Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Prie Vilniaus rotušės įsikūrę iškilaus išeivijos tapytojo ir kolekcininko Kazio Varnelio (1917– 2010) namai-muziejus – unikalūs ir Lietuvoje neturintys analogų. Džiugi žinia, kad dalį muziejaus erdvių – 14 iš 43 kambarių – jau galima aplankyti savarankiškai. Kaip ir anksčiau, visą muziejų su gidu apžiūrėsite užsiregistravę į ekskursiją.

Tai pirmasis muziejus mūsų šalyje, sukurtas kolekcininko, menininko. Optinio meno, arba oparto, meistras K. Varnelis jį įrengė remdamasis visai kitais principais, negu buvo įprasta. GABRIELĖ PAŠKEVIČIŪTĖ, Kazio Varnelio namų-muziejaus muziejininkė, pasakojo, kad profesorius čia labiausiai galvojo apie kontrastą, ritmą, erdvę ir mažiau – apie istorinį arba teminį principą, įprastą daugelyje Lietuvos muziejų. Unikalus šis muziejus ir savo lankymo tvarka: svečiai čia buvo priimami mažomis grupėmis, ir juos lydėdavo arba pats profesorius, arba čia dirbantys menotyrininkai. 

Netgi ekspozicija sukurta artimesnė namų interjerui ir mažiau panaši į muziejinę, nes buvo vengiama stiklinių vitrinų, tam tikrų aptvėrimų, raudonų siūlų, kaip mes juos kartais vadiname, kurie, aišku, muziejuose visada sukuria atstumą tarp žiūrovo ir meno kūrinio, – videointerviu sakė G. Paškevičiūtė. – K. Varnelis labai norėjo, kad svečiai iš gana intymaus atstumo galėtų apžiūrėti meno kūrinius, o tai vėlgi daugelyje muziejų dažnai neįmanoma.“

Iš pradžių K. Varnelis šio muziejaus ekspoziciją kūrė drauge su architekte Gražina Pajarskaite, po to vienas ją daug kartų keitė, tobulino. Pasak šių namų-muziejaus muziejininkės G. Paškevičiūtės – ir dėl to, kad pats ką nors nauja sukurdavo arba įsigydavo, žinoma, tai norėdamas parodyti muziejaus svečiams. Profesorius šiuose namuose-muziejuje pragyveno 12 metų, kruopščiai juos kurdamas ir apgalvodamas daugybę smulkmenų. Labai dažnai, kaip teigė muziejininkė, netgi rėmus pirkdavo atskirai, vėliau parinkdamas, koks meno kūrinys juose atsidurs. 

Kaupdamas žemėlapius, knygas, K. Varnelis tarsi bandė užpildyti Lietuvos muziejų saugyklų spragas, įsigyti tai, ko čia nebuvo, kas buvo prarasta. Savo kolekciją formuoti jis pradėjo jau gyvendamas Vienoje Antrojo pasaulinio karo metais, pirmiausia ieškodamas „Lituanicos“ – lietuviškų graviūrų, knygų, žemėlapių. Kolekcininkas netgi yra prisipažinęs, kad kartais ką nors įdomaus įsigydavo mainais į lašinius – karo metai buvo palankus laikotarpis kurti kolekciją. 

Lankytojams galbūt iš pirmo žvilgsnio muziejaus kolekcija gali pasirodyti eklektiška, tačiau, pasak muziejininkės G. Paškevičiūtės, K. Varnelis kurdamas ją visada turėjo nusistatęs tam tikras kryptis, prioritetus. Bet kuriuo atveju tai unikali apsilankymo muziejuje patirtis, žavinti kontrastais, skirtingais scenarijais, skirtingomis kambarių atmosferomis ir autentika: menininkas gyvendamas ir JAV, ir Lietuvoje savo namus paversdavo meno kūriniais, vienu metu ir biblioteka, ir muziejumi, ir galerija, ir privačiomis erdvėmis, ir dirbtuvėmis. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Greta renesansinių baldų čia galima išvysti profesoriaus abstrakčių kompozicijų. Čia yra visko, dėl to, G. Paškevičiūtės žodžiais, kartais visa kolekcija panaši į kunstkamerą. Seniausi eksponatai čia – iš XV amžiaus, naujausi – iš XX amžiaus vidurio. K. Varnelis dažnai skirtingų laikotarpių kūrinius, baldus komponuoja greta, siekdamas tam tikro teatro efekto.

