų atstovų bendradarbiavimą ar bent jau komunikavimą su vietos gyventojais, pilietiškumo paradoksus, kai piliečiai iš tiesų yra aktyvūs, geba išnaudoti egzistuojančius veikimo kanalus, tačiau pats aktyvizmas yra nukreiptas ne į pagalbą silpnesniajam, o į jo gilesnį marginalizavimą. Šis marginalizavimas reiškiasi tiek fiziškai, t. y. nenorint dalintis su juo tais kitais bendra erdve, tiek psichologiškai, t. y. klijuojant etiketes, dažniausiai kylančias ne iš pažinimo, reikalaujančio užmegzti santykį, o iš prietarų. Šios etiketės pasiveja ir persekioja žmones, nors jie ir būtų kažkur už mūsų akiračio ribų.

Pastaroji problema nurodo į solidarumo mūsų visuomenėje stygių. Solidarumo, kurį kunigas ir filosofas Jozefas Tischneris apibrėžė pasitelkdamas gerojo samariečio istoriją iš Naujojo Testamento. Šiame kontekste solidarumas reiškiasi kaip neabejingumas kenčiančiajam, kaip pagalba jam ne tik žodžiais, bet ir kaip savanoriškas kito naštos prisiėmimas sau. Solidarumas gimsta kaip siekis palengvinti kito naštą – ne dėl to, kad tai naudinga ar apsimoka, o tiesiog dėl to, kad tai yra gera.

Būtent solidarumas, man regis, yra tvirčiausia bendruomenes siejanti medžiaga, leidžianti išlikti joms net sunkiausiais laikais. Ir priešingai, solidarumo nykimas palaipsniui ardo bendruomenes ir atveria kelius poliarizacijai kaip kovai su tais, kurie iš tikrųjų ar tariamai atsisako dalintis bendra našta.

Didžiausia klaida yra manyti, kad solidarumas liečia tik silpnuosius, o aš savo ruožtu tesu tik tas, kuriam lemta spręsti – ištiesti ranką kenčiančiajam, ar ne. Paprasčiausia būtų argumentuoti, kad kiekvienas iš mūsų kaip ir tas iš Jeruzalės į Jerichą keliavęs žmogus galime tapti pakelės plėšikų auka, kuriai reikalingas solidarumas. Tačiau to negana, nes svarbiausia yra apsvarstyti klausimą, kas lieka, jei atmetame solidarumą kaip bendruomenę jungiančią medžiagą, kaip asmeninį įsipareigojimą?

Man regis, liekame su morale, kuri yra paprasčiausias išskaičiavimas. Jei apsimoka, padedu, jei neapsimoka, praeinu pro šalį. Solidarumas netenka prasmės, kai tampa tik paprasčiausiais mainais – „aš tau, tu man“, o dar geriau atvirkščiai. Pirmosiomis tokio mąstymo aukomis tampa tie, iš kurių šią akimirką ar bent jau artimiausioje ateityje nieko negali tikėtis. Tačiau tuo viskas toli gražu nesibaigia, kol galiausiai pasiekia tas pačias grupes, kurios šiandien kaip tik ir atmeta solidarumą prisidengdamos vaikais, kuriems, suprask, reikia rodyti iškreiptą pasaulio vaizdą, kuriame nėra kitokių, ekonominiais sumetimais ar paprasčiausiomis fobijomis.

Kodėl kažkas turėtų būti solidarus su jumis, jei jūs pačiu savo pavyzdžiu ką tik atmetėte solidarumą teikdami prioritetą utilitariniams išskaičiavimams? Elkis taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su tavimi, skelbia Kanto kategorinis imperatyvas. Banalu būtų baigti šį tekstą moralu, kad nedera spjauti į šulinį, iš kurio pačiam veikiausiai teks gerti, ar pamokymu, jog kasdamas duobę kitam dažniausiai ją bent jau perspektyvoje išsikasi sau pačiam. Žymiai svarbiau, man regis, yra apsvarstyti solidarumo situaciją mūsų visuomenėje. Ir čia J. Tischneris pateikia kelis svarbius perspėjimus. Visų pirma solidarumas yra ne kitam keliamas ar peradresuojamas reikalavimas, o asmeninės ar bendruomeninės atsakomybės prisiėmimas tą akimirką, kai susiduri su tais, kuriems reikia pagalbos. Solidarumo negalima tik reikalauti, jį reikia duoti pačiam arba, priešingu atveju, jo nelieka. Visų antra, solidarumo nedera maišyti su susitelkimu prieš bendrą priešą. Bendras priešas nukreipia mūsų akis į išorę, tuo tarpu solidarumas reikalauja nukreipti akis vieniems į kitus tam, kad susitartume dėl bendrabūvio pamatų, neatsiejamų nuo vienas kito naštų pasidalijimo. Tad ir atsparūs išorės jėgų bandymams poliarizuoti visuomenę, manipuliuoti istorinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ar kitokiomis problemomis galime tapti tik tokiu atveju, jei būsime solidarūs, t. y. ausime įtraukų visuomeninį audinį.