Lazdynai. Kosto Kajėno nuotrauka

Dažnai girdime istorijų apie žavųjį Vilniaus senamiestį, legendomis apipintas gatves ir skverus, žmones, kurie čia gyveno ar tebegyvena, tačiau miegamieji sostinės rajonai kartais tampa nepelnytai pamiršti. O juk visai neseniai daugelis sostinės šeimų troško čia gyventi. Šiuose rajonuose esančių butų ne vienas laukė keliolika, keliasdešimt metų, o kartais net ir visą gyvenimą.

Lazdynai – vienas pirmųjų Vilniaus gyvenamųjų rajonų, pastatytų pagal naujųjų Europos priemiesčių pavyzdį. Čia buvo bandyta įgyvendinti pakopinę visuomeninio aptarnavimo sistemą: 40 tūkst. žmonių apgyvendinti keturiuose mikrorajonuose, kurių kiekvienas turėjo savo parduotuves, darželius, mokyklas ir mikrorajonų centrus. Ypač išskirtine laikytina sovietmečio urbanistinė architektūra, kurioje bene stipriausiai pasireiškė modernizmo tendencijos.

Vis dėlto viena pagrindinių architektūros funkcijų buvo kurti socializmą, siekis pasirodyti prieš Vakarus ir, be abejo, teigti, kad Sovietų Sąjungoje gyvenimas yra nepalyginamai geresnis. Stiprėjantis Lietuvos urbanizavimas, intensyvus miestų augimas, jų teritorijų plėtra, esminiai masinės statybos pokyčiai paveikė miestų architektūrą ir vaizdą, todėl šeštasis dešimtmetis ir jo pabaiga laikomi lūžiu sovietinėje urbanistikoje.

Sostinės Lazdynų mikrorajonas buvo įkurtas miškingoje pietvakarinėje sostinės dalyje, dešiniajame Neries krante. Lazdynų vietovardis – lenkiškos kilmės. XIX a. pradžioje dabartinio Lazdynų mikrorajono pietinėje pusėje buvo įsikūręs kaimelis. Lietuviški vietovardžiai Vilniaus krašte keletą šimtmečių buvo lenkinami, verčiami į lenkų kalbą, o vėliau – atgal į lietuvių. 1811 m. jis lenkiškai vadintas Leszczynnik, 1830-aisiais – Leszczynka, o 1938-aisiais – Leszczyniaki. Šiuo vardu vietovė buvo pavadinta dėl čia gausiai augusių lazdynų. Taip iš ankstesnių lenkiškų pavadinimo formų ir atsirado Lazdynai.

Dabartinių Lazdynų teritorijoje žmonių gyventa jau senovėje. 1979 m. archeologas Algirdas Girininkas tose vietose aptiko akmens amžiaus radimvietę. Čia rasta ir pavienių neolito laikotarpio titnaginių dirbinių. Buvo surasta mezolitinės gyvenvietės liekanų. Archeologo Jono Balčiūno vadovaujama ekspedicija 1987 m. Lazdynų apylinkėse surado 83 pilkapius. Tačiau dauguma pilkapių buvo sunaikinta 1986–1988 m., kai buvo tiesiamos aukštos įtampos elektros perdavimo linijos.

Pirmasis mikrorajono projektas buvo parengtas dar 1962–1963 m., tačiau dėl neišplėtotos infrastruktūros šioje miesto dalyje projektavimas sustabdytas, keistas net keturis kartus ir pradėtas įgyvendinti tik po kelerių metų. Todėl pirmuoju daugiaaukščiu rajonu Vilniuje tapo Žirmūnai.

Pirmieji Lazdynų gyventojai į dar dažais kvepiančius naujus butus keltis pradėjo 1969-ųjų pavasarį. Tačiau naujojo rajono gyventojai susidūrė su nemažais iššūkiais. Šioje miesto dalyje nebuvo jokių inžinerinių komunikacijų, išplėtoto gatvių tinklo, tilto, jungiančio vietovę su miestu, taip pat būta daug statybų broko. Svarbūs mikrorajonui buvo 1969 m., kai per Neries upę buvo nutiestas Lazdynų tiltas.

1996 m. buvo pradėtas leisti mikrorajono laikraštis „Lazdynų žiedas“. Jame aprašomas Lazdynų mikrorajono kultūrinis gyvenimas. Spausdinamos apybraižos ir straipsniai apie daugelį lazdyniečių. Kai kurie jų – žinomi Lietuvos žmonės. Tai biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Eugenijus Petrovas, prieškario Lietuvos lakūnas ir parašiutininkas Viktoras Ašmenskas, medžio drožėjas Ipolitas Užkurnys, menininkas Kęstutis Šveikauskas, estrados dainininkė Nijolė Ščiukaitė, mokytojas Benjaminas Kondratas ir kiti.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Lazdynų mikrorajonas buvo suformuotas atsižvelgiant į gamtinius miesto elementus. Šio mikrorajono architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai byloja apie tuomet naują sostinės plano raidos etapą. Lazdynai tapo vienu didžiausių Vilniaus mikrorajonų. 1974-aisiais dar visai naujas rajonas buvo apdovanotas Lenino premija, aukščiausiu to meto SSRS apdovanojimu, pirmą kartą skirtu ne už pastatą, o už masinės statybos kompleksą. Projektą kūrusiems architektams Vytautui Edmundui Čekanauskui, Vytautui Brėdikiui, Vytautui Kazimierui Balčiūnui, Gediminui Valiuškiui bei inžinieriams Algimantui Kleinotai ir Vincentui Šileikai 1974-aisiais skirta Lenino premija. Tai buvo pirmasis aukščiausio lygio valstybinis apdovanojimas už urbanistinį projektą ir tapo pavyzdžiu visam Rytų blokui.

Rajono planinės erdvinės kompozicijos pagrindą sudaro žiedinė gatvių sistema ir išdėstytų penkiaaukščių, devynaukščių, dvylikaaukščių bei šešiolikaaukščių namų deriniai, o gatvės ir pastatai susilieja su natūraliu pradiniu miškingos vietovės reljefu. Pagal pirminį sumanymą Lazdynai turėjo būti kaip šiaurės vakarų gyvenamasis masyvas, didelė teritorija, kurioje dabar išsitenka Lazdynai, Viršuliškės ir Karoliniškės.

Kadangi būtų reikėję iškirsti daug miško, architektas V. Čekanauskas šios idėjos atsisakė ir pasiūlė palikti žaliuosius plotus taip, kad Lazdynai būtų suskaidyti į tam tikras zonas. Mikrorajone palikta nemažai natūraliai ten augusio miško. Vietovė apaugusi pušynais, lazdynais, kitais lapuočiais medžiais. Lazdynų miškingumas yra vienas didžiausių tarp Vilniaus miesto gyvenamųjų rajonų. Žiedinio plano rajonas sudarytas iš keturių mikrorajonų su visais privalomais atributais: surenkamaisiais daugiaaukščiais namais, vietiniais prekybos ir buitinių paslaugų centrais, mokyklomis, vaikų darželiais, poliklinika ir kt.

Deja, ne visos architektų ir inžinierių vizijos buvo įgyvendintos dėl lėšų stygiaus, tačiau Lazdynų projektas atliko reikšmingą vaidmenį Lietuvos moderniosios gyvenamosios urbanistikos istorijoje. Šis Vilniaus mikrorajonas paveldosaugininkų dėmesio sulaukė dar sovietmečiu, o prieš kelerius metus šį rajoną siūlyta skelbti urbanistikos draustiniu, nekart priminta ir tai, kad Lazdynai yra vienas skubiausiai modernizuotų miesto gyvenamųjų rajonų.

Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas Lazdynus laikė savo kūdikiu ir dar ilgai prisidėjo prie šio mikrorajono erdvių planavimo. Sovietmečiu jis juokavo, kad mikrorajonas turi viską, išskyrus bažnyčią. Sovietmečiu Lazdynų mikrorajonas bažnyčios turėti negalėjo. Architekto V. E. Čekanausko idėja Lazdynuose pastatyti bažnyčią įgyvendinta tik atkūrus nepriklausomybę. Bažnyčios statybos užtruko kelerius metus. 1993 m. sausio 31 d. Vilniaus arkivyskupijos metropolitas Audrys Juozas Bačkis pašventino naująją koplyčią, tų pačių metų balandžio 18 d. vyskupas Juozas Tunaitis būsimos bažnyčios vietoje pašventino medinį kryžių, kurio autorius – žymus medžio drožėjas Ipolitas Užkurnys.

Iš kairės: vyresnysis projektų architektas Sigitas Katilius, Genė Balėnienė, Algis Bražinskas, Aida Leckienė (1973 m.). Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Lazdynai 1973 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Mitingas, skirtas Lenino premijai skirti architektams už Lazdynų gyvenamojo rajono projektą. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

1991 m. spalio 11 d. Lazdynų rajono pakraštyje savo veiklą pradėjo Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė. Tai viena didžiausių ligoninių, veikiančių Lietuvoje.

Lazdynuose yra keletas lankytinų objektų. Gyvenamajame name atidarytas habilituotos gamtos mokslų daktarės, „vyriausios Lietuvos žiniuonės“ Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas-muziejus (Erfurto g. 4). Vykdant paskutinę mokslininkės valią, buvo suremontuotas jos būstas ir įrengta nuolatinė memorialinė ekspozicija. Šiandien tai – Lazdynų gyventojų ir E. Šimkūnaitės bendraminčių traukos centras.

Lazdynus puošia dekoratyvinės skulptūros: „Vėtrungė“ (skulpt. Teodoras Kazimieras Valaitis, 1973 m.), „Rytas“, tapusi Lazdynų simboliu (skulpt. Gediminas Karalius, 1975 m.), „Kanklininkė“ (skulpt. Elena Palšytė-Kasperavičienė, 1982 m.), „Darbininkas“ (skulpt. Antanas Dimžlys, 1983 m.). Nuo 1994 m. prie Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO (Laisvės pr. 5) veikia pastovi lauko granitinių skulptūrų ekspozicija (skulpt. Jonas Šimonėlis).

Projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybė

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Donatas Puslys, Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas.