„Baltijos kelio“ akcijos ties Pasvaliu dalyviai. Fotografijos autorius – Kęstutis Svėrys. Iš asmeninio Kęstučio Svėrio archyvo

Baltijos kelias buvo viso pasaulio dėmesį patraukęs įvykis, parodęs trijų Baltijos šalių vienybę, kovojant už savo laisvę ir nepriklausomybę. Kaip šioms trims valstybėms sekasi vienybę išlaikyti? Ar gebame tarptautinėje arenoje kalbėti vienu balsu? Tarptautinės politikos analitiko, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo darbuotojo dr. VALENTINO BERŽIŪNO teigimu, Baltijos valstybių bendradarbiavimo sėkmė artimai susijusi su interesų klausimu – saugumo srityje jie panašūs, tad ir bendrą poziciją rasti lengviau. Tačiau kitose srityse esama daug skirtumų.

Viešojoje erdvėje kartais sakoma, kad Vakarų valstybės mus, Baltijos šalis, mato kaip vieną darinį – „Baltics“, tad norint apginti savo interesus tarptautinėje politikoje mums reikia kalbėti „vienu balsu“. Kaip mums sekasi surasti bendrą poziciją?

Žvelgiant į Baltijos šalių santykių istoriją matyti, kad jos bendradarbiauja, kai yra skatinamos Vakarų. Tai turbūt susiję su Vakaruose vyraujančiu požiūriu – į mus žvelgiama kaip į regioną, sudarytą iš trijų šalių, retai mąstoma atskirai apie Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Turbūt esate girdėję apie dvišalius konfliktus tarp Lietuvos ir Latvijos, Latvijos ir Estijos, puikus pavyzdys – „kiaulių karas“, nesutarimai dėl iš kitų Baltijos valstybių į Latviją įvežamos kiaulienos ir iš Latvijos į kitas Baltijos šalis gabenamų produktų kvotų. Dvišalių nesutarimų, didesnių ar mažesnių, atsiranda dažnai. Šie dalykai visada būdavo išsprendžiami įsikišus trečiajai jėgai, pavyzdžiui, Europos Sąjungai. Sprendžiant nesutarimus dėl „kiaulių karo“ Europos Sąjungos vaidmuo buvo labai svarbus.

Svarbesnė yra saugumo dimensija – čia Baltijos šalių interesai ir požiūriai daug labiau sutampa. Saugumo sferoje bendradarbiavimas tarp lietuvių, latvių ir estų yra labai glaudus. Žinoma, čia irgi svarbus Vakarų vaidmuo – visos trys valstybės yra NATO narės, tad natūralu, kad tenka derinti interesus.

Interesai derinami ir prieš svarbius susitikimus Briuselyje – vyksta ne tik Baltijos valstybių, bet ir visų Šiaurės šalių vadovų susitikimai. Tad manau, kad tarptautinių organizacijų kontekste trijų šalių bendradarbiavimas yra glaudus. Tačiau dvišaliame – ar reikėtų sakyti „trišaliame“ – bendradarbiavime dažnai pritrūksta bendros linijos. Įvairūs dvišaliai konfliktai tai išduoda, pavyzdžiui, nesutarimai dėl Rengės geležinkelio ruožo – lietuviai turi savo interesus, o latviai – savo.

Sakyčiau, kad bendradarbiavimas dabar būtent toks ir yra: kai mus susitarti ragina NATO arba ES, susitarimą pasiekiame, tačiau, kai prie stalo sėsti turime patys, mums sekasi prasčiau.

Valentinas Beržiūnas. Asmeninio albumo nuotrauka

Sakote, kad saugumo srityje tarp Baltijos valstybės sutaria. Ar Astravo atominė elektrinė ir jos gaminamos elektros atsisakymas yra saugumo sritis? Atrodo, lietuviai šitai supranta kaip saugumo, o latviai kaip ekonominį klausimą.

Taip, skirtumas tarp saugumo ir ekonomikos iškyla ne pirmą ir turbūt ne paskutinį kartą. Panašių nesutarimų buvo ir dėl suskystintų dujų terminalo. Iš pradžių sakėme, kad turėtume trise statyti terminalą Latvijoje. Lietuva nuolat kartojo, kad šis projektas labai svarbus energetiniam saugumui. Galiausiai patys terminalą ir pasistatėme. Latviams buvo nemalonu – tarsi turėjome bendrai statyti, bet štai lietuviai ėmė ir padarė pirmi.

Dėl Astravo – reikia žiūrėti geografiškai, kiek tai aktualu mums ir kiek latviams. Latviai elgiasi pragmatiškai, skaičiuoja ekonominę naudą ir kaštus. Kaip ir sako aukščiausi Lietuvos pareigūnai, latvius būtų sunkoka priversti prisijungti prie Lietuvos iniciatyvų. Be to, buvo nesutarimų dėl sinchronizacijos – latviai svarstė, kiek finansiškai naudinga atsijungti nuo rusiškos sistemos, vėliau šis klausimas tarsi buvo išspręstas.

Svarbus yra ir ES veiksnys – tiek kalbant apie sinchronizaciją, kur ES aiškiai išreiškė savo poziciją, tiek apie Astravo atominę elektrinę, kur, kaip žinoma, ES tikrai nesiruošia daryti blokados ar imtis kokių nors panašių iniciatyvų – tai galėtų būti vienas iš paaiškinimų, kodėl į šią problemą latviai žiūri iš ekonominės naudos pusės. Manau, kad Astravo klausimu mums sunku smarkiai paveikti latvius, juos paveikti galėtų bendra ES pozicija.

Atrodo, kad lietuviai yra labiau linkę į daugelį klausimų žiūrėti per saugumo prizmę, o latviai – per ekonominę. Ar teisingas toks įspūdis?

Manau, kad taip. Latviai visada siunčia tokius signalus – jie skaičiuoja, žiūri, kas naudinga, arba ne. Taip buvo tiek su elektros tinklų sinchronizacija, tiek su suskystintų dujų terminalu, tiek su Astravo atomine elektrine, tiek su tranzitu.

Taip, Lietuvoje į energetiką dažnai žiūrima per saugumo prizmę. Manau, kad apie saugumą mąstoma ir Latvijoje, vargu ar latviai kategoriškai galvoja, kad energetika yra nesusijusi su saugumu. Tačiau ekonominė logika dažnai nustelbia tuos dalykus.

Diskusijų, aukščiausių pareigūnų pokalbių metu tokie klausimai gali būti išspręsti. Bendri požiūrio taškai visada randami diskutuojant. Nežinau kaip yra iš tiesų, bet žvelgiant iš šono atrodo, kad kartais pasigendama supratimo, tiek iš jų, tiek iš mūsų pusės, kodėl jie taip galvoja ar kodėl mes taip galvojame. Pavyzdžiui, kodėl energetika mums yra jautri tema, kodėl mes jautriai žiūrime į tam tikrus energetinius klausimus, o latviai žiūri pragmatiškiau.

Nesakyčiau, kad latviai yra pragmatiškesni nei lietuviai, mes irgi į daugelį dalykų žiūrime pragmatiškai, bet kartais tiesiog pritrūksta nuoširdaus pasikalbėjimo.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Estai mėgsta sakyti, kad orientuojasi į Šiaurės šalis. Kaip jiems sekasi bendradarbiauti su Lietuva ir Latvija?

Nemanau, kad estai galėtų Latvijos ir Lietuvos vektoriaus visai atsisakyti – saugumo srityje interesai vis dėlto labai panašūs. Tačiau reikia suprasti, kad Estijos gravitacija į ekonomiškai pajėgias Šiaurės šalis yra natūrali. Ypač glaudus yra Estijos ir Suomijos ryšys, žinoma, ir dėl kultūrinių ar tapatybės aspektų, tačiau ekonominiai klausimai čia irgi svarbūs.

Lietuva irgi bando save pateikti kaip Šiaurės šalį – tai parodyti buvo ir prezidentės D. Grybauskaitės pastanga. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad mūsų sąjungininkai Vakaruose mus traktuoja kaip tris Baltijos valstybes.

Tai buvo matyti jau nepriklausomybės pradžioje – estams ES visada buvo svarbesnis prioritetas nei NATO, tai, žinoma, susiję su Estijos šiaurinių kaimynių pozicija – tiek Suomija, tiek Švedija yra neutralios, irgi labiau orientuojasi į ES nei į NATO. Lietuvai svarbesnė buvo narystė NATO.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Pabandykime pafantazuoti: galbūt trims Baltijos valstybėms reikėtų imti pavyzdį iš Beniliukso šalių, kurios ne tik yra ES ir NATO narės, tačiau turi ir savo atskirą Beniliukso ekonominę sąjungą, šalia nacionalinių parlamentų net ir atskirą Beniliukso parlamentą? Gal tai padėtų lengviau derinti tarpusavio ekonominius interesus? Ką galėtume padaryti, kad susitarti būtų lengviau?

Pirmais nepriklausomybės metais buvo idėja sukurti Estlaliją – kaip Beniliuksas yra iš Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo suklijuotas pavadinimas, taip ir Estlalija iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Tuo metu atrodė, kad trijų šalių integracija galėtų būti gilesnė visose srityse. Be to, turime ir mes savo institucijas, pavyzdžiui, Baltijos asamblėją, tačiau ekspertai pastebi, kad jos veikia labai formaliai. Nėra ryškaus gilesnės integracijos poreikio.

Nesiimu spręsti, kodėl mes nesekame Beniliukso pavyzdžiu, nes regionai visiškai skirtingi – skirtingos šalys, ekonomikos, gyventojų skaičius. Vis dėlto mane kartais liūdina, kad mums nepavyksta susitarti, nors tikrai yra dalykų, dėl kurių Baltijos valstybės galėtų būti vieningos. Pavyzdys – oro linijos. Ar tikrai Lietuvai, Latvijai ir Estijai reikia nacionalinių oro linijų? Ar tikrai negalėtume turėti bendrų? Juk nesame dideli, galėtume optimizuoti daugelį dalykų, sujungti, pavyzdžiui, geležinkelius. Tokių idėjų yra, bet iškart atsiranda nesutarimų kartais visai nereikalingose vietose.

Manau, kad mums reikia megzti kontaktus. Jei nekalbėsime ir galvosime, kad sienos yra užsidariusios, bus labai sunku rasti bendrų sąlyčio taškų. Kitaip gali baigtis kaip su Rengės geležinkelio ruožu – ES institucijos turi pasirūpinti, kad lietuviai atstatytų išardytą geležinkelį, nes latviai dėl to pyksta. Mes patys turėtume gebėti tokius klausimus išspręsti kalbėdamiesi, o ne priimdami sprendimą, nors kitai pusei jis ir netinka. Kitaip santykiuose neigiamas „bagažas“ tik kraunamas ir baigiasi tuo, kad latviai galvoja: „Lietuviai išardė geležinkelį, tad kodėl gi mums nepirkti energijos iš Astravo atominės jėgainės?“

Dar niekas neprarasta, tiltai nesudeginti, nereikia panikuoti, reikia tiesiog kuo daugiau tarpusavyje kalbėtis. Manau, kad dialogas yra labai svarbus, ypač mažoms valstybėms.