Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Prasitark gatvėje, kad nori tapti mokytoju, tai išsyk sulauksi tokių ar panašių komentarų: „Neišgyvensi tu iš to pedagogo algos; vis tiek tie mokytojai negerbiami; į pedagoginį juk tik „iš bėdos“ abiturientai stoja.“ Liūdna ir apmaudu dėl tokio požiūrio: jis sudaromas į mokytojo darbą žvelgiant tik iš tų perspektyvų, kurias propagandinių plakatų pavyzdžiu kuria žmonės, galbūt nepagalvojantys, kas yra pašaukimas.

Ką tik baigiau gimnaziją ir dabar studijuosiu muzikos pedagogiką. Šį kelią rinkausi ne pagal paklausumo lygį ir tikrai ne pagal studijų programų populiarumo lenteles (pedagogika turbūt yra vienoje iš paskutinių skilčių). Nesu tikra, iš kur tas žinojimas, pojūtis, ką turiu pasirinkti ir kur turiu eiti, atsiranda, tačiau neabejoju, jog tai ir vadinama pašaukimu. Man labai pasisekė, kad per dvylika metų mokslo progimnazijoje, gimnazijoje ir muzikos mokykloje teko sutikti tikrų pašauktų mokytojų, kuriems mokiniai nuoširdžiai rūpi.

Kai vaikai pradeda eiti į mokyklą, lankyti įvairius būrelius, meno ar sporto mokyklas, vėliau – savanoriauti ir įsitraukti į jaunimo organizacijų veiklas, jie vis daugiau laiko praleidžia ne namie ir ne su tėvais, todėl mokiniai dažnai laukia pagalbos ar paprasčiausiai tikisi pokalbio iš mokytojo, vadovo ar kuratoriaus, kuris tuo metu yra arčiausiai jų ir gali skirti jiems laiko. Mokytojas žmogaus gyvenime yra vienas iš svarbiausių asmenų: jis prisideda prie asmenybės formavimo, teikia žinias, geba patarti ir konsultuoti, bet, svarbiausia, mokytojas turi galimybę atrasti ryšį su mokiniu. Mano Kėdainių šviesiosios gimnazijos muzikos mokytoja Sigita yra sakiusi: „Mokinys pats susiranda savo mokytoją, kai tam būna tinkamas laikas.“ Ir, kai taip nutinka, mokytojas tampa mokinio artimųjų žmonių rato dalis. Tas ryšys spindi šventumu ir išlieka širdyje visą gyvenimą.

Nuo mažumės mane lydi muzika, be jos savo pasaulio neįsivaizduoju. Būdama septynerių pradėjau mokytis muzikos mokykloje, įsiliedavau į visus įmanomus muzikinius kolektyvus progimnazijoje ir gimnazijoje. Apie pedagogiką nesvarsčiau iki pirmos gimnazijos klasės, kol nesutikau mokytojos, kuri tapo man pavyzdžiu, kurios pėdomis norėjosi ir norisi sekti. Tiesą sakant, mano jau minėta muzikos mokytoja Sigita Aukštiejūtė-Morkūnienė pati niekuomet neskatino ir nesiūlė rinktis muzikos pedagogės kelio – skatino eiti ten, kur veda širdis. Ši mokytoja man nekalbėjo apie paklausumą ar specialybių reikiamybę – kalbėjo apie pedagogo džiaugsmus ir rūpesčius, laimę ir sunkumus, o, svarbiausia, apie meilę muzikai ir vaikams, atsidavimą ir pašaukimą. Niekas nebuvo sumeluota ar pagražinta, nuslėpta. Negaliu būti laimingesnė, jog teko sutikti tokį nuostabų žmogų ir tokią puikią muzikantę, pedagogę, kuri ne tik labai įdomiai veda pamokas, yra profesionali atlikėja, bet ir turi itin retą gebėjimą suburti draugišką kolektyvą, kurį vadiname gimnazistų muzikantų šeimyna arba choreliu (šių žmonių draugystė neįkainojama), ir jame įžiebti labai jaukią, nuoširdžią, palaikančią ir meile paremtą atmosferą. Mano muzikos mokytojai Sigitai užtenka parodyti didelį norą, užsidegimą mokytis, repetuoti ir ji stengiasi perduoti tiek savo patirties, žinių bei gebėjimų, kiek gali. Užsiminus, kad ketinu rinktis muzikos pedagogikos studijas, visų pirma mano mokytoja patarė dar ilgiau pamąstyti, ar šis noras yra pagrįstas pašaukimu, o, kai įsitikinau, kad tikrai taip ir yra, kibome į darbus ir įvairias praktikas. Pati ėmiausi labai daug iniciatyvos – manęs niekas nieko nevertė daryti, tačiau žinojau, kur turiu atsidurti ir kuo noriu tapti, juolab, visas papildomas laikas ir repeticijos būdavo tos dienų dalys, kurių laukdavau labiausiai. Fortepijonas, dainavimas, choras ir atrasta bendrystė muzikoje, spektaklio kūrimas, muzikos istorija ir teorija. Man buvo leista netgi pravesti kelias muzikos pamokas devintokams ir dešimtokams, žinoma, su mokytojos pagalba; patikėta vesti choro repeticijas, kai reikdavo pagalbos. Iš gimnazijos išeidavome kone paskutinės, vėliau pasilikdavo gal tik budėtojas – tas laikas, prisiminimai mano širdyje išraižyti pačiomis skaidriausiomis spalvomis. Taip pat nuostabi patirtis – dainų šventės Vingio parke, kūryba ir respublikiniai konkursai, respublikinės muzikos olimpiados. Muzikos mokytoja Sigita labai skatino mane kurti ir užrašyti visa natomis, kad kūryba įgytų išliekamąją vertę. Niekad gyvenime negalvojau, kad galėsiu kurti įvairias kompozicijas, dainas poetų ir savo eilėmis ar rašyti aranžuotes chorui. Niekad nebūčiau savyje viso to atradusi ir pastebėjusi, jeigu ne mokytoja, manyje tai pastebėjusi pirma.

Neįtikėtinai sunku suprasti, dėl ko mes čia, pasaulyje, esame. Ne ką lengviau supratus išsiaiškinti, kaip savo pašaukimą įveiksminti. Tačiau net dangus virš galvos tampa šviesesnis, kai šalia yra žmogus, patvirtinantis, jog viskas įmanoma. Siela tarsi pradeda švytėti, kai mokytojas, išmanantis savo dalyką geriausiai, deda visas pastangas, kad  svajonės ir siekiai išsipildytų. Jaučiu neaprėpiamą dėkingumą savo muzikos mokytojai Sigitai už tą stebuklingą mokytojo – mokinio kaip žmogaus ir žmogaus ryšį, kurį amžinai laikysiu savo vidinėje brangiausioje skrynioje.

Ir aš tikiuosi būti tuo žmogumi, nuo kurio patvirtinimo, kad viskas įmanoma, kito siela pradėtų švytėti.