Režisierius Hercs Franks rež. Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filme „Laiko tiltai“ (Latvija, Lietuva, Estija, 2018 m., 78 min.).

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose „Studio Nominum“ pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio bei Kristīnes Briedes filmą „Laiko tiltai“, pasakojantį apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Vienas aštuonių filmo herojų – latvių režisierius Hercs Franks.

„Mes filmuojame žemę, bet visada prisimename, kad virš mūsų yra dangus“, – yra sakęs latvių dokumentinio kino režisierius, scenaristas ir fotografas H. Franks. Maskvoje baigęs teisės studijas, jis kurį laiką dirbo žurnalistu, laikraščių redaktoriumi. 1959 metais pradėjo dirbti Rygos kino studijoje. 

Režisierius Hercs Franks. Ivaro Seleckio nuotrauka

H. Franks laikomas vienu žymiausių poetinės dokumentikos kūrėjų, pasižymėjęs unikaliu gebėjimu pajausti ir užfiksuoti žmonių psichologiją. Jo filmai – tai filosofiniai kūriniai, nagrinėjantys žmogaus sielą, analizuojantys ryšį tarp individo ir jo aplinkos. Režisierius tyrinėja tokias temas kaip žmonijos likimas, gyvenimo tragizmas, o kartais – ir kriminalinė jo pusė. Tačiau svarbiausiomis temomis visuomet išlieka viltis ir gerumas, kaip pamatinės žmonijos vertybės.

„Aš nenufilmavau nieko išskirtinio. Visi mano filmai yra apie gyvenimą, meilę ir mirtį“, – yra teigęs režisierius.

Režisieriaus filmuose akcentuojami ne siužeto vingiai ar intrigos, o etiniai klausimai, egzistencinės dilemos. Jis tarsi klausia – ar yra temų, kuriomis negalima kurti filmų?

Dažnai jo veikėjais tampa itin sudėtingos asmenybės – žudikai, nusikaltėliai. Pavyzdžiui, 1987 metais sukurto filmo „Paskutinis nuosprendis“ (Augstaka tiesa, 1987) pagrindinis veikėjas – žudikas, nuteistas iki gyvos galvos už dviejų žmonių nužudymą. H. Franks nuvyko į šio žmogaus vienutę, ten juodu kalbėjosi apie gyvenimą. Tai buvo itin atviri, gilūs pokalbiai ir netgi prisipažinimas, negrįžtamai pakeitęs pašnekovo gyvenimą.

Dar vieni iš H. Franko veikėjų – motina ir sūnus, kurie, nematydami vilties Sovietų Sąjungoje, nusprendė iš jos ištrūkti užgrobdami lėktuvą (filmas „Kartą gyveno septyni Simeonai“ (Reiz dzivoja septini Simeoni, 1989). 

Tad galėtų atrodyti, kad režisieriaus filmografijoje dominuoja mirties tema, tačiau jis atranda balansą. H. Franko filmai taip pat aistringai kalba apie gyvenimą, pavyzdžiui, „Giesmių giesmė“ (Song of Songs, 1989), jautriai užfiksavusi žmogaus gimimo stebuklą, arba „Dešimčia minučių vyresnis“ (Par desmit minutem vecaks, 1978), atvėręs duris į tyrą vaiko sielą.

H. Frankas, ko gero, yra vienintelis dokumentikos režisierius pasaulyje, kuris atvėrė savo širdį žiūrovams – tiesiogine to žodžio prasme. Savo operatoriaus jis paprašė nufilmuoti jam daromą širdies operaciją. Ši medžiaga įėjo į jo asmeniškiausią filmą „Flashback“ (2001), kuriame jis pasakoja savo gyvenimo istoriją per savo paties filmus.

