Rašytoja Monika Baltrušaitytė. Deimantės Rudžinskaitės nuotrauka

Pernai lietuvių literatūros žvaigždyne suspindo nauja pavardė – prozininkės MONIKOS BALTRUŠAITYTĖS. Kultūros bendruomenei jaunoji kūrėja buvo žinoma ir anksčiau: jos tekstai ne kartą publikuoti kultūrinėje šalies spaudoje. M. Baltrušaitytei, keletą kartų dalyvavusiai Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamame „Pirmosios knygos“ konkurse, pernai nusišypsojo fortūna tapti jo laureate.

Prozininkė debiutavo novelių knyga „Išėję prie upės“, kurios viršelį puošia pačios autorės piešinys, rastas tarp vaikystės daiktų. Rašytoja Renata Šerelytė recenzijoje teigia, kad M. Baltrušaitytės tekstai išsiskyrė pasakojimo paprastumu, logika, atjauta ir simpatija veikėjams, taip pat neįkyriu humoru bei gana brandžia pasaulėvoka. Šiemet prozininkės knyga įvertinta ir Augustino Griciaus premija. Vertinimo komisija premiją skyrė už meniškumą: realistiniuose pasakojimuose vaizdžiai atskleistos smulkios detalės, sunku atskirti pačios autorės išgyvenimus nuo išgalvotų. Pati kūrėja teigia, kad autorius nėra tapatus pasakotojui, todėl autobiografinės detalės susimaišo su fikcija, faktai falsifikuojami ir modifikuojami taip, kad tarnautų tekstui, o ne tiesai.

Pernai tapai „Pirmosios knygos“ konkurso laureate, o rugpjūčio viduryje Gruzdžiuose tau iškilmingai įteikta literatūrinė prozininko ir dramaturgo Augustino Griciaus premija. Ką pačiai reiškia tokie įvertinimai?

„Pirmosios knygos“ konkurso laimėjimas suteikė galimybę atsikratyti naštos – ilgai brandinto knygos rankraščio, prie kurio seniau vis prisėsdavau, vis ką nors pataisydavau, pakeisdavau, paredaguodavau. Atrodė, jei knygos neišleisiu, tas dailinimo procesas nebeturės pabaigos. Nors brendo naujos kūrybinės idėjos, o ir rašymas per tuos metus spėjo pasikeisti, rankraščio neišspausdinimas ėmė kelti šiokią tokią frustraciją, buksavau vienoje vietoje, buvo sunku rašyti toliau nesigręžiojant į senus tekstus. Knyga leido įprasminti pirmąjį kūrybos etapą. Džiaugiuosi, kad ji pasirodė būtent pernai, o ne anksčiau – tekstai spėjo subręsti ir sugulti knygoje būtent taip, o ne kitaip.

Augustino Griciaus premija tapo malonia staigmena – pirmoji knyga, pirmoji premija, smagu, kai tavo kūrybą įvertina ir pastebi, o ir tokio ištaigingo sutikimo Gruzdžiuose nesitikėjau. Galvojau, bus eilinis renginys. Pasirodo, būta iškilmių – renginio organizatoriai labai pasistengė, man beliko tik sėdėti su trijų kilogramų šviežios duonos kepalu ant kelių ir stebėti šventinę programą. Tokie įvertinimai, žinoma, švelniai paglosto, bet taip pat brūkšteli aštriais šukų dantukais prieš plauką – užkrauna atsakomybę į kūrybą ir toliau žvelgti rimtai, nepasišiukšlinti. 

Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado rašymas? Ar prisimeni pirmuosius kūrinius? Apie ką jie?

Poreikį pasakoti istorijas jaučiau nuo mažens. Tik išmokusi rašyti dar spausdintinėmis raidėmis ėmiau kepti pirmąsias pasakų knygas, vėliau – romanus, kurių vis nepabaigdavau. Šiandien, pasišnekėjus su rašančiais draugais, susidaro įspūdis, kad tai darė absoliučiai visi, tad nieko originalaus su rašymo atsiradimu neįvyko, jis tiesiog buvo.

Mokykloje rašinėliai ir literatūros pamokos buvo atgaiva, turbūt tai pastebėjo ir lietuvių kalbos mokytoja, pradėjusi skatinti, siųsti į įvairius konkursus. Tuomet jokių literatūrinių ambicijų neturėjau, tiesiog žinojau, kad rašyti man patinka ir sekasi kur kas geriau, nei skaičiuoti diskriminantus.

Pirmieji rimtesni, jei galima taip pavadinti, kūriniai linko į fantastiką, juos publikuodavau kultūrinėje spaudoje, nes anuomet viską, ką parašydavau, išsyk skubėdavau paskelbti. Keista, kad kultūrinių leidinių redaktoriai į šį polinkį žiūrėjo atlaidžiai – nemažai pirmųjų mano tekstų ir dabar galima atkasti guminiame internete.

