Birutė Pūkelevičiūtė (priekyje) su mama ir pussesere Janina Žukauskaite gimtų namų kiemelyje 1939 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

„Atėjau iš teatro: buvau ne saviškių ratelio „literatė“, bet „arlechina...“ – praėjus keleriems dešimtmečiams po nelabai sėkmingo pirmojo eilėraščių rinkinio „Metūgės“ pasirodymo sakė rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Pūkelevičiūtė.

Rašytoja

Praūžus baisiam karui Lietuvą palikusi tautos dalis kūrė gyvenimą už Atlanto. Monrealyje ir Čikagoje vyko literatūriniai vakarai, buvo statomi spektakliai, kūrėsi literatūros mėgėjų sueigos. Prisimindamas tą laikmetį 2003 m. kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas savo laiške literatūrologui Vytautui Kubiliui rašė: „...tikrai nestigo poezijos mylėtojų, ypač tarp aktorių. Apskritai tai buvo kuklūs, savyje užsidarę piliečiai. Didelis Henriko Nagio nuopelnas buvo tai, kad jis nemažą jų skaičių paskatino rašyti, išeiti į viešumą, formavo ir taisė jų skonį. B. Pūkelevičiūtė galbūt ilgiausiai plaikstėsi aplink jį. Kaip kiekvienai aktorei jai buvo būdinga įsigauti į visuomenės slankstelius, suvokti jų savitumą ir visais būdais plėsti savo dvasinius akiračius. Jos išsilavinimas buvo gerokai eklektiškas, kaip daugumos aktorių. Ko jai nestigo, tai noro ir drąsos visur išbandyti savo jėgas.“ („Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja“, Vytautas Kubilius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004 m.)

Birutės Pūkelevičiūtės pirmoji poezijos rinktinė "Metūgės"

Kiek ironiškas požiūris, neblogai atspindintis XX a. 6-ojo dešimtmečio vyriškosios išeivijos dalies požiūrį į dailiosios lyties atstovių kūrybą. 1952-aisiais nedideliu 500 egzempliorių tiražu išleistos „Metūgės“ sukėlė ažiotažą išeivijoje. Atviras jaunos autorės žvilgsnis į savo erotinius išgyvenimus („esu pašventinta kaip derlinga žemė sėjos rytą...“) kėlė nuostabą ir pašaipas. Po daugelio metų B. Pūkelevičiūtė rašys: „Metūgės“ buvo mano pirmagimė knyga, bet jai teko patirti podukros dalią: ilgus metus ji (kaip Pelenė) aižė žirnius užkrosny. Išeivijoje „Metūgių“ pasirodymui klimatas buvo skaudžiai neprielankus. Šiandien, žiūrint iš perspektyvos, aršūs priekaištai šios knygos moralei ir erotikai atrodo tik šypsnio verti.“

Pasipylus kritikai, pašaipoms, nepadoriems pasiūlymams, „Metūgių“ autorė daugeliui metų palieka poeziją ir pasuka į prozą. Antroji jos knyga – autobiografinis romanas „Aštuoni lapai“, pradėtas rašyti 1954-aisiais, praėjus vienuolikai metų po sukrečiamos patirties rusų užimtame Dancige. Čia, vokiečių armijos paliktame mieste, baigėsi lietuvių pabėgėlių kelias, čia Birutė pasimetė su savo tėvais, iš čia prasidėjo jos kelias į Vakarų pasaulį. 

Patirtą siaubą – bombardavimus, rusų kareivių, iki alkūnių apsikarsčiusių trofėjiniais laikrodžiais, siautėjimą, moterų prievartavimus, žudynes – atpasakoti (o ir skaityti!) yra sunkiai įmanoma. Tam turi ateiti laikas žvilgsniui iš saugios distancijos. Garsiąją „Skerdyklą nr. 5“ jos autorius Kurtas Vonnegutas, amerikiečių karo belaisvis britų ir amerikiečių bombarduojamame Drezdene, ryžosi rašyti tik praėjus dvidešimčiai metų. Žmogaus sąmonė protu nesuvokiamo siaubo akivaizdoje linkusi slėptis siurrealiame pasaulyje. K. Vonneguto herojus Bilis Piligrimas nuo atsiminimų apie Drezdeno bombardavimą slepiasi įsivaizduojamoje Trolfamadoro planetoje. „Aštuonių lapų“ autorė savo pasakojimą grindžia kontrasto metodu: karo siaubą keičia šviesūs vaikystės prisiminimai. 

„Pro šalį plaukia dvidešimt mano gyvenimo metų. Ir aš juos vadinu naujais vardais. Ar jie nebuvo vien sūpuojamas lopšys, vien švelnūs vystyklai, vien nesibaigianti glamonė? Į kokį uostą jie būtų mane nuplukdę – nieko nepraradusią, tačiau ir nieko nelaimėjusią?“ („Aštuoni lapai“, Birutė Pūkelevičiūtė).

Pasak V. Kubiliaus, skirtingi laiko perkėlimai iš vienos erdvės į kitą būdingi „išvietintųjų“ rašytojų kūrybai. Taip rašė ir Antanas Škėma savo „Baltojoje drobulėje“, prarastojo gyvenimo spindesį prigesindamas tulžinga ironija. „B. Pūkelevičiūtė, atvirkščiai, siekia kuo atviresnės kontrastų sankirtos. Nesibaido jausmingos patetikos, nes lietuvyje tūno „baisus sentimentalumas“. „Aštuoni lapai“, kaip ir daugelis egzodo literatūros kūrinių, buvo rašomi norint apsiginti – palikto krašto kentėjimai ir tautinės vertybės keliamos aukštyn kaip ostija per pakylėjimą: čia nėra vietos abejonėms nei ironijai.“ („Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja“, Vytautas Kubilius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004 m.) 

Romano struktūra grįsta krikščioniškosios Didžiosios savaitės principu. Prasidėjęs Verbų sekmadienio viltimis jis baigiasi Velykų rytu, herojės prisikėlimu naujam gyvenimui, išgyvenamu pačios susiręstoje slėptuvėje, aplink siaučiant gaisrams ir prievartai. „Visa aistra geidžiu dabar gyvenimo. Kaip imtynininkas pirmos savo kovos. Ir antrą kartą atsimerkiu: kokia didelė ir kokia nuostabi yra antroji Žemė! Jon aš ateinu per sopulį – ir antrą kartą. Išeisiu, išeisiu... – kartoju pati sau. – Nežinau kaip, bet aš vis tiek iš čia išeisiu.“ („Aštuoni lapai“, Birutė Pūkelevičiūtė) 

Antanas Škėma (kairėje) ir Juozas Palubinskas. 1947 m., Vokietija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Impulsą „Aštuoniems lapams“ davė A. Škėmos „Balta drobulė“, rašyta jam apsigyvenus mažame Birutės kambarėlyje. Palikęs šeimą jis atsekė paskui ją, sužavėjusią jį dar Augsburge, pabėgėlių stovykloje. Ankstyvą rytą ruošdamasi į darbą Birutė skaitydavo mylimojo numestus ant žemės lapus, „Baltosios drobulės“ juodraščius. Ir mąstė, kad, turėdama tiek laiko, galėtų parašyti ne prasčiau. 

„Aštuoni lapai“ susilaukia didelio pasisekimo: romanas laimi pirmąją vietą katalikiškojo dienraščio „Draugas“ paskelbtame romano konkurse ir apdovanojamas 1000 dolerių premija. Birutė Pūkelevičiūtė tampa rašytojų šeimos nare, jos romanas dėl „savito, originalaus ir tapybiško mergaitės pasaulio aprašymo“ (J. Kaupas) pripažįstamas vertingu įnašu į lietuviškąją literatūrą. Romano tęsinį – „Devintąjį lapą“ rašytoja Čikagoje parašys beveik po trisdešimties metų, važinėdama į darbą autobusu. Jis pratęs atsiminimų seriją, pasibaigusią „Aštuoniuose lapuose“: trys draugės kaunietės, susitikusios sovietiniame persiuntimo lageryje Pomeranijoje, planuoja pabėgimą į Vakarus. Romanas irgi grindžiamas kontrapunkto principu: lagerio prisiminimus keičia amerikietiškojo gyvenimo epizodai su nemenka ironijos doze tiek materialinėje gerovėje įmigusių išeivių, tiek prie „sovietinio rojaus“ prisitaikiusių tautiečių atžvilgiu. 

