Žurnalistas Rimas Bružas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 1)

108 dienos. 15 tūkstančių kilometrų. 15 šalių. Taip skaičiais galima išreikšti žurnalisto Rimo Bružo ir verslininko Aurimo Mockaus pernai spalio 17-ąją prasidėjusią ekspediciją „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, skirtą legendiniam keliautojui, esperantininkui, tyrėjui ir mokslininkui Antanui Poškai (1903–1992).

Šiemet sukanka 90 metų, kai iš dabartinio Pasvalio rajono Gripkelių kaimo kilęs A. Poška su žurnalistu Matu Šalčiumi sėdo ant motociklo, ketinę leistis per tris žemynus – Europą, Afriką ir Aziją – besidriekiančiu maršrutu iki Bengalijos (Indija). Galutiniu lietuvių kelionės tikslu tapo Kalkuta. Už indėlį į indologijos studijas 2014 m. A. Poškai suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas (po mirties).

1929 m. rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno pervažiavo visą Europą, laivu iš Graikijos pasiekė Egipto krantus ir toliau keliavo po šią valstybę. Iš Egipto A. Poška su bendrakeleiviu kelionę tęsė per Palestiną, Siriją, Iraką, kol pasiekė Iraną. Pakeliui į Teheraną A. Poška sunkiai susirgo vidurių šiltine, jo gyvybei buvo iškilęs rimtas pavojus. Artimuosiuose Rytuose keliautojai išsiskyrė. Atsigavęs po sunkios ligos, A. Poška pervažiavo Iraną ir Bušyro uoste sėdo į laivą, juo per Kuveitą išplaukė į Indiją. 1931 m. kovo 23 d. jis išlipo Bombėjaus (dabar Mumbajus) uoste. Apie šią kelionę parašė aštuonių tomų knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Pagal ją R. Bružas su A. Mockumi planavo savąją ekspediciją. Jie kelionės tikslą taip pat pasiekė. Už jo slypi daugybė nuotykių, susitikimų, išbandymų, sutapimų, net mistiškų akimirkų.

Keliautojas, mokslininkas Antanas Poška. Šeimos archyvo nuotrauka

A. Poška buvo žmogus, pergyvenęs laiką. Tai asmenybė, kurios gyvenimas galėtų tapti užsispyrimo, pasaulio pažinimo ir meilės gyvenimui pavyzdžiu.

Pasėta būsimos ekspedicijos sėkla

R. Bružas prisimena, kad pirmoji pažintis su A. Poška prasidėjo rengiant knygą „Bikerstory.lt. Lietuvos motociklizmo istorija 1918–1940 m.“ Pašnekovas šypteli, kad domintis šia tema neįmanoma nesusidurti su A. Poška. „Apsilankiau Pasvalio krašto muziejuje, pasiknaisiojau po A. Poškos fotografijų archyvus. Įdomu tai, kad muziejuje galėjau būti tik po darbo valandų. Direktorė man užleido vieną iš kabinetų. Turėjau atsivežęs skenerį, taigi sėdėjau iki išnaktų skenuodamas A. Poškos fotografijas.

Knyga išėjo, viskas nurimo, bet ta sėkla pasisėjo galvoje. Atėjo neverbalizuotas ir neartikuliuotas supratimas, kad prisiėmiau įsipareigojimą kažkada pakartoti A. Poškos kelionę. Dabar, žiūrėdamas retrospektyviai, galiu teigti, kad jau rašydamas knygą žinojau, jog tą padarysiu. Tik reikėjo palankių aplinkybių“, – pasakoja žurnalistas. Jo knyga apie Lietuvos motociklizmo istoriją įkvėpė bičiulį A. Mockų Klaipėdoje pastatyti paminklą A. Poškai – toje vietoje, kurioje veikė pirmasis Lietuvoje automobilių ir motorračių klubas „M. S. C. Memelland“. Prasidėjus svarstymams, kas galėtų sėdėti ant motociklo, natūraliai susiklostė, kad ant jo atsidūrė A. Poška – vienas pirmųjų lietuvių motociklininkų. 2017 metų pabaigoje A. Mockus bičiuliui iškėlė ultimatumą: arba dviese važiuoja į ekspediciją, arba važiuos vienas. Kaip juokauja R. Bružas, jam neliko nieko kito, kaip tik pakelti mestą pirštinę.