Galvoje kažkas zvimbia, dažnai net būna silpna. Rašydama pamirštu apie fiziologinius poreikius, bet vėliau jaučiuosi tarsi kalnus nuvertusi. Vis dėlto kitą dieną suprantu, kad ne rimti kalnai, o geriausiu atveju skysti Kernavės piliakalniai buvo, tad vėl einu dirbti, ir viskas kartojasi iš naujo.

Koks tavo santykis su daugelio kūrėjų palydovu įkvėpimu?

Labai neoriginalus ir netgi nuobodokas – užuot netikėtai užklupęs traukinyje, senamiesčio kavinukėje ar pajūryje, turbūt dažniausiai jis ateina berašant ir beredaguojant, kai tiesiog prisėdu dirbti. Nors tam tikras idėjas ilgai brandinu galvoje ir kurį laiką panešioju, geriausi kūrybiniai sprendimai gimsta dirbant.

Kiek tavo novelėse autobiografiškumo, ką jos perteikia?

Jeigu mano tekstais kažkas patikėjo ir pagalvojo, kad viskas, kas aprašyta, išties įvyko, vadinasi, sugebėjau papasakoti įtikinamai. Autobiografiškumo esama, bet autorius nėra tapatus pasakotojui, todėl autobiografinės detalės susimaišo su fikcija, faktai falsifikuojami ir modifikuojami taip, kad tarnautų tekstui, o ne tiesai.

Visos novelės, patekusios į knygą, parašytos skirtingais laikotarpiais, todėl tuomet atrodė, kad kiekviena perteikia skirtingas būsenas ir idėjas. Vis dėlto dėliodama rankraštį, atrinkdama tekstus pastebėjau, kad daugumai būdingos nostalgiškos nuotaikos. Rodos, kiekviena novele tarsi bandžiau pastatyti po nedidelį paminklą kažkam, kas buvo reikšminga. 

Rašytoja Renata Šerelytė knygos pavadinimą „Išėję prie upės“ susiejo su pasitraukimu iš šio pasaulio – „prie upės eina seni, ligoti, vieniši žmonės, tikėdamiesi, kad iš kaštonų, kurie ten žydi, jie pasidarys gydančio tirpalo“. Ar galima taip interpretuoti? O gal pavadinimas slepia daugiau prasmių?

Nors upė mitologijoje ir literatūroje nėra originalus simbolis, upės tėkmė daug kur atrandama ir sutinkama, savo upę sieju ne su mirtimi ir tiesioginiu pasitraukimu iš šio pasaulio, bet veikiau, ką savo recenzijoje pastebi ir R. Šerelytė, su užmarštimi, pasitraukimu iš pasakotojo pasaulio. Upės tėkmė paleidžia, nuplauna, išvalo, čia iškeliauja žmonės, vietos, prisiminimai, daiktai, kurie seniau buvo svarbūs ir reikšmingi, tačiau kuriuos reikia paleisti pasroviui ir užmiršti. Tai ribinė vieta: išėjęs prie upės, vėl viską prisiminsi, o tada užmirši, paleisi ir bus ramu. 

Žmonės rašo dėl skirtingų priežasčių, o kas tau yra rašymas?

Man tai mėgstamas, bet taip pat sekinantis darbas: prisėdus rašyti ar redaguoti gali ištirpti ir pusė dienos. Į šį procesą pasineriu taip stipriai, kad atsitraukus prireikia kelių valandų adaptuotis ir sugrįžti į socialų būvį. Galvoje kažkas zvimbia, dažnai net būna silpna. Rašydama pamirštu apie fiziologinius poreikius, bet vėliau jaučiuosi tarsi kalnus nuvertusi. Vis dėlto kitą dieną suprantu, kad ne rimti kalnai, o geriausiu atveju skysti Kernavės piliakalniai buvo, tad vėl einu dirbti, ir viskas kartojasi iš naujo. Tai tęsiasi tol, kol daug kartų tvarkyto teksto skaitymas galiausiai ima kelti nemalonius skrandžio veiklos sutrikimus. 

Koks yra tavo knygos skaitytojas? Ar jautiesi atradusi savąjį?

Nors rašydama nebandau taikytis prie skaitytojo, atvirai tariant, apie jį tuo metu išvis negalvoju. Turbūt labiausiai tą menamą skaitytoją mintyse piešiu kaip bičiulį, kažkuo panašų į mane – galbūt suprantantį aprašomas patirtis, panašiai mąstantį, atpažįstantį veikėjų prototipus realiame gyvenime, patyrusį panašius jausmus. Sakydama, kad skaitytojas galimai panašus į mane, turbūt pirmiausia natūraliai norisi akcentuoti ir jo amžių, tačiau buvau nustebinta, kad knyga įtikino ir vyresnius žmones, sulaukiau šiltų jų atsiliepimų. 