Biblioteka – geras instrumentas tyrinėti, kuo K. Varnelis domėjosi

G. Paškevičiūtė svarstė, kad turbūt optinio meno meistras šį muziejų kūrė įkvėptas panašių, matytų Europoje ir JAV. Štai italų šiuolaikinio meno kolekcininko Giuseppe Panzos kolekcija eksponuojama istorinėje viloje Varezės mieste, ir, pasak K. Varnelio namų-muziejaus darbuotojos, kai kurios jos salės yra labai panašios į lietuviškojo muziejaus sales. 

„Tai nėra paslaptis, pavarčius G. Panzos kolekcijos albumą galima rasti paralelių. O ir jo kolekcijos albumų turime K. Varnelio bibliotekoje. Aišku, ir vaikštant po ją galima nuspėti, kas K. Varneliui imponavo, kokiais dailininkais jis žavėjosi. Vienas tokių yra Donaldas Juddas, kurio vieni namai yra Niujorke, kiti – Marfos mieste Teksase. Tai irgi namai-studijos, namai-muziejai, lankomi pagal sutarimą mažomis grupėmis“, – pasakojo muziejaus gidė. 

Ji teigė, kad biblioteka yra labai geras instrumentas tyrinėti K. Varnelio mėgtus menininkus, sužinoti, kuo jis domėjosi. Leidinių čia iš viso – daugiau kaip 9 tūkst.: daug knygų apie kartografiją, knygos istoriją: inkunabulus, knygų iliustravimo, įrišimo istoriją, žymiausius jų dailininkus. Ši vieta paties K. Varnelio buvo labai kruopščiai tvarkoma, netgi lentynos čia jo paties suprojektuotos, tačiau knygos, anot G. Paškevičiūtės, bibliotekoje, kaip ir viskas muziejuje, buvo dėliojamos galvojant pirmiausia apie ritmą ir kontrastą – ne temą. Dėl to kartais kokią ir sunku rasti – šalia senų albumų gali įsiterpti nauja knyga tam, kad pagyvintų lentyną savo ryškiu viršeliu. Toks tarsi K. Varnelio pokštas. Kalbant apie temas, asmeninėje jo bibliotekoje daugiausia leidinių apie meną, kultūrą, bet galima aptikti ir nuotykių romanų, ir enciklopedijų, ir Biblijų, ir svarbių lituanistikos paminklų. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Dalį vertingiausių leidinių jis visada eksponavo bibliotekoje vitrinose, o kita dalis buvo jo darbo kabinete, ir, kiek žinau, jis buvo vienintelis, kuris turėjo raktą nuo tos ypatingos erdvės.

Kontrastas, ritmas, erdvė 

Muziejaus pastatus – Mažosios pirklių gildijos ir Masalskio namą – profesorius K. Varnelis pasirinko pats. Oficialiai jie jam buvo skirti 1993-iaisiais Vilniaus miesto tarybos sprendimu (Lietuvos nacionalinio muziejaus dalis – nuo 2003-iųjų).

