Joshua Ness / Unsplash.com nuotrauka

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. 
    Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. 
    Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. 

Skaitiniai E1 (272)

Įst 34, 1–12: Tenai Mozė ir mirė, kaip Viešpats buvo nusprendęs. Tokio kaip jis nebeatsirado Izraelyje pranašo

Ps 66, 1–3a. 5. 8. 16–17. P.: Dievui šlovė! Jis mums gyvybę grąžina.


Komentaro autorė - s. Ligita Ryliškytė SJE

Kristų tikinčiųjų bendruomenė nėra neklystančiųjų susirinkimas. Problema yra ne klaidos galimybė, bet užkietėjusi širdis. Ką daryti, jei bendruomenės narys tau nusikalto ir nelabai panašu, kad gailisi? Šios dienos skaitinyje Matas pasiūlo trijų žingsnių procedūrą. Ko mes iš jos galime pasimokyti?

Pirmiausiai, neskubėk visiems už brolio ar sesers nugaros pasakoti, koks siaubūnas jis ar ji yra. Įvardink blogį prie keturių akių. Pabarimo tikslas nėra išlieti pyktį, parodyti savo viršenybę ar teisumą, bet „kietos“ meilės artimui praktika. Jis skirtas padėti kitam pripažinti kaltę ir pasikeisti. Mato naudojamo posakio „laimėti brolį“ prasmė iš esmės reiškia at(si)vertimą. Jei sesuo ar brolis užkietina savo širdį, toliau į pagalbą verta įtraukti daugiau asmenų ar net visą bendruomenę. Tik jei niekas neveikia, paisant bendruomenės gėrio, Matas siūlo reikalą spręsti radikaliai. Užkietėjėlis atskiriamas nuo bendruomenės: „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.“

Antroji skaitinio dalis šiandien primena, kad bažnyčia nėra vien žmogiška tikrovė, bet paties Dievo galia suburta ir gyvyuojanti bendruomenė. Būtent dėl šio antgamtinio jos pobūdžio, jei kas bažnyčioje „surišama ir atrišama“ ir jei ko vieningai sutariant (gr. symphonein) meldžiama, taip ir įvyksta. Demonai „surišami“ maldos galia, atgailaujantis brolis ar sesuo iš naujo „surišami“ meilės raiščiais per bendruomenėje patiriamą atleidimą, o užkietinusieji širdį „atrišami“ nuo bendruomenės... Kaip ir kitur Biblijoje, Mato naudojamas teologinis pasyvas („surišta ir atrišta“) nurodo kad esminis veikiantysis – iš tiesų surišantis ar atrišantis – yra pats Dievas.

Kaip Jėzaus mokiniai, šiandien galime savęs paklausti, kaip naudojamės šia dovana – ar leidžiame Dievui per mus pririšti visus prie savęs? Ar tikime, kad malonės dėka, mūsų veiksmai turi pasekmes danguje?

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai