Vyto Matkaus nuotrauka. (eFoto.lt)

„Ar mums reikalinga Pasaulio lietuvių bendruomenė? Labai reikalinga, ji labai man padėjo gyvenant Malyje, Afrikoje. Ji labai daug padėjo mano vaikams, kurie mokėsi lietuviškojoje Vasario 16-osios lietuvių gimnazijoje...“ Tokį klausimą uždavė ir čia pat į jį atsakė 35 metus Malyje praleidusi rašytoja Birutė Prėskienytė-Diawara diskusijoje „Kas vienija pasaulio lietuvius?“, rugpjūčio 6 d. vykusioje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Klausimus apie tai, kas jungia ir kas skaldo pasaulio lietuvius, diskusijoje kėlė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų, vykstančių jau 17-ąjį kartą, dalyviai: 13 užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų iš JAV, Suomijos, Egipto, Austrijos, Liuksemburgo, užsieniečiai, turintys lietuviškų šaknų, tarp jų – lietuviai iš Karaliaučiaus, Černiachovskio srities, norintys susipažinti su Lietuva, pasimokyti lietuvių kalbos. Kalbėta apie bendro lietuvių tinklo sukūrimą, užsimintaapie pasaulio lietuvio sąvoką, Bet kas tas pasaulio lietuvis? Koks jis turėtų būti ir ar jis reikalingas mums?

Diskusija „Kas vienija pasaulio lietuvius?" Nuotrauka Rasos Baškienės

Pasak kursų organizatorės Vilmos Leonavičienės, svetur gyvenantiems lietuviams svarbu išsaugoti lietuvių kalbą. „Mokantis lietuvių kalbos, atsiveria kultūra, savęs pažinimas. Kai kuriems tai – tapatybės, savęs paieška, bandymas suprasti pasaulį. Lietuvių kalba tauri, didinga ir sena kaip sekvojos medis“, — sakė V. Leonavičienė. Diskusijoje dalyvavęs rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys teigė, Amerikoje žmonės 150 mylių vaikus veža į šeštadieninę lituanistinę mokyklą, motinos prieš miegą vaikams skaito lietuviškas knygas, džiaugiasi atvykusiais rašytojais – tokios pagarbos Lietuvoje jie nesulaukia.

Pasak Viktorijos Prėskienytės-Diawaros, keista, kai išvykę svetur po poros metų jau verčia liežuvį ir nebekalba lietuviškai. „Mokyti vaikus lietuviškai yra labai svarbu, neįsivaizduoju, kaip tėvai gali to nemokyti savo vaikų. Tačiau, norint sudominti vaikus, reikėtų su jais kalbėtis šiuolaikine kalba, nes mano senasis pasakų pasaulis jiems visiškai neįdomus ir nesuprantamas. Reikia rasti formulę, kodėl mūsų vaikai ir anūkai turėtų mylėti šitą žemę...“

O kokios galios, be lietuvių kalbos, dar galėtų mus suvienyti? Sociologai yra nustatę, jog po pusantros kartos kalba dingsta, tad reikia ruoštis ir pradėti organizuoti šalia kalbos mokymosi ir kitokią veiklą. Išeivių vaikai, lankantys lituanistikos mokyklas, per pertraukas mieliau tarpusavyje bendrauja šalies, kurioje gyvena, kalba. Šia kalba jie bendrauja su draugais, mokosi mokyklose. Tad kalba greitai jau nebebus svarbiausia priežastis save laikyti lietuviu.

„Amerikoje daugiau patriotizmo nei Lietuvoje – beveik kiekvienas vaikas ir jo tėvai turi tautinius kostiumus. Atvykę į Ameriką iš pradžių nori greitai asimiliuotis, tačiau po kelerių metų lietuvis pradeda ieškoti savo identiteto. Jei esi atvykęs į Ameriką – visuomet būsi emigrantas“, – tokia įžvalga dalinosi Bostono lituanistinės mokyklos mokytoja Miglė Žaliokaitė-Limantas.

Raminta Zalieckytė, prieš kelerius metus Austrijoje atkūrusi lituanistinę mokyklą „Ąžuoliukas“, sakė, kad gyvenant multikultūrinėje aplinkoje labai sunku išsaugoti lietuviškąjį identitetą. „O jei svetimoje šalyje auga tavo vaikai, misija užauginti juos lietuviais dar pasunkėja – jie auga svetima kalba kalbančioje aplinkoje. Namuose dažniausiai kalbama dviem ar trimis kalbomis, darželiuose ir mokyklose skaitomos nelietuviškos knygos, žiūrimi nelietuviški filmukai, dainuojamos nelietuviškos dainos. Tad šeima turi tikrai pasistengti, jei nori išauginti lietuvį. Būtent noras, kad sūnus kalbėtų lietuviškai, žinotų papročius, istoriją ir bendrautų su lietuviškai kalbančiais vaikais, paskatino imtis šios misijos, – prisipažįsta R. Zalieckytė. – Man sunku pasakyti, kas yra pasaulio lietuvis – man visi yra pasaulio lietuviai, tiek gyvenantys Amerikoje, tiek Lietuvoje.“

„Pasaulio lietuviai– tai medis, kurio šakos esame. Jos nenulūžta, kad ir kur išvyktume“, – sakė Hurgados „Jūros arkliukų“ mokyklos atstovė Milda Balsytė. Paklausta apie Lietuvos valdžios požiūrį į emigrantus, ji teigė nesiskundžianti valdžios veiksmais, tačiau užsigavusi dėl gegužės mėnesį surengto dvigubos pilietybės referendumo, kurio rengėjai neaišku kokiais kriterijais atsirinko šalis, kuriose gyvenantiems lietuviams būtų suteikta pilietybė.

Žmonės emigruodavo visais laikais – tiek dabar, tiek prieš šimtą metų, tad Lietuvoje pasilikusiųjų požiūris į išeivius dažną jų žeidžia. Vyrauja stereotipai apie emigrantus, susižėrusius krūvą pinigų, važinėjančius didelėmis mašinomis. Bet kokia kaina? „Reikėtų nufilmuoti pirmąsias minutes atvykstant ir paskutiniąsias – išvažiuojant, kai turi atsisveikinti su savo 85-erių metų močiute, kurios gal būt jau nebeišvysi. Kiekvieną kartą vyksta didžiulė emocinė kova – kodėl ten išvykstu? Tik dėl pinigų? Bet net ir skrendant pirmąja klase tai nepadaro išvykimo mažiau skausmingo… Pasaulio lietuvius jungia ilgesys, kurį patiria visi emigrantai“, – sakė Miglė Žaliokaitė-Limantas.

Diskusijoje nuskambėjo mintis, kad kai mes patys nebegriausime tų tiltų, jų nebereikės ir statyti. Kalbos mokėjimas yra durys, kurios atsidaro į paveldą, ji – vienas mūsų identiteto principų. Bet mes turėtume priimti ir trečios kartos lietuvius, jau nebemokančius lietuvių kalbos. Galėtume juos netgi išnaudoti Lietuvos labui. Išeiviai nebenorėtų būti klasifikuojami, kovoti už savo vaikų ir anūkų antrąją pilietybę. Dingus įtampai gal nebeliks ir vienijimo klausimo, tiesiog tarsimės, ką daryti toliau. Kažin ar galime leisti sau prabangą nurašyti bent trečdalį savo tautos...