Unsplash.com nuotrauka

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 

    „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! 
    Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“.

Skaitiniai ABC (591)

Jer 38, 4–6. 8–10: Leidai man gimti tokiam, kuris visai žemei nesantarvę neštų

Ps 40, 2. 3. 4. 18. P.: Viešpatie, skubėk man padėti.

Žyd 12, 1–4: Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse


Komentaro autorė – s. Ligita Ryliškytė SJE

Visas dvyliktasis Evangelijos pagal Luką skyrius, kuriame randamas šios dienos skaitinys, galėtų būti užvadintas „Mokinių susidūrimas su vidiniu ir išoriniu pasipriešinimu“. Jis byloja apie tai, kaip nugalėti persekiojimų baimę, turto viliones, pasitikėjimo Dievo Apvaizda ir budrumo stoką, ir t. t. Skyriaus pabaigoje esantis šiandienos skaitinys paaiškina, kodėl Jėzaus mokiniai turi tikėtis pasipriešinimo: vaizdžiai kalbant, auksas turi būti išgrynintas ugnimi. Patogiai ramaus gyvenimo trokštantiesiems ir ieškantiesiems ne pakeliui su Jėzumi. Kas yra arti Jėzaus, kaip rašė Origenas, yra arti ugnies.

Jėzaus žodžiai apie krikštą primena Jono skelbimą: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnim“ (Lk 3, 16). Žodis „krikštas“ čia vartojamas perkeltine prasme: Jėzaus nešama žinia uždega žmonių širdis ir ištyrina, vėju ir ugnimi išvalydama grūdus nuo pelų. Deja, prieš šią žinią „pelai“ – nuodėmės sužeista žmogaus prigimtis – linkusi sukilti. Nuodėmės sukilimo karštis nužudys net patį Dievą. Nors Jėzus žino, kas jo laukia, jis trokšta šito „krikšto“: dėl mūsų išgelbėjimo Jis ryžtingai pasuka savo žingsnius į Jeruzalę (plg. Lk 9, 51). Jo meilė mums neatsitraukia net prieš mirties grėsmę.

Šiame kontekste perspėjimas apie nesantaiką ir susiskaldymą šeimose turbūt geriausiai gali būti suprantamas Simenono pranašystės apie Jėzų šviesoje: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas ... kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34-35). Išganymo nešama ramybė nėra kompromiso ramybė. Taika, kuri pasiekiama nusileidžiant nuodėmei ir paminant Dievo žodį, nėra Dievo karalystės taika. Nuodėmės akivaizdoje konfliktas dažnai neišvengiamas. Tačiau Lukas taip pat liudija, kad dėl ištikimybės Dievo valiai ugnies ruože atsidūrusius Jėzus kviečia visada rinktis atleidimo (žr. Lk 9, 51-56) bei priešų meilės (žr. Lk 6, 27-36) kelią.

Ar mes sutinkame rinktis šį sunkesnį kelią – būti ištikimi Dievo žodžiui, bet nei keikti kitų, nei siekti keršto, kai susiduriame su nuodėmės pasekmėmis? Ar esame pasiryžę kaip Jėzus nutraukti blogio grandinę atleidimu ir meile, net jei tai reikštų lipimą į Golgotos kalną? Ar tokio pasirinkimo neramybė mums brangesnė už ramybę, kuri tėra plaukimo pasroviui ramybė?

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai