Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka. 

Šiandien minime neeilinio įvykio – Baltijos kelio 30-ies metų sukaktį. Taiki masinė akcija suvienijo du milijonus žmonių, siekiančių parodyti solidarumą ir pasipriešinti politiniam pavergimui. Tiems, kuriems kova už nepriklausomybę prasidėjo gerokai iki Baltijos kelio ir tęsėsi rizikuojant savo gerove bei gyvybe iki pat Nepriklausomybės paskelbimo, ši akcija buvo ženklas, jog jie turi kelių milijonų žmonių užnugarį. Ypač prasmingas Baltijos kelio minėjimas vyksta šiandien Honkonge: žmonės, susijungę į gyvą grandinę, sieks priminti pasauliui, jog kova už laisvę vienija ne tik skirtingas kartas, bet ir tautas bei kultūras. Honkongo kelias pratęs protesto akcijas, kurios prasidėjo reaguojant į įstatymą, galimai leisiantį Kinijai išduoti įtariamuosius ir nusikaltėlius. Pastarasis įstatymas tapo vienu iš žingsnių, kuriais Pekinas siekia valdyti ir primesti vienašališkai autoritarinį valdymą Honkongui, sistemingai ribojant pilietines laisves bei persekiojant nepaklūstančius centrinei Kinijos valdžiai.

Masiniai protestai Honkonge.

EPA nuotrauka

Baltijos kelio idėjai reikėjo ir drąsos, ir vaizduotės, o jai įgyvendinti – susitelkimo ir gebėjimo nepasiduoti provokacijoms. Tai ypač svarbi pamoka dabarčiai, kai politinis veikimas apsiriboja nuomonių raiška virtualioje erdvėje, o jį lydi vieša pompastika, siekiant pritarimo ir garbės, neretai save pozicionuojant kaip auką. Juk anuomet žmonės negalėjo nei viešai reikšti savo pozicijų, nei per daug diskutuoti apie politines viltis ir vizijas, kurios išliko privačios, aptariamos nedideliuose bendruomenėse ir bendraminčių grupėse. Organizuotas Molotovo-Ribbentropo pakto 50-ies metų sukakties dieną, Baltijos kelias taip pat simbolizuoja žmonių pasirengimą perimti istoriją į savo rankas. Taip politinio pavergimo sukaktis paversta vilties ir naujos pradžios sukaktimi. Šiandien jis mums primena apie tai, kad laisvė nėra duotybė, o pasipriešinimas nelaisvei galimas tik iš vidaus, politiką paverčiant asmeniniu reikalu.

Šie metai ypatingi ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. 1989 m. nužymėti svarbių įvykių, kurie vedė išlaisvinimo iš Sovietų imperijos ir Europos susivienijimo keliu. Rugpjūčio 19 d. apie  600–700 žmonių Vengrijoje kirto sieną iš Rytų į Vakarų Vokietiją. Ši pilietinio nepaklusnumo akcija tapo didžiausia nuo pat Berlyno sienos pastatymo 1961 m. Rudenį sukanka 30 metų ir nuo sienos griūties.

Jono Lisausko nuotrauka. Asmeninis Eugenijaus Žitlinsko archyvas.

Minint šias sukaktis, dažnai reiškiama nostalgija. Ji susijusi su tuo, kad pakylėtumas ir prasmingumas, kuris buvo juntamas ir siejamas su politika prieš tris dešimtmečius, šiandien yra išnykęs. Dabar politikoje dažnai pasigendame prasmės, solidarumo ir susitelkimo dėl valstybės. Būtent apie tokią visos tikrovės transformaciją kalba tie, kurie šiandien prisimena Baltijos kelią. Politika yra pavirtusi daugeliui nuo jų kasdienybės nutolusia kova dėl valdžios, postų ir garbės. Kitiems ji tėra pramoga, ginčų prie bokalo alaus objektas. Tretiems – demokratija apskritai yra našta, kuri prisiimama periodiškai padedant varnelę rinkimų biuletenyje. Politika stokoja tokio autentiškumo, kuriuo paženklintas Baltijos kelias, ir prasmingumo. Tokio prasmingumo, kuris priartintų politiką ir ją paverstų ne kažkuo tolima, bet egzistenciškai svarbiu išgyvenimu, kuriuo ji buvo tapusi tuo ypatingu momentu prieš 30 metų.

Neabejoju, jeigu Baltijos kelią būtų galėjusi stebėti filosofė Hannah Arendt (mirė 1975 m.), jai jis būtų virtęs ypatinga politine akimirka. Arendt nemažai savo mąstymo paskyrė revoliucijoms, kuriose įžvelgė autentiškos politikos apraišką. Revoliucijose esama akimirkos, kai laisvės idėja ima sutapti su realiu laiku išgyvenamu naujumo pojūčiu. Tai akimirka, kai politika ir asmeninis žmogaus gyvenimas maksimaliai persidengia, ir kartu akimirka, kuri maksimaliai suartina mus su kitais. Šia prasme jos suteikia autentišką politikos išgyvenimą: išties jaučiamės, kad priklausome politiniam pasauliui; kad galime jį pakeisti, išeidami į gatves, ir ši patirtis suartina su bendrapiliečiais. Juk įprastinėmis aplinkybėmis skiriančios pažiūros, tikėjimai bei viltys tarsi pasitraukia į antrą planą. Tai ypatinga patirtis – tarsi išsivaduojame iš savęs pačių ir tiesiogiai dalyvaujame pasaulyje. Būtent apie tokią patirtį, savo pačių kūnus paverčiant politine manifestacija, kalbėjo ir kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, ir Maidano aikštėje susirinkę Ukrainos protestuotojai.

Tačiau pakylėjimą, kuris būdingas politinių lūžių momentais, teigė Arendt, neišvengiamai lydi nusivylimas. Ir tai yra neišvengiama. Taip yra dėl to, kad šis pakilimas yra tam tikras momentas, tai įtrūkis įprastinėje laiko tėkmėje. Atrodytų, laikas sustoja, tačiau atsidūrę lūžio taške žmonės juda, nepaisydami jiems gresiančio susidorojimo – policijos prievartos, suėmimo įkalinimo ar kulkų (tai, kas dabar vyksta Honkonge). Tad tai neeilinė būklė, su ją lydinčiais solidarumo, atsivėrimo pasauliui ir prasmės pojūčiais. Visgi siekis šiems momentams suteikti aiškią politinę formą, arba tiksliau – paversti politine praktika įprastinėmis aplinkybėmis veda į politines manipuliacijas, ypač ryškiai matomas diskusijose dėl istorinės atminties. Neabejoju, jog per Baltijos kelio minėjimus išgirsime apie tai, kad ne dėl tokios valstybės kovojome, taip bandant nusavinti ne tik atmintį, bet ir šį istorinį momentą.  

Baltijos kelias. Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL 

© Baltijos fotografijos linija

Patirties, kurią mums suteikė Baltijos kelias, atkurti negalime, nes ji nebepriklauso mums. Ji yra mus transformavusi ir pakeitusi, ji simbolizuoja mums laisvę, kuria turime išmokti naudotis prasmingai. Arendt, kalbėdama apie revoliucijas, pabrėžia skirtumą tarp išsilaisvinimo ir laisvės. Išsilaisvinimas paprastai reiškia kovą su tironu, kuris primeta mums savo valią. Tokiu būdu visi politiniai projektai ir ideologijos, kurios pasiūlo valstybės ir visuomenės pertvarkymo būdų, nėra laisvė, nors gali būti išsilaisvinimo iš buvusios valstybės santvarkos ir visuomenės organizacijos formos. Laisvė numato spontaniškai išsilaisvinimo momentu susiformavusios bendruomenės gebą pačiai save valdyti. Kai šiandien stebime milijonus žmonių gatvėse Honkonge, neapleidžia jausmas, kad vyksta kažkas ypatingo. Tokie įvykiai įkvepia tikėjimo, kad politika yra daugiau nei administravimas ir delegavimas. Šis ypatingas momentas, kurį prisimename šiandien, nebepriklauso vien tik mums. Šiandien mūsų patirtis prasminga tuo, kad ji virtusi įkvėpimu tiems, kurie taip pat atsidūrę lūžio taške. Galbūt tai reiškia, kad Baltijos kelio patirtis niekada nebuvo vien tik mūsų, bet priklauso visiems, kurie siekia politinės laisvės tuo momentu, kai dėl jos kovojama. O tai reiškia, kad niekas iš mūsų negali ir pasisavinti šios laisvės. Išties, kai po pakilimo ateina neišvengiamas nusileidimas, galbūt prasminga būtų ne vaikytis šio ypatingo jausmo, bandant jį atkartoti, bet pabandyti atsakyti į klausimus, kurie tapo iššūkiu visai suvienytai Europai – ką reiškia politinė laisvė demokratinių teisių ir pilietinių laisvių sąlygomis; kaip aš galiu padėti kurti solidarumo ir bendruomeniškumo jausmą laisvoje valstybėje ir panašiai.