Sebastian Leon Prado / unsplash nuotr.

Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: 
    „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. 
    Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą. 
    Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų, – iš tiesų sakau jums, – jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“. 

Skaitiniai E1 (269)

Įst 31, 1–8: Narsus būk, Jozue, ir tvirtas! Įvesk šią tautą į kraštą

Įst 32, 3–4a. 7. 8. 9. 12. P.: Viešpatie, mes – tavo žmonės, tavoji dalis paveldėta.


Komentaro autorė - s. Ligita Ryliškytė SJE

Šįkart Matas mums užmena net dvi mįsles. Pirma, kaip suprasti Jėzaus pamokymą, kad didžiausi dangaus karalystėje yra tie, kurie tampa kaip vaikai? Negi Jėzus skatintų nebrandumą? Antra, kaip mums reaguoti į Jėzaus palyginimą apie ganytoją, paliekantį 99 padorias aveles ir einantį ieškoti avies-nuotykių mėgėjos? Ne vienam intuityviai į Jėzaus „Kaip jums atrodo... argi jis nepaliktų 99 kalnuose?“ norisi atsakyti: „Ne, nes tuomet 99 gali žūti!”

Į „mįslę“ apie tapimą lyg vaiku mums galbūt padėtų atsakyti dvi užuominos. Pirmoji užuomina: klausiantieji, kas yra didžiausias, yra Jėzaus mokiniai – tie, kurių autoritetu remiasi krikščioniškoji tradicija. Tad pirmiausiai ir tiems iš mūsų, kurie kažkokiu būdu esame autoritetas kitiems, verta suklusti. Antroji užuomina slypi Jėzaus raginime, kad šie autoritetai negalvotų apie jiems pavestuosius „mažutėlius“ kaip apie žemesnius (gr.kataphronesete, liet. tekste verčiamas „nepaniekintų“). Ir ne tik kad negalvotų, bet ir patys pasidarytų maži kaip vaikeliai, t..y. nusižemintų (gr.tapeinosei) iki vaiko mažumo – vaiko, kuris pasitiki kitais, priklauso nuo kitų bei yra imlus mokytis iš kitų. Kitaip sakant, Dievo karalystė pripažįsta tik vienos rūšies didybę – nuolankumo didybę.

Turbūt tinkamiausias atsakymas į klausimą, ar protinga palikti 99 avis dėl vienos nuklydusios būtų maždaug toks. Palyginimas nutyli praktinę pusę, nes ne ji Jėzui rūpi. Ar aviganiai šunys tas 99 kalnuose likusias avis saugos, ar ganytojo padėjėjai, Jėzui ne tiek svarbu. Svarbiausia – kad tos vienos avelės-sielelės, kuri pati nuklydo (iš mažutėliško žioplumo? dėl žingeidumo? aistros nuotykiams? nepalankaus oro?) ir atsidūrė pavojuje, Dievas nepalieka.

Net atvirkščiai, avelėms nelaimėlėms ar nuotykių ieškotojoms tenka ypatingas dėmesys. Kodėl?

Gal paprasčiausiai todėl, kad joms dėmesio be galo reikia? O gal ir todėl, kad Dievo Apvaizda mėgsta vėliau smagiai darbuotis per tokias snausti nelinkusias aveles pradingėles-ir-vėl-atsiradėles? Dievas žino.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai