Arkivysk. Sigitas Tamkevičius.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

„Dažnai pagalvodavau apie lagerį, juk perspektyva buvo aiški“, prisimena ilgalaikis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius ir iniciatorius Kauno arkivyskupas emeritas SIGITAS TAMKEVIČIUS. „Kronika“ pogrindyje sovietinio saugumo taip ir neužgniaužta ėjo 19 metų. Pokalbis apie tai, kaip laisvas žodis pasiekdavo Vakarus, kokius ryšius palaikė lietuvių ir rusų disidentai ir kaip apskritai atrodė pogindžio Bažnyčios veikla sovietmečiu.

Papasakokite, kaip gimė mintis leisti pogrindinę spaudą.

Šiemet kaip tik sukanka 50 metų nuo to laiko, kai Religijų reikalų įgaliotinis J. Rugienis uždraudė man ir Juozui Zdebskiui eiti kunigo pareigas. Viskas prasidėjo nuo to, kad kartu su kitais aktyviais kunigais rinkdavomės pasišnekėti aktualiais klausimais. Tuomet į Kauno kunigų seminariją kasmet leido priimti tik penkis kandidatus. Kilo idėja šį klausimą padaryti viešai diskutuojamą, tad su draugais kunigais paruošėme pareiškimą. Kreipėmės ne į valdžią, o į vyskupus ir valdytojus. Trumpai išdėstėme, kad Lietuvoje per metus miršta apie 30 kunigų, o valdžia į Kunigų seminariją leidžia priimti tik penkis seminaristus. Paraginome vyskupijų valdytojus daryti žygius, kad limitas būtų panaikintas. Šitas pareiškimas sukėlė audrą. Kažkuris iš vyskupijų valdytojų valdžiai pasakė, kad mes įteikėme tokį pareiškimą, ir jau netrukus turėjome reikalų su KGB – sovietiniu saugumu. Mane ir kunigą Zdebskį metams nušalino nuo pareigų.

Įsidarbinome Prienų melioracijoje – klojome vamzdelius. Visgi tie metai buvo palaimingi: kadangi neturėjome parapijos – savaitgaliais važinėdavome po visą Lietuvą. Bendravome su jaunimu, inteligentais, atsirado daug pažinčių. Pažymėjimų atėmimas tapo netgi savotišku paskatinimu tolesnei veiklai. Nutarėme, kad reikia pradėti rinkti medžiagą apie tikinčiųjų diskriminaciją. 1971 m. trys kunigai buvo nuteisti už vaikų mokymą – Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys ir Antanas Šeškevičius – kiekvienas gavo po metus lagerio. Apie tuos teismus surinkau visą medžiagą – susidarė brošiūrėlė; ji buvo tarsi pirmas „Kronikos“ numeris, jos pirmtakas. Pamažu subrendo mintis leisti pogrindžio leidinį.

Kokiais keliais „Kronika“ pasiekdavo laisvąjį pasaulį?

1972 m. vasario mėnesį buvo paruoštas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris. Supratom, kad svarbiausia yra perduoti „Kroniką“ į Vakarus. Petras Plumpa Maskvoje turėjo draugų, kurie buvo susibūrę aplink pogrindinį leidinį – „Dabarties įvykių kronika“. Kitas labai reikalingas asmuo – Arimantas Raškinis, kuris buvo S. Kovaliovo, vieno iš maskvietiškos „Kronikos“ leidėjų, studentas ir palaikė su juo artimą ryšį. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir ją platinti pasaulyje padėjęs Sergejus Kovaliovas. Ričardo Šaknio nuotrauka

Kai pirmą kartą lankiausi Kovaliovo bute, „Kronikos“ numerį buvau nufotografavęs fotojuostoje ir įdėjęs į vieną prožektoriaus elementą, kad apsisaugočiau nuo galimos kratos. Kovaliovas pažadėjo perduoti „Kroniką“ į Vakarus. Jis neaiškino, kokiu būdu, bet mes supratome, jog tas kelias eis per užsienio akredituotus žurnalistus. Maskvoje tuo metu buvo BBC, Washington Post ir kitų informavimo priemonių žurnalistų, ir su jais disidentams pavykdavo susisiekti. Kovaliovas paprašė, kad ateityje jam atvežtume ne „Kronikos“ filmą, bet rašomąja mašinėle išleisto numerio du egzempliorius, kad vieną galėtų panaudoti jų leidžiamai Dabarties įvykių kronikai, o kitą – perduoti į Vakarus.

Po Kovaliovo arešto pradėjome bendrauti su kitu disidentu Aleksandru Lavutu; jis irgi dalyvavo Dabarties įvykių kronikos leidimo grupėje. Susitikimai vykdavo konspiraciniame bute. Atveždavau jam porą „Kronikos“ egzempliorių, o jis man perduodavo rusiškos savilaidos ir įvairių pogrindyje išleidžiamų knygų. Į Maskvą vykdavome traukiniu, nes keliaujant traukiniais nereikėdavo rodyti paso. Dėl atsargumo aplenkdavau Kauno ir Vilniaus traukinių stotis – kun. A. Svarinskas ar kas kitas pavėžėdavo už Vilniaus, ten susistabdydavau pirmą pasitaikiusią mašiną, nuvažiuodavau iki Minsko ir tenai pirkdavau bilietą į Maskvą.

Kai Maskvoje disidentus ėmė vieną po kito areštuoti, iškilo rimtas klausimas – kaip bus su „Kronikos“ kelione į Vakarus? Tuo metu į Lietuvą kaip turistai pradėjo važiuoti Lietuviai emigrantai, tarp tų turistų atvažiuodavo ir lietuvių kunigų bei seserų. Įduodavom jiems mikrofilmą, įtaisytą į kokį nors suvenyrą – nes atspausdintus „Kronikos“ egzempliorius per patikrinimą pasieniečiai lengvai galėjo surasti. 

Kaip keliaudami į Maskvą įsitikindavote, kad nesate sekami?

Vežant „Kroniką“ galvoje visad sukdavosi mintis, jog galiu būti sekamas. Ypač nemalonu būdavo atvykus į Baltarusijos stotį Maskvoje eiti peronu, kuriame žmonės pasitikdavo atvykusius keleivius. Niekada iš karto nevažiuodavau į susitikimą su disidentais – pirmiau padarydavau tokią operaciją: susirasdavau metro stotį, įlipdavau į vagoną ir prieš pat užsidarant durims išlipdavau. Patikrindavau, ar niekas neišsirisdavo iš paskos – taip įsitikindavau, kad nesu sekamas.

Kaip atrodė bendradarbiavimas su Stačiatikių Bažnyčia?

1978 metais mane aplankė dvasininkas Glebas Jakuninas. Jis papasakojo, kad Maskvoje įkurtas Krikščioniškasis komitetas tikinčiųjų teisėms ginti ir pasiūlė prie jo prisidėti. Kartu su kun. A. Svarinsku apsvarstę pasiūlymą nutarėme su kolegomis iš Rusijos bendradarbiauti, tačiau steigti atskirą, nepriklausomą komitetą. Pasikvietėm dar kunigus J. Zdebskį, J. Kaunecką ir V. Vėlavičių. Paruošėm keletą dokumentų ir išvažiavom į Maskvą. Krikščioniško komiteto nariai Kapitančiuko bute lapkričio 13 dieną suorganizavo spaudos konferenciją, pasikvietė užsienio žurnalistų, jiems pristatėme sukurtą Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti ir pirmuosius dokumentus. Kai vėlai vakare važiavom traukiniu namo, per Amerikos balsą jau girdėjome pranešimą apie įvykusią konferenciją.

Tikinčiųjų teisėsm ginti katalikų komiteto nariai Viduklėje, minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų sukaktį. 1979 m. spalis. Iš kairės kunigai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas. / Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Su Glebo Jakunino komitetu bendradarbiavome gana ilgai, tačiau į valdžią atėjus Jurijui Andropovui suintensyvėjo disidentų areštai. Areštavo visus Krikščioniškojo komiteto narius.

Kas labiausiai vienijo skirtingų šalių disidentus?

Jungė bendra idėja, Krikščioniškojo komiteto nariai buvo stačiatikiai, tad mūsų bendravimo forma buvo kartu ir ekumeninė – katalikai su rytų ortodoksais bendromis jėgomis kovojo, kad krikščionys galėtų be baimės praktikuoti savo tikėjimą. Su kitais disidentais santykiai buvo labai įvairūs – dalis iš jų buvo nelabai tikintys žmonės – pavyzdžiui, Kovaliovas save vadino agnostiku. Tačiau tai buvo aukštos moralės, sąžiningi, tiesūs žmonės, kuriems prievartinė sistema buvo nepriimtina. Bendras siekis, bendra kova mus darė labai artimus.

Ar daug žmonių neatlaikydavo saugumo tardymų?

Prieš prasidedant Krikščioniškojo komiteto narių teismui gavau kvietimą į Malaja Lubianką – KGB būstinę Maskvoje. Į tardymą nevykau, paaiškinęs, kad, jei esu reikalingas, galite patys ir nusivežti. Daugiau nebekvietė, šiek tiek palaukę areštavo. Tik paskui, kai areštavo, per tardymą supratau, kodėl buvau kviečiamas į Malaja Lubianką. Draugai iš Krikščioniškojo komiteto truputį praskydo ir, turbūt norėdami sušvelninti savo bausmę, pripasakojo daugiau, nei tokiomis progomis reikia pasakoti. KGB sužinojo, kad atvažiuodavau, atveždavau Katalikų komiteto dokumentus. Nors komiteto veikla buvo vieša – įžanginiame dokumente rašėme, kad veiksime viešai ir informuosime tarybų valdžią apie tai, kur pažeidžiamos tikinčiųjų teisės, tačiau niekur neskelbėme, kad tuos dokumentus perduosime į Vakarus. Todėl informacija, kurią saugumui pavyko išpešti iš Krikščioniškojo komiteto narių, jiems buvo labai reikalinga, nes buvo inkriminuota kaip nusikaltimas.

Ne visiems pavykdavo nepalūžti per tardymus. Buvo toks labai plačiai žinomas pravoslavų šventikas Dmitrijus Dudko, aplink jį spietėsi daug inteligentų. Po to, kai suėmė, saugumui pavyko jį prikalbinti, kad per televiziją išsigintų savo kovos, sakytų, jog iš tikro tikėjimas nėra persekiojamas. Dudko buvo šeimos galva, turėjo penkis vaikus. Tėvui iš didelės šeimos išvažiuoti į lagerį dešimčiai metų yra daug sunkiau nei katalikų dvasininkams. Po šio pareiškimo jis buvo paleistas iš teismo salės. Tačiau tai, ką jis pergyveno paleistas, turbūt jam buvo sunkiau nei lageris. Visi, kurie į jį iki tol žvelgė kaip į vadą, nuo jo nusigręžė.

Kunigas Sigitas Tamkevičius Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) tardymo izoliatoriuje Vilniuje. LYA nuotrauka.

Kai mane suėmė – tardytojas, žinodamas, kad pažinojau Dudko, tiesiai šviesiai paklausė, ar negalėčiau padaryti panašaus pareiškimo kaip jis; žadėjo, kad taip pasielgęs išvengčiau teismo. Atsakiau, kad pažinojau Dmitrijų kaip sąžiningą dvasininką ir nesuprantu, kaip jis galėjo sutikti su panašiu pasiūlymu.

Lageriai kartais tapdavo ta vieta, kurioje politiniai kaliniai susipažindavo vieni su kitais, o šie ryšiai jiems vėliau net praversdavo. Ar kalėdamas lageryje bendravote su disidentais?

Kai leidau „Kroniką“, dažnai pagalvodavau apie lagerį, juk perspektyva buvo gana aiški. Tik laiko klausimas, kada ten atsidursiu. Paguosdavo mintis, kad nuvažiavus į lagerį ten bus galimybė susitikti su kolegomis disidentais. Tačiau realybė buvo truputį kitokia. Tuo metu Rusijoje buvo keturi politiniai lageriai. Trys – Urale ir vienas Mordovijoje. Sovietai meistriškai paskirstydavo kalinius taip, kad kartu nebūtų suvesti tie, kurie galėtų rasti bendrą kalbą. Mane nuvežė į 37-ąjį lagerį. Tame lageryje buvo 4 rūšių nuteistieji – vieni už pokario pasipriešinimą – pavyzdžiui, buvo būrelis žmonių, kurie Baltarusijoje tarnavo vokiečių kontroliuojamoje divizijoje. Kita rūšis – daugiausia jaunimas, bandęs kirsti sieną ir perbėgti į užsienį. Trečia kategorija – kokios nors valstybės paslapties neišlaikę kareiviai. Ir galiausiai – disidentai, kuriuos buvo galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Polovinkos lageryje Nr.37 kalėjo Glebas Jakuninas, bet man atvykus jo bausmė ėjo į pabaigą ir dvasininką uždarė į lagerio vidaus kalėjimą, ir ten jis praleido paskutinius bausmės mėnesius, taip ir neteko su juo susitikti.

Kaip Jums atrodo rezistencijos metai, žvelgiant iš laiko perspektyvos?

Jei reikėtų tą nelengvą laikotarpį apibūdinti keliais bruožais, tai jį vadinčiau Dievo malonės metais. Buvo sunkių ir labai rizikingų momentų, bet man atrodo, kad visi, kurie daugiau ar mažiau buvome įsitraukę į rezistencinę kovą, jutome Dievo rankos vedimą. Dievas kiekvieno žmogaus širdyje yra įdiegęs laisvės troškimą ir, kas vadovaujasi Laisvės įstatymu, nėra abejonės, kad bus Aukščiausiojo lydimas. Šiandien galiu tik dėkoti Dievui už bendražygius ir visus, kurie darbais ar maldomis rėmė bandančiuosius išsikovoti teisę laisvai kvėpuoti po žydru Dievo dangumi.