Tam, kad būtų galima išvykti į ekspediciją, reikėjo gauti LRT patvirtinimą, nes dar vienas kelionės tikslas buvo sukurti laidų ciklą.

„Dažnai nutinka taip, kad kai kuriuos dalykus gyvenime įsivaizduoji teoriškai. Kai LRT mūsų projektui uždegė žalią šviesą, atsidūriau keistoje būsenoje. Supratau, kad viskas, teorija baigėsi, reikės važiuoti. Teoriškai nuvažiuoti iki Indijos atrodo tikrai kitaip negu praktiškai“, – nusijuokia R. Bružas. Pasiruošimas kelionei vyko labai greitai. Pagrindine problema tapo transporto priemonė. Pirminis sumanymas buvo du motociklai, tačiau, deryboms nesėkmingai pasibaigus, keliautojai suprato, kad likus gal trims savaitėms iki išvažiavimo neturi motociklo. Kadangi finansinė padėtis neleido įsigyti dviejų naujų motociklų, teko, sekant A. Poškos ir M. Šalčiaus pavyzdžiu, pirkti vieną: „Mūsų gabaritai fiziškai neleido važiuoti vienu motociklu. Sugalvojome, kaip būtų galima pritvirtinti lopšį prie turimo motociklo, kurį įsigijome beveik ekspedicijos išvakarėse. Susiradome gerus meistrus, kurie tai padarė. Taigi išvažiavome su praktiškai nuo konvejerio nuimtu motociklu.“

Maršruto planavimas buvo lengvesnis nei transporto priemonės paieškos: aštuonios A. Poškos knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ tapo ir kelionės legenda, ir maršrutu. Anot R. Bružo, žiūrint į žemėlapį maršrutas neatrodo logiškas: „Važiuojant iš Lietuvos į Graikiją tiesiog reikia leistis žemyn į pietus, o mes darėme lankstą tik dėl to, kad taip važiavo A. Poška. Iki Egipto galėjome nuvažiuoti dvigubai trumpesniu keliu, bet juk ne toks buvo mūsų tikslas. Buvome pasiryžę maksimaliai atkartoti A. Poškos maršrutą.“

Europoje kelionės palydovas – lietus

Keliavimą po Europą žurnalistas prilygina lengvam pasivažinėjimui, kai reikia rūpintis tik tuo, kaip nesušlapti, pernelyg nepavargti, nesušalti ir neužsimušti. Keliautojai iš pradžių buvo davę priesaiką nevažiuoti tamsoje. Šis pašnekovo teiginys privertė mintyse šyptelėti, o tada R. Bružas tarsi retoriškai paklausė: „Spėkite, kiek kartų laikėmės šios priesaikos?“ Atsakymas buvo aiškus: keliautojai tamsiuoju paros metu važiavo didžiąją laiko dalį. Be to, jie dažnai užtrukdavo ilgiau, nei buvo planavę.

Žurnalistas prisimena dar vieną įdomų dėsningumą: „Europoje susirinkome turbūt visą įmanomą lietų. Kai nuspręsdavome ilgiau pasilikti viename ar kitame mieste, šviesdavo saulė, o kitą rytą, sėdus ant motociklo, imdavo lyti. Jo didenybė kelias visada diktuoja savo logiką ir taisykles.“

Europoje lietuviai tautiečio legendą atkartojo šimtu procentų: aplankė lygiai tas pačias vietas. Bet šiame žemyne keliautojai turėjo dar vieną uždavinį. A. Poška daug rašė apie Joną Basanavičių, ypač apie jo gyvenimą ir veiklą Bulgarijoje. Iki šiol A. Poška laikomas pirminiu šaltiniu nagrinėjant mūsų tautos patriarcho bulgariškąjį laikotarpį. Tad Bulgarijoje, kur J. Basanavičius gyveno 25 metus, lietuviai praleido savaitę. R. Bružas atkreipia dėmesį, kad Varnos miestas kurortu iš esmės tapo dėl J. Basanavičiaus nuopelnų ir veiklos.

Pirmojo ekspedicijos etapo pabaiga tapo Graikija. Iš Atėnų, Pirėjaus uosto, keliautojai turėjo persikelti į Egiptą.

Verslininkas Aurimas Mockus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Izraelis keliautojus pasitiko svetingai, tuo gerokai nustebinęs: „Didžiulei mūsų nuostabai patikros procedūra pasienyje užtruko galbūt apie 45 minutes, nes neveikė kažkokia kompiuterių sistema. Dėl šio mūsų užlaikymo išėjo Izraelio pasienio tarnybos pareigūnė ir pasiūlė kavos. Likome išsižioję tiesiogine to žodžio prasme, nes per 43 Egipte praleistas dienas jau buvome pripratę prie to, kad esame šiukšlės.

43 dienas kainavęs užsispyrimas

„Egipte prasidėjo tikroji mūsų kelionė. Dar prieš išvykdami iš Lietuvos žinojome, kad Sinajaus pusiasalis yra problemiškas. Jame, skirtingai nei žemyniniame Egipte, kyla daug problemų dėl terorizmo, Sinajaus šiaurėje iki šiol veikia ISIS, vyksta gana intensyvios kovos. Aleksandrijoje per savaitę šiaip ne taip atsiėmę motociklą iš laivo atvykome į Kairą. Staiga ambasadoje sužinome, kad tą dieną motociklų patekimas į Sinajaus pusiasalį uždraustas. Esame užsispyrę vyrukai. Kadangi ten važiavo A. Poška, ir mes privalėjome patekti nepaisydami nieko. Šis užsispyrimas kainavo 43 dienas. Artėjant Kalėdoms mūsų vizų galiojimo laikas ėjo į pabaigą. Tam, kad gautume naujas vizas, turėjo praeiti mažiausiai dvi savaitės. Supratome, kad privalome išvykti iš Egipto, nes mūsų vizos „pririštos“ prie laikinojo egiptietiškojo motociklo numerio. Jeigu neturi vizos, negali to numerio pratęsti. Jeigu negali jo pratęsti, vadinasi, negali niekur važiuoti. Nusprendėme Kalėdoms sugrįžti namo“, – ilgiausią ir vieną sudėtingiausių ekspedicijos etapų prisimena R. Bružas.

Prasitęsę vizas keliautojai pradėjo epopėją iš naujo. Į Egiptą sugrįžo sausio pradžioje. Jie kirto Sueco kanalą, kuris, kaip sako R. Bružas, daugelio mūsų galvoje turbūt yra užsifiksavęs kaip didingas inžinerijos ir žmonijos pergalės stebuklas. Pašnekovo palyginimu, tunelis per Sueco kanalą yra truputėlį ilgesnis negu esantis Vilniuje po Seimo viešbučiu.

„Ketinau filmuoti mūsų važiavimą, nors tai buvo nelegalu. Taigi susistačiau visas kameras, jas įjungiau ir... tunelis baigėsi (šypteli). Buvo labai sunku patikėti, kad dėl šito momento tiek ilgai galavomės. Paskui sustojome pergalės prieš Egipto biurokratiją nuotraukai iš karto už Sueco kanalo. Kalbėdamas su mūsų pagalbininku, ambasados darbuotoju Belalu pasitikslinau, kad turbūt esame vieninteliai lietuviai, kirtę Sueco kanalą. Jis atsakė: „Ne, ne, ne. Esate pirmieji vakariečiai, kurie tai padarė važiuodami motociklu, nes tai yra visiškai nerealu.“ Bet mes tai padarėme“, – džiaugiasi R. Bružas.

Jam Sinajaus pusiasalyje nuostabą kėlė ir besikeičiantis policijos ekipažas, lydėjęs per visą kelionę šiuo pusiasaliu – per 400 kilometrų. Egiptas keliautojus išlydėjo taip, kaip pasitiko. Aleksandrijoje jie praleido beveik savaitę norėdami atsiimti motociklą, o pasienyje su Izraeliu egiptiečiai nenorėjo išleisti dėl esą netvarkingų motociklo įvažiavimo dokumentų. Pasieniečiai kelias valandas kažką neva tikrino, nors greičiausiai, žurnalisto spėjimu, tiesiog norėjo kokio nors „atsidėkojimo“.

Turkijoje laukė žiema

Izraelis keliautojus pasitiko svetingai, tuo gerokai nustebinęs: „Didžiulei mūsų nuostabai patikros procedūra pasienyje užtruko galbūt apie 45 minutes, nes neveikė kažkokia kompiuterių sistema. Dėl šio mūsų užlaikymo išėjo Izraelio pasienio tarnybos pareigūnė ir pasiūlė kavos. Likome išsižioję tiesiogine to žodžio prasme, nes per 43 Egipte praleistas dienas jau buvome pripratę prie to, kad esame šiukšlės. Taigi mitas apie Izraelio pasienio problematiką sudužo. Būdami Izraelyje supratome, kad neįvažiuosime į Siriją, nors pagal A. Poškos maršrutą ji buvo numatyta. Mums teko patirti raketų atakas virš galvos. Jos buvo paleistos į Irano kariuomenės objektus Sirijoje. Supratome, kad reikia imtis plano B – apvažiuoti Siriją ir Iraką, nes kitas svarbus mūsų punktas buvo Iranas“, – įspūdžiais iš Izraelio dalijasi žurnalistas.

Jis su A. Mockumi iš Haifos persikėlė į Turkiją ir per šiaurinėje jos dalyje esantį Tauro kalnyną važiavo į Iraną. Kadangi buvo sausio vidurys, keliautojai neišvengė žiemos ir sniego, o Tauro kalnyne papuolė į 14 laipsnių šaltį. Šiame regione lietuvių laukė dar vienas netikėtumas. Jie visiems tapo įdomūs, nes įtartini: juk kas galėtų tokiu metų laiku per serpantinus važiuoti motociklu, kurio vėliava yra identiška kurdų sukilėlių vėliavai, tik jos spalvų išdėstymas kitoks: raudona, žalia, geltona. R. Bružas pasakoja, kad vėliavai plazdant nelabai suprasi, kuri spalva yra viršuje, o kuri – apačioje.

Rimas Bružas ir Aurimas Mockus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien suprantame, kad A. Poška yra lygiai tokio pat kalibro herojus kaip Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kaip partizanų vadai, tiktai režimas padarė savo darbą. Režimas norėjo jį ištrinti ir ištrynė, bet herojai turi vieną bendrą savybę: jie stipresni už režimus. Manau, kad A. Poška sugrįš. Jeigu dar nesugrįžo...

Kerintis Iranas

Galiausiai lietuviai pasiekė Irano sieną. Jame, pašnekovo teigimu, griuvo dar vienas stereotipas.

„Daugelis besidominčiųjų pasaulio geopolitika Iraną įsivaizduoja kaip kažkokią šėtono karalystę. Tačiau realybėje viskas kitaip. Per dešimt Irane praleistų dienų nesutikau nė vieno režimo simpatiko arba tokio, kuris džiaugtųsi Irano žingsniais pasaulinėje geopolitikoje. Jame draudžiami visi įmanomi socialiniai tinklai, blokuojama „Vikipedija“. Kaip pas mus sovietmečiu, taip ir tenai statoma geležinė uždanga. Bet Iranas, ta tikroji, senoji, gražioji Persija, yra nuostabi šalis, iš visos ekspedicijos palikusi didžiausią įspūdį. Nuostabu pamatyti tikrąjį islamą, kuris neturi nieko bendra su žiniasklaidoje pateikiamu radikalizmu“, – pastebi R. Bružas.

Irane A. Poška aprašė mirusiųjų sodus. Lietuviai, juos išvydę, suvokė, kad tai visiškai ta pati vieta, nes atpažino iš aprašymo. Tokie momentai keliautojams buvo patys ypatingiausi. A. Poškos kelionė motociklu baigėsi Irano sostinėje Teherane. Čia A. Poškos ir M. Šalčiaus keliai galutinai išsiskyrė. Jie daugiau niekada gyvenime nebesusitiko. Iš Irano R. Bružas su A. Mockumi motociklu persikėlė į Dubajų. Iš ten motociklas pradėjo kelionę į Klaipėdą, o keliautojai lėktuvu išskrido į Kalkutą. Ji tapo paskutiniu ekspedicijos tašku.

Kalkutos universitete, kuris laikomas seniausiu Indijos universitetu, 2014 m. atidengta A. Poškai skirta atminimo lenta. Keliautojo dukrai Laimutei Kisielienei lietuviai buvo pažadėję į šį universitetą nuvežti nedidelę Trispalvę, kurią segėjo A. Poška atlape, gintaro gabalėlį ir lietuvišką juostą. Kalkutoje R. Bružas su A. Mockumi praleido keturias dienas, tada nuskrido į Delį, nuvažiavo iki Tadž Mahalo ir nusifotografavo jo fone – toje pačioje vietoje, kaip tą kadaise padarė A. Poška. 

Asmenybė, pergyvenusi laiką

Jeigu dabar A. Poška keliautų tuo pačiu maršrutu, ar labai nustebtų? „Jam galbūt šiek tiek skaudėtų širdį dėl Artimųjų ir Vidurinių Rytų, dėl šiame regione tvyrančių nesutarimų, taip pat terorizmo“, – atsako R. Bružas. Jis mano, kad tautietis neatpažintų Teherano, kitų Irano miestų, nes Irano revoliucija, kaip ir dažnas režimas, stengiasi sunaikinti viską, kas buvo iki tol.

Ką žurnalistui apskritai davė ši ekspedicija? R. Bružas teigia, kad ji padėjo suvokti žmogaus galimybių beribiškumą, kad kantrybė yra svarbiausia žmogaus savybė ir kad tolerancijos kursas turėtų būti dėstomas mokykloje.

„Vienintelis dalykas, ko galima tikėtis iš kito žmogaus – iš jo pasimokyti, o ne stengtis pritempti jo pasaulėžiūrą prie savo. Svarbiausia, ką sau pasakiau: kalbos, kalbos ir dar kartą kalbos. Kuo daugiau žmogus moka kalbų, tuo daugiau turi šansų suprasti pasaulį“, – samprotauja pašnekovas ir priduria, kad A. Poška buvo žmogus, pergyvenęs laiką. Tai asmenybė, kurios gyvenimas galėtų tapti užsispyrimo, pasaulio pažinimo ir meilės gyvenimui pavyzdžiu.

„Šiandien suprantame, kad A. Poška yra lygiai tokio pat kalibro herojus kaip Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kaip partizanų vadai, tiktai režimas padarė savo darbą. Režimas norėjo jį ištrinti ir ištrynė, bet herojai turi vieną bendrą savybę: jie stipresni už režimus. Manau, kad A. Poška sugrįš. Jeigu dar nesugrįžo...“ – reziumuoja R. Bružas.

logo