Deja, už geležinės uždangos dūstantys lietuviai apie „Aštuonis lapus“ ir „Devintąjį lapą“ – klodą, kuris, pasak V. Kubiliaus, iki tol lietuvių literatūrai buvo nepažįstamas, sužinos negreit. Lietuvos pogrindyje šios knygos eis iš rankų rankas, gaivindamos laisvo žmogaus savivoką. Susipažinęs su Birutės Pūkelevičiūtės romanų dilogija literatūrologas Vytautas Kubilius pakeis iki šiol turėtą prastą nuomonę apie lietuves rašytojas. 

Vėlesni romanai: „Rugsėjo šeštadienis“ (1970 m.), „Naujųjų metų istorija“ (1974 m.), apybraižų ir apsakymų rinkinys „Marco Polo Lietuvoje“(1982 m.) liudija apie rašytojos prisitaikymą prie naujojo gyvenimo. „Aš pradėjau matyti Amerikos medžius, ir žoles, ir žmones...“ 1990 m. išėjęs paskutinis eilėraščių rinkinys „Atradimo ruduo“ užsklendžia B. Pūkelevičiūtės kūrybos ratą, kažkada prasidėjusį „Metūgėmis“. Ši poezijos rinktinė – aukštos meninės prabos kūrinys, parašytas, kaip teigia V. Kubilius, nepriklausomos Lietuvos augintinės, kuriai žodžiai „žuvo už Tėvynę“ buvo didingi ir svarbūs. Pati Birutė žavėjosi partizanais, teigdama, jog be partizanų pralieto kraujo Lietuva vargiai būtų prisikėlusi… 

Aktorė 

„Teatras yra liga...“ – sako „Devintojo lapo“ herojė, rašytojos alter ego. Visą gyvenimą besiblaškiusi tarp teatro ir rašymo Birutė Pūkelevičiūtė taip ir neapsisprendžia, ko joje daugiau. Teatro liga ji užsikrėtė dieną, kurią pamatė „Spragtuką“. Būdama pirmoji mokinė Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje, ji slapta – prieš tėvų, vidutinės grandies Kauno valdininkų, valią – pradeda lankyti Dramos studiją. Motina raudos: „Iš kur ta baisi sėkla, iš kur?“, bet galų gale tėvai bus priversti nusileisti. 

O tuo metu vienas kitą keičia okupantai. 1941-aisiais, pamačiusi išvežamus lietuvius, Birutė nusprendžia niekada nebendradarbiauti su sovietais. Vokiečių okupacijos metu Jaunajame teatre (teatro direktorius S. Santvaras) pastatoma G. Hauptmanno „Hannelė“, kurioje pagrindinį nelaimingos, skriaudžiamos, haliucinacijose paskendusios Hannelės vaidmenį atlieka Birutė. Išliaupsinta vokiečių recenzento ji suvokia: „Esu aktorė.“ Bet kylanti karjera nutrūksta, grįžta sovietai. Su tėvais išvykusi į Rytprūsius, ji patenka į Dancigo žiedą, vėliau – į sovietinę persiuntimo stovyklą, iš kur ji, pati pasirašiusi dokumentus, prasiverš į sąjungininkų teritoriją. 

„Išvietintųjų asmenų“ stovyklose telkiasi daugybė lietuvių, buriasi dainų ir šokių ansambliai. Kultūrinio gyvenimo centras – Augsburgas, kuriame gimsta lietuviškasis teatras. Po dienos darbų aktoriai patys gaminasi dekoracijas, siuvasi drabužius. Birutė čia kaip žuvis vandenyje. Kas savaitę vyksta gastrolės, keliaujama į kitus Vokietijos miestus, tačiau po dvejų metų teatrinis gyvenimas ima gesti, o 1948-aisiais Birutė su būriu išeivių išplaukia į Kanadą. 

Monrealio lietuviškoji publika ją sutinka kaip žinomą artistę. Ji toliau vaidina ir režisuoja lietuviškajame teatre, kurio vadovas Kazys Veselka, ilgametis Birutės bičiulis ir rėmėjas. Teatrą palaiko negausi, bet prakutusi lietuviškoji kolonija. 1957-aisiais pastatomas K. Borutos „Baltaragio malūnas“, 1958-aisiais – B. Sruogos „Milžinų paunksmė“. Norėjosi spektaklius parodyti ir kituose Amerikos didmiesčiuose. Birutei ateina į galvą mintis įrašyti spektaklius į plokšteles, kad jos taptų „skrajojančiu teatru“. „Baltaragio malūno“ plokštelė per dailininką A. Žmuidzinavičių pasiekia Kauno dramos teatrą, pagal ją sukuriamas spektaklis, o 1974-aisiais – garsusis miuziklas „Velnio nuotaka“. 

Didelio dėmesio susilaukia ir dvi „Žirginėlių“ plokštelės vaikams, išleistos 1961 ir 1969 metais, kurių klausydamiesi vaikai mokosi gimtosios kalbos. Padrąsinta plokštelių pasisekimo, Birutė sugalvoja pastatyti filmą „Aukso žąsis“. Deja, filmas patiria fiasko. Po šios nesėkmės Birutė meta režisūrinę veiklą, bet – ne teatrą. Rašo komediją „Antroji Salomėja painiavose“, dramą „Žmonės ir beržai“, kurią pastato ir 1989-aisiais į Lietuvą atveža Los Andželo dramos sambūris. 

Nuo 1970-ųjų Birutė įsteigia vieno aktoriaus teatrą, važinėja po lietuvių kolonijas, deklamuoja savo eiles, skaito romanų ištraukas. Šie vakarai jai būtini kaip artistei ir rašytojai. Bet ar įmanoma suderinti savyje abi kūrėjas? 1992-aisiais ji pati savęs šito klaus: Dažnai pasvarstau: ar esu aktorė, užklydusi į literatūrą, ar rašto žmogus, ilgai klaidžiojęs po teatrą?“

***

1999-aisiais sugrįžusi į Lietuvą Birutė Pūkelevičiūtė susilaukia didelio literatūrinės publikos dėmesio. Bet ją nuvilia kontrastas tarp idealo ir realybės. Jaunystėje idealizuotos Tėvynės nebėra, šalį vėl grįžta valdyti buvę komunistai. Vilniaus Rotušėje vykusiame vakare ji pasakys apie Tėvynę tokius žodžius: „Mūsų Tėvynė buvo kankinė. Sakėm: ji atpirkta krauju ir todėl bus išganyta. Tikėjau: Lietuva prisikels, jos laukia baltų bijūnų kelias. Toji mūsų svajonė įvyko – Lietuva prisikėlė ir pakilo. Bet kai ji atsisuko, mes negalėjom atpažinti sužaloto jos veido.“ Grįžta sunki depresija, kadaise kamavusi Amerikoje, rašytoja gydosi Naujosios Vilnios ligoninėje. Miršta 2007 m. rugsėjo 21 d.

Mes visi būsim išganyti. Mes visi, spektakliui pasibaigus,

pasirodysim prieš uždangą ir nusilenksim.

Bus svarbu: kad suvaidinom gerai.

išeisim prieš uždangą visi susiėmę už rankų:

pirkliai, kekšės, grioviakasiai, karaliai, kišenvagiai,

vienuolės, kareiviai, smuklininkai, vyskupai...

(„Atradimo ruduo", Birutė Pūkelevičiūtė, 1990 m.)  

Rengiant tekstą naudotasi Vytauto Kubiliaus monografija „Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004 m.