Režisierius Robertas Verba rež. Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filme „Laiko tiltai“ (Latvija, Lietuva, Estija, 2018 m., 78 min.).

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose „Studio Nominum“ pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filmą „Laiko tiltai“, pasakojantį apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Vienas iš aštuonių filmo herojų – lietuvių režisierius Robertas Verba.

„Pirma stengiuosi suartėti su žmonėmis, pripratinti juos prie aparato. Kai jie nebesidairo į mane, pamiršta kamerą, pradedu darbuotis“, – yra sakęs R. Verba.

Robertas Verba kartu su rašytoja Ieva Simonaityte. Algirdo Tarvydo nuotrauka

R. Verba – kino režisierius, operatorius, laikomas lietuvių poetinės dokumentikos pradininku. Jo filmografijoje – daugiau kaip 30 režisuotų dokumentinių filmų ir apie 100 kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ siužetų. 

R. Verba priskiriamas jaunųjų dokumentikos kino kūrėjų kartai. Tai režisieriai, 7-ojo dešimtmečio pradžioje grįžę iš Kinematografijos instituto Maskvoje (VGIK) ir su savimi atsinešę naują požiūrį į filmų kūrimą. Tarp jų – tokie kūrėjai kaip Almantas Grikevičius, į kino istoriją įėjęs su filmu „Laikas eina per miestą“, Algirdas Dausa, žinomas dėl tokių vaidybinių filmų kaip „Jausmai“, ir pats R. Verba.

Iki 7-ojo dešimtmečio okupuotoje Lietuvoje dominavo propagandiniai, angažuoti dokumentiniai filmai, tarnaujantys sovietų valdžios lūkesčiams. Naujoji karta tapo išskirtine, pažvelgdama į žmogų ir jo asmeninę istoriją, nekurdama naratyvo, kalbėdama vaizdais, o ne žodžiais. Vaizdo, montažo ir garso žaismu buvo kuriama metaforinė, simbolinė kalba. Lietuvos kino pasaulyje tai buvo visiškai nauja.

Žinomiausiuose ir labiausiai įvertintuose R. Verbos filmuose, tokiuose kaip „Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, įamžinti senieji Lietuvos gyventojai. Kituose režisieriaus kūriniuose taip pat dažniausiai atsigręžiama į natūralią Lietuvos kaimo aplinką ir jos paprastus, tikrus žmones, kurie, gyvendami paprastą gyvenimą, sovietinių „herojų“ kontekste galėjo atrodyti kaip maištautojai.

Filmas „Šimtamečių godos“ oficialiai buvo kuriamas Lenino šimto metų jubiliejaus metinėms. Tačiau R. Verba žvelgė ne į sovietų „herojus“ ar sąjungos pasiekimus, o į šimto metų sulaukusius senolius. Kino juostoje įamžinti itin nuoširdūs jų atsivėrimai, pasakojimai apie jaunystę, senatvę, bėgantį laiką. Kaip sako viena iš filmo veikėjų, kuri neatsimena savo gimimo datos, jie gyvi nuo pradžios pasaulio. 

Kadras iš Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godos“ (1969 m.).

Filmo „Laiko tiltai“ režisieriaus A. Stonio nuomone, R. Verbos kūryba – tai pati švariausia dokumentika: „Man niekas nei apie praėjusį laiką, nei apie žmones tiek daug nepasakė, nors tiesioginės informacijos tuose filmuose kaip ir nėra.“

Vis dėlto, ko gero, žinomiausias režisieriaus filmas – „Senis ir žemė“. Tai buvo pirmasis režisieriaus R. Verbos filmas. Kaimo šviesuolis Trimonis, kurį pats R. Verba vadino patriarchalinio Lietuvos kaimo filosofu, pasakoja apie gyvenime patirtą vargą, apie džiugias akimirkas, kaip sūnūs stengėsi mokslą gauti, apie žmoną, su kuria ranka rankon gyvenimą pergyveno, ir kitas asmenines istorijas.

Kino kritikas Laimonas Tapinas teigia: „Nedažnai pasitaiko, kad jau pirmas kino režisieriaus filmas būtų pasisekęs. Ir jau visai retas reiškinys, kad pirmas kūrinys pasuktų į naujas vėžes visą kinematografiją. Roberto Verbos pirmagimis – filmas „Senis ir žemė“ – lietuvių dokumentiniam kinui turėjo būtent tokią įtaką.“

Apie filmo sukūrimą pasakojo pats režisierius: „Kartą „Švyturyje“ pamačiau Trimonių šeimos nuotrauką. Penki vaikai, visi muzikantai – reikia sukurti siužetą. Nuvažiavom. O sūnus vis apie tėvuką užsimena. Grįždami pro Molėtus ir užsukom pas senąjį Anuprą Trimonį. Taip susipažinom su šiuo filosofu. Jis, patriarchališkojo Lietuvos kaimo šviesuolis, visaip stūmė ir išstūmė savo vaikus į mokslus – visi penki tapo pedagogais (vienas net dėstytoju) ir visi muzikuojančiais. Trimonį, blaiviai mąstantį žmogų, senatvėje užgula didieji klausimai: kodėl žmogus turi mirti, kodėl nėra amžinybės?“

Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, R. Verba suformavo genetinį lietuvių kino dokumentikos fondą – jo stilistines ypatybes, polinkį į metaforišką vaizdą ir savotišką išraiškos priemonių minimalizmą.

Filmo „Laiko tiltai“ režisieriaus A. Stonio nuomone, R. Verbos kūryba – tai pati švariausia dokumentika: „Man niekas nei apie praėjusį laiką, nei apie žmones tiek daug nepasakė, nors tiesioginės informacijos tuose filmuose kaip ir nėra.“

Robertas Verba – pirmasis dokumentinio kino kūrėjas, apie kurį buvo parašyta knyga. Rūta Oginskaitė, kino kritikė, 2010 metais išleido knygą pavadinimu „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“, kurioje – išsamus režisieriaus portretas, sudėtas iš įvairių pokalbių, tekstų, kolegų ir paties režisieriaus prisiminimų.

Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai“ kartu su epizodu iš R. Verbos filmo „Senis ir žemė“:

A. Stonio ir K. Briedes filmas „Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija), parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.

Kiti serijos „8½ portreto“ herojai:

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Andres Söötas

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Markas Soosaaras

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Aivars Freimanis

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Ivars Seleckis

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Uldis Brauns

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: latvių režisierius Hercs Franks