„Dešimčia minučių vyresnis“ – be abejo, garsiausias šio režisieriaus kūrinys, taip pat vienas žinomiausių poetinės dokumentikos filmų pasaulyje. Dešimt minučių trunkančiame filme stambiu planu fiksuojami vaikai, kurie stebi lėlių teatro pasirodymą. Jų veiduose nuolat keičiasi emocijos – nuo baimės iki ramybės, nuo liūdesio iki džiaugsmo. Juostoje užfiksuotas kiekvienas mažiausias veido raumens judesys, išraiškos ir nuotaikos pokytis. Stebėdami nespalvotą, begarsį vaizdą, matome, kaip giliai vaikus paliečia tai, ką jie mato. Jų veidai tampa jų sielos veidrodžiais. 

„Iš pradžių niekas filmo nesuprato. Komiteto pirmininkas vis klausė – bet kur yra tekstas? Kodėl nėra teksto?“ – pasirodžius filmui tokių reakcijų sulaukė H. Franks. Tačiau vėliau šis filmas tapo išskirtiniu kino reiškiniu – garsiausi Europos ir JAV autorinio kino režisieriai, tokie kaip Werneris Herzogas, Jimas Jarmuschas, Wimas Wendersas, Spike'as Lee, Claire Denis, Jeanas-Lucas Godard'as, Bernardo Bertolucci, 2002 metais sukūrė savo trumpuosius filmus. Tai buvo interpretacijos, dedikuotos H. Franko filmui „Dešimčia minučių vyresnis“. Kaip dviejų dalių trumpų filmų programa, pavadinta „Trimitas“ (The Trumpet, 2002) ir „Violončelė“ (The Cello, 2002), šie kūriniai buvo pristatyti Kanų ir Venecijos kino festivaliuose.

H. Frankas, ko gero, yra vienintelis dokumentikos režisierius pasaulyje, kuris atvėrė savo širdį žiūrovams – tiesiogine to žodžio prasme. Savo operatoriaus jis paprašė nufilmuoti jam daromą širdies operaciją. Ši medžiaga įėjo į jo asmeniškiausią filmą „Flashback“ (2001), kuriame jis pasakoja savo gyvenimo istoriją per savo paties filmus.

Režisierius pats save įvardijo kaip autorinio kino kūrėją. Jis visuomet pats kūrė savo filmų scenarijus ir visą idėjinį pagrindą: „Man neįdomu, jei iš anksto gali žinoti, kokia bus filmo pabaiga – veikėjas tiesiog galėtų pasakyti savo jau sugalvotas mintis. Man filmas prasideda tuomet, kai matai, kad kažkas gimsta tau prieš akis, filmuojant, kai gali jausti, kad veikėjas abejoja, kad jis yra gyvas! Jei iš anksto žinai filmo pradžią ir pabaigą, tuomet nėra jokios prasmės jo daryti... Filmas apie žmogų visuomet yra filmas apie jo sielos gyvenimą.“ 

H. Frankas taip pat yra prisidėjęs prie dokumentinio kino teorijos kūrimo ir parašęs knygą „Ptolemajo žemėlapis“ (1975), kuri nagrinėja dokumentinį kiną kaip meną. Jo tekstai buvo išspausdinti daugiau nei 160 leidinių visame pasaulyje – knygose, žurnaluose, laikraščiuose, pavyzdžiui, „Sovietų kino meno istorija“ (1980) ir „Kino enciklopedija“ (1986).

Iš viso H. Franko filmografijoje – daugiau nei 80 filmų, kurių dauguma įtraukti į Latvijos kino aukso fondą. Režisierius yra laimėjęs daugybę prestižinių įvairiausių pasaulio šalių filmų festivalių ir buvo ne kartą įvertintas už viso gyvenimo pasiekimus kine.

Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai“ kartu su H. Franko filmo „Dešimčia minučių vyresnis“ epizodu:

Audriaus Stonio bei Kristīnes Briedes filmas „Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija), parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.

Kiti serijos „8½ portreto“ herojai:

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Andres Söötas

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Markas Soosaaras

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Aivars Freimanis

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Ivars Seleckis

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Uldis Brauns