Kokią įtaką kūrybai padarė žurnalistikos studijos?

Šią specialybę rinkausi tikėdama, kad tai bus studijos, kurias baigusi galėsiu realizuoti poreikį rašyti. Maniau, kad žurnalistika – artimiausias pasirinkimas rašančiajam. Šiandien galvoju kiek kitaip, bet tikiu, kad visi pasirinkimai nematomais voratinklių siūleliais numezga tam tikrus padarinius – jeigu nebūčiau įstojusi į žurnalistiką, nebūčiau susipažinusi su rašančiais ir kuriančiais žmonėmis, nebūčiau atsidūrusi jų gretose, aktyviai įsisukusi į kultūrinį gyvenimą, galbūt ir pirmosios savo novelės nebūčiau išdrįsusi publikuoti, o būčiau palikusi stalčiuje.

Kaip tavo gyvenime atsirado buriavimas, įsiskverbęs ir į noveles? Kuo sužavėjo buriavimas?

Buriuoti pradėjau prieš beveik penkerius metus, nors buriavimas žavėjo daug seniau. Buriuotojai yra viena, didelė, gausi šeima. Kiekvieną ankstyvą pavasarį, kai ledas nutirpsta ir prasideda sezonas, susitikę po pirmųjų varžybų Trakų jachtklubo kavinukėje glėbesčiuojamės ir sveikiname vieni kitus su naujais metais.

Buriuodamas įgundi ne tik virves tampyti, bet ir patiri daug skirtingų, stiprių emocijų, išmoksti įvairių pamokų. Labiausiai buriavimas žavi tuo, kad čia nėra rutinos, o kiekvienas plaukimas, kiekvienos varžybos atneša ką nors nauja – nors atrodo, kad metams bėgant patirtis turėtų augti, vis labiau suprantu, kad apie buriavimą nieko neišmanau, nes buriuoti mokomasi visą gyvenimą. Tuo jis ir žavi – buriavimas nenusibosta, čia neegzistuoja lubos, į kurias atsimušęs gali sakyti, kad šioje srityje jau viską pasiekei, o toliau žengti nebėra kur. 

Kokie lietuvių ir užsienio rašytojai artimiausi pačiai ir kodėl?

Skirtingais gyvenimo etapais skirtingi autoriai rūpėjo ir buvo aktualūs: paauglystėje, nors H. P. Lovecrafto, savo nelaimei, dar nebuvau atradusi, patiko siaubo ir fantastinė literatūra, ankstyvaisiais studijų metais žavėjo J. Ivanauskaitė, J. Kunčinas, R. Gavelis, V. Papievis, V. Pelevinas, U. Eco, K. Vonnegutas, E. Hemingway‘us, M. Bulgakovas. Vėliau atradau J. Melniką, J. Skablauskaitę, suomį A. Paasilinną, savo kūryboje perteikiantį šiaurietišką gyvenimo būdą ir suomišką humorą. Tačiau sakyti, kad visų šių autorių kūryba besąlygiškai artima, negaliu, nes kūryba kinta, nestovi vietoje, tad vienos minėtų rašytojų knygos patiko labiau, kitos pasirodė silpnesnės. Visada mieliau šneku ne apie mėgstamus rašytojus, bet apie mėgstamas knygas.

Gal jau turi minčių apie antrąją knygą? Galbūt ją įkvėps naujas būsimas tavo gyvenimo etapas – motinystė?

Antrąją knygą pradėjau rašyti dar tuomet, kai nebuvau išleidusi pirmosios. Tuo metu į naujai rašomą kūrinį nežvelgiau kaip į būsimą antros knygos produktą, bet buvo akivaizdu, kad šį tekstą nuo senesnių skiria stilistikos, formos, tematikos distancija, todėl novelių rankraštyje toji nauja, dabar – jau ne tokia ir nauja, medžiaga tiesiog neprigijo.

Džiaugiuosi, kad pavyko nemažai pasistūmėti. Stengiuosi dirbti sistemingiau, negu rašydama noveles, kurių dauguma gimė chaotiškai, kartais – vienu prisėdimu. Nežinau, kaip motinystė paveiks kūrybą, bet tikiu, kad kažkaip paveikti gali. Dėl šios priežasties vasarą stengiausi kuo daugiau rašyti, nes kankino baimė, kad tapus mama ne tik laiko neliks, bet ir mąstymas pasikeis, hormonai ištirpdys smegenų ląsteles, o mano pradėtas darbas neteks savo pirminės dvasios ir nuotaikos arba persismelks mamišku užkratu, kuris kelia šiurpą.