„Tai buvo tik vienas iš variantų, kuriuos jis galėjo rinktis Vilniuje arba Kaune. Pastarajame mieste K. Varnelis galėjo įsikurti Perkūno namuose. Vilniuje jo muziejus galėjo būti Mažuosiuose Radvilų rūmuose, t. y. dabartiniame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Taip pat profesoriaus muziejumi galėjo būti tos patalpos, kur šiandien yra „Arkos“ galerija Aušros Vartų gatvėje. Dar vienas iš pastatų – dabartinė Jungtinės Karalystės ambasada prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Ir buvo dar keli variantai. Bet jis pasirinko namą-labirintą galbūt dėl to, kad šį motyvą labai mėgo naudoti savo kūryboje. Tai tarsi susiję su jo kolekcija. Apskritai daugumoje erdvių K. Varnelis bando sujungti tai, ką surinko, sukūrė, čia jau rado – galbūt ieškodamas panašių atspalvių baldų gobelenuose, raižiniuose, sienų tinke ir savo tapytose kompozicijose“, – pasakojo muziejininkė. 

Greta renesansinių baldų čia galima išvysti profesoriaus abstrakčių kompozicijų. Čia yra visko, dėl to, G. Paškevičiūtės žodžiais, kartais visa kolekcija panaši į kunstkamerą. Seniausi eksponatai čia – iš XV amžiaus, naujausi – iš XX amžiaus vidurio. K. Varnelis dažnai skirtingų laikotarpių kūrinius, baldus komponuoja greta, siekdamas tam tikro teatro efekto. Beje, jis ne sykį šį savo muziejų yra pavadinęs teatru. Kartais tarp biustų ar kitų meno kūrinių sukuria mizanscenas, dialogus. Dažnai gali atrodyti, kad salėse vyrauja kažkokia tema. Arba kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip iš vieno laikotarpio, bet nebūtinai taip yra iš tiesų. Netgi tai, kas išeksponuota ant sienų, kabinama skirtinguose aukščiuose – tai irgi kuria kiekvienos salės ritmą.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Varneliams čia gyvenant ir kuriam iš darbuotojų vedant ekskursiją, kartais profesorius pasirodydavo vienoje iš salių, pasisveikindavo su lankytojais, juos pakalbindavo – tai vėlgi būdavo tam tikra staigmena. O kartais tuo metu jis dirbdavo studijoje trečiame aukšte, ir apie tai išduodavo sklindanti klasikinė muzika.

Muziejus motyvuotam lankytojui 

„Profesorius sakydavo, kad tai yra muziejus motyvuotam lankytojui. Nes visada buvo diskutuojama apie tai, kodėl čia lankymas – tik mažomis grupėmis, iš anksto susitarus. Aišku, reikia tam tikro nusiteikimo, laiko, – pasakojo K. Varnelio namų-muziejaus muziejininkė. – Dabar nuspręsta patalpas iš dalies lankytojams atverti dėl to, kad tai yra vienintelė vieta pasaulyje, kur galima pamatyti daug K. Varnelio darbų, netgi jo ankstyvuosius kūrinius iš Kauno meno mokyklos laikų – labiau klasikinę kūrybą. Aišku, ekspozicijoje daugiau yra jo vėlyvųjų darbų ir jo opartui, optiniam menui, priskiriamų kompozicijų. Dabar galima laisvai apeiti 14 salių, o likusias kviečiame lankyti su gidu, nes kol kas tik tokią turime galimybę. Aišku, tai ir tam tikra privilegija, nes grupės būna mažos, skiriamas tam tikras laikas, žmonės gali užduoti klausimų, komentuoti, dalintis prisiminimais, nes kartais pasitaiko ir tokių lankytojų, kurie čia yra buvę K. Varneliui gyvam esant.“

G. Paškevičiūtė užsiminė, kad Varneliams čia gyvenant ir kuriam iš darbuotojų vedant ekskursiją, kartais profesorius pasirodydavo vienoje iš salių, pasisveikindavo su lankytojais, juos pakalbindavo – tai vėlgi būdavo tam tikra staigmena. O kartais tuo metu jis dirbdavo studijoje trečiame aukšte, ir apie tai išduodavo sklindanti klasikinė muzika. Vis tiek čia būdavo nustatytas tam tikras grafikas, kai profesorius galėdavo priimti svečius, kai ilsėdavosi, kai tapydavo savo studijoje. Varneliams mirus, muziejaus svečiai gali užsukti ir į keletą privačių erdvių, kuriose profesorius su žmona gyveno. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kalbėdama apie vertingiausius K. Varnelio sukauptos kolekcijos eksponatus, G. Paškevičiūtė išskyrė tris Francisco Goyos raižinius iš „Los Caprichos“ ciklo, datuojamus 1798 metais, tai pat K. Varnelio surinktą vertingą žemėlapių kolekciją.

