Šv. Petro brolijos nuotrauka

JAV 70 % save laikančių katalikais netiki realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, rodo neseniai paskelbtas tyrimas. Jie mano, kad šv. Mišių metu duonos ir vyno pavidalais priimama Komunija yra tik Kristaus simboliai. Los Andželo vyskupas augziliaras Robertas Barronas, komentuodamas tyrimo rezultatus, pasakė svarbų dalyką. Realus Kristaus buvimas Eucharistijoje yra centrinė Katalikų Bažnyčios tikėjimo tiesa, tad skurdus tikinčiųjų ugdymas rodo tikėjimo tiesų mokymo supriešinamą su atvirumu žmonėms – lyg būti geru teologu trukdytų būti geru ganytoju. Kas nors galėtų pasakyti, nors katalikai ir netiki realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, tol, kol jie atsidavę rūpinasi vargšais, socialiniu teisingumu, viskas gerai. Bet mes pamirštame, kad Bažnyčios rūpinimasis vargšais kyla iš jos narių meilės Eucharistijai, sako vyskupas R. Barronas. 

Greičiausiai ne vienintelė manau, kad Lietuvoje atlikę tyrimą sulauktume panašių rezultatų. Apmaudu, bet nesinori piktintis. Šiandien noriu papasakoti, kas man padėjo giliau suvokti Eucharistijos svarbą ir joje ieškoti Viešpaties artumo.

Garbingasis arkivyskupas Fultonas Sheenas autobiografijoje rašo, kad dar seminarijoje pasižadėjo kasdien po valandą praleisti Švč. Sakramento Adoracijoje. Anglakalbiai šią praktiką vadina šventąja valanda (angl. holy hour). Savo kančios išvakarėse, kol meldėsi Getsemanėje, Jėzus apaštalų Petro, Jokūbo ir Jono paprašė pabudėti. Tai buvo vienintelis kartas, kai Viešpats ko nors mokinių prašė, bet jie užmigo. Jėzus maldavo ne kažką padaryti ar nuveikti, bet valandą pabūti kartu, sako F. Sheenas. Nors ne visos Adoracijoje praleistos valandos buvo vienodai vaisingos, bet net kai atrodydavo, kad dėl išsiblaškymo ar ko kito trūkdavo dvasinio susikaupimo, „vis tiek jausdavausi bent kaip prie šeimininko durų budintis šuo, pasirengęs atsiliepti jam pakvietus“.

Kai šventoji Motina Teresė rengė vienuolyno dienotvarkę, ji pirmiausia sudėliojo maldos laiką, o kiek liko, paskyrė tarnauti vargšams. Kartą viena seserų papriekaištavo, kad, jei mažiau melstumėmės, galėtume daugiau patarnauti vargšams. Jei tau kyla tokia mintis, vadinasi, mums reikia dar daugiau laiko skirti maldai, atsakė Motina Teresė. Jos meilė vargšams kilo iš žmonėse atpažinto ant Kryžiaus mirštančio Viešpaties veido. Kuo intymiau Motina Teresė bendravo su Jėzumi Eucharistijoje, tuo labiau galėjo mylėti sutiktus vargšus ir ligonius. 

Cathopic.com nuotrauka

Evangelijos pagal Joną šeštame skyriuje skaitome, kad, padaręs duonos padauginimo stebuklą, Jėzus minioms pasakė: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. (…) Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Minios pasipiktino, taip pat nuo to laiko nemažai mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. Jėzus juk būtų galėjęs žmones sustabdyti – bičiuliai, nesipiktinkit, aš čia tik simboliškai kalbu. Dažnai manoma, kad šv. Mišios yra Paskutinės vakarienės prisiminimas, ir tai nėra netiesa. Visgi Eucharistija yra kur kas daugiau. Per Paskutinę vakarienę laužydamas duoną Viešpats sako, kad tai yra Jo kūnas, kuris už mus atiduodamas. Jis savo Kūną atiduoda ne laužydamas duoną, bet mirdamas ant kryžiaus. Šventųjų Mišių metu įvykstantis duonos ir kūno perkeitimas yra mūsų persikėlimas į Kalvariją – mes ne šiaip simboliškai prisimename Jėzų, mes vienijamės su kenčiančiu ir prisikėlusiu Viešpačiu. Ir šis artumas mus perkeičia.

2013 metų Lietuvos vyskupų konferencijos užsakytas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje trečdalis save laikančiųjų katalikais tiki reinkarnacija, t. y. kad po mirties atgimstama kitame kūne. Mes, krikščionys, tikime, kad Kristus yra mūsų amžinasis gyvenimas, kad Dangus, kurio trokštame, yra ne tiesiog nesibaigiantis mūsų gyvenimas kažkur kitur, bet kitokia gyvenimo kokybė – Dievo artumas. Eucharistija čia, žemėje, yra mums suteiktas Dievo artumas.

Pamenu, kaip per teologijos paskaitas aiškinomės, ką reiškia, kad Eucharistija yra maistas. Paprastas maistas yra kuras kūnui, kurį suvirškinę augame, mąstome, judame. Eucharistija veikia atvirkštiniu būdu – Viešpats netampa mūsų kuru, mes esame perkeičiami į Jį, įtraukiami į Jo dieviškąjį gyvenimą. Visgi netampame dievybės maistu, kurio reikia, kad jis išgyventų. Išlaikydami savo asmeniškumą esame pakeliami į kitą gyvenimo kokybę, esame įtraukiami į dieviškų asmenų bendrystę. Kai supanašėjame su Kristumi, Dangaus karalystė yra vis labiau tarp mūsų. Tada ir kiekvieną sutiktą žmogų matome Dievo akimis, besąlygiškai mylinčiomis, besąlygiškai kitam trokštančiomis gero taip, kaip trokšta Dievas.

Kardinolas Robertas Sarah yra pasakęs, kad, prieš priimant Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente, svarbu Jį pirma pagarbinti Adoracijoje. Net šv. Mišių metu mums suteikiama trumputė adoravimo galimybė, kai prieš duodamas Komuniją kunigas Ostiją iškelia į viršų sakymas, kad tai yra Kristaus Kūnas. Mes atsakome Amen, tai reiškia – iš tiesų, tai tikrai Jo Kūnas.