Vertingos graviūros, žemėlapiai, knygos

Muziejininkė, paklausta, galbūt kokių įpročių ar taisyklių K. Varnelis turėjo gyvendamas šiuose namuose, tvirtino, kad veikiau buvo dalykų, kuriuos jis saugojo: „Pavyzdžiui, dalį vertingiausių leidinių visada eksponavo bibliotekoje vitrinose, o kita dalis buvo jo darbo kabinete, ir, kiek žinau, jis buvo vienintelis, kuris turėjo raktą nuo tos ypatingos erdvės. Kartais, jeigu ateidavo garbingų svečių arba kai jis būdavo geresnės nuotaikos, pasikviesdavo muziejaus darbuotojus į tą kambarį ir rodydavo įvairius rankraščius, ypatingus albumus.“ 

Kalbėdama apie vertingiausius K. Varnelio sukauptos kolekcijos eksponatus, G. Paškevičiūtė išskyrė tris Francisco Goyos raižinius iš „Los Caprichos“ ciklo, datuojamus 1798 metais, tai pat K. Varnelio surinktą vertingą žemėlapių kolekciją. Vienas svarbiausių yra Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, rengtas Tomaszo Makowskio, iš XVII amžiaus, taip pat – Vilniaus miesto panorama iš Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo „Civitates Orbis Terrarum“ atlaso, tai XVI amžiaus antrosios pusės graviūra. K. Varnelis yra surinkęs visus keturis pirmuosius Kazimiero Simonavičiaus labai garsaus inžinerijos vadovėlio „Didysis artilerijos menas“ leidimus – išleistus vokiškai, lotyniškai, prancūziškai ir angliškai. Pastarojo, pasak G. Paškevičiūtės, K. Varnelis labai ilgai ieškojo. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Trumpai apie K. Varnelį

Kazys Varnelis gimė 1917 m. vasario 25 d. Alsėdžiuose. Tapybos mokėsi Kaune, Antrojo pasaulinio karo metais studijas tęsė Vienoje. Po karo kelerius metus gyveno Vokietijoje ir jau būdamas Europoje ėmė pamažu kurti savo kolekciją: lietuviški žemėlapiai, graviūros, knygos tapo svarbiausiais pirmaisiais būsimojo muziejaus eksponatais. 1949 m. pasitraukė į JAV, kur tapo sėkmingu menininku dėl savo optinių kompozicijų, padėjusių jam ir toliau kaupti savo kolekciją.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai – menininko aukso amžius. Amerikoje K. Varnelis praleido pusę šimtmečio. Į tėviškę nusprendė grįžti 1998-aisiais. Tuomet jau buvo nuspręsta, kad kolekcija tikrai bus dovanojama valstybei, bus kuriamas muziejus, ir jis taip pat taps naujaisiais Varnelių apartamentais. Kalbant apie vilnietiškus metus, profesorius čia yra nutapęs svarbių darbų, įsigijęs meno kūrinių. Mirė K. Varnelis Vilniuje 2010 m. spalio 29 d. būdamas 93-ejų.

K. Varnelio darbai, be Lietuvos, kur jo kūrinių rinkinys yra didžiausias pasaulyje, yra saugomi Detroito, Akrono meno institutuose, Niujorko Solomono R. Guggenheimo, Čikagos šiuolaikinio meno, Ajovos universiteto muziejuose, privačių kolekcininkų rinkiniuose.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas.