Česlav Okincič. Asmeninio archyvo nuotrauka.

1988-aisiais, per vieną pirmųjų Sąjūdžio mitingų Katedros aikštėje, prie susirinkusių pareikšti savo pilietinės pozicijos prisijungė jaunas advokatas ČESLAV OKINČIC. Tada dar nebuvo aišku, kokia kryptimi judės Sąjūdžio sukeltos bangos, tačiau kartu su kolega Kazimieru Motieka, Č. Okinčic nedvejojo, kur sukti palikus bendrą biurą Odminių gatvėje, Vilniuje. Vėliau su Kazimieru Motieka Č. Okinčic teikė teisines konsultacijas ir pagalbą Sąjūdžio iniciatyvinei grupei ir visai vadovybei, taip pat veikė kaip mediatorius bandydamas rasti dialogo taškų tarp įtampoje gyvenusių Sąjūdžio pajėgų ir Lietuvos lenkų mažumos.

Gimstantis politinis sąmoningumas

Paklaustas, kada tiksliai prisijungė prie Sąjūdžio, Č. Okinčic atsako, kad tai – filosofinis klausimas, ir supranta mąstymą apie Nepriklausomybę kur kas plačiau, nei tik dalyvauti Sąjūdžio veikloje: „Matyt, tai įvyko 1968-aisiais, kai man buvo 13 metų. Sovietinio bloko armija užėmė Čekoslovakiją. Tuometinis Komunistų partijos centrinio komiteto vadas Alexanderis Dubčekas pradėjo demokratines reformas savo šalyje, ir šios reformos buvo sužlugdytos sovietinio bloko armijos įsiveržimu.“

Č. Okinčic „Prahos pavasarį“ laiko vienu iš sąmonės „pabudimo“ veiksnių. Vėliau vykusios ledo ritulio rungtynės tarp Čekoslovakijos ir SSRS rinktinių, kurias paskutinę akimirką laimėjo Čekoslovakija, išprovokavo pirmąjį Č. Okinčico ir jo tėvų susitikimą su KGB, mat, pagautas įkvėpimo, jaunuolis ant A4 formato popieriaus lapų pripiešė daugybę tuometinės Čekoslovakijos vėliavų ir šiais piešiniais pakeitė visus mokykloje tuo metu buvusius sienlaikraščius: „Buvo labiau politinė, o ne sportinė pergalė. Buvau sužavėtas šiuo įvykiu. Rungtynes stebėjau per televiziją, o po jų man kilo noras toliau pratęsti Čekoslovakijos pergalę. Kitą dieną visus mokyklos sienlaikraščius pakeičiau į Čekoslovakijos vėliavą, taip pat išdalijau vėliavas klasės draugams iš pat ryto“, – prisimena Nepriklausomybės akto signataras.

Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas žaidžia šachmatais su Zbigniewu Brzezinskiu, Česlavo Okinčico įkvėpėju. Wikipedia.org nuotrauka.

Č. Okinčico požiūris į Sovietų Sąjungą kaip okupantę neatsirado tomis dienomis, kai Čekoslovakijoje vyko neramumai. Nebuvo tai ir tik sporto gaivališkumo įkvėptos mintys. Pašnekovas pasakoja apie didžiulę tėvo įtaką. Būtent jis nuolat jaunuoliui ir visai šeimai kartojo, kad Lietuva neturėtų būti Sovietų Sąjungos sudėtyje. Geležinkelyje dirbęs Zbigniew Okinčic sūnums dažnai pasakodavo apie kitokią istoriją, nei juos mokė mokykloje: „Tėtis mus išauklėjo antikomunizmo dvasia ir nuolat mums primindavo, kaip viskas buvo prieš karą, kokia yra tikra Lenkijos ir Lietuvos istorija“, – su pagarba tėvo kartotas pamokas prisimena Č. Okinčic.

Vienas iš vyresniųjų brolių, anot Okinčico, talentingas radijo inžinierius, namuose stovėjusį VEF radiją, tokį kokį daugelis vėliau vešis į Baltijos kelią, sumeistravo taip, kad niekas netrukdytų klausytis užsienio radijo stočių, o tarp jų buvo ir „Amerikos balsas“, ir BBC, ir Vatikano radijas, ir „Laisvosios Europos“ radijas. Išgirdus per „Laisvosios Europos“ radiją kalbantį JAV prezidento Jimmy Carterio patarėją nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewą Brzezinskį mažasis Česlavas iš tėčio, taip pat Zbigniewo, išgirsdavo frazę: „Zbigniewas yra jėga. Turėk omenyje, kad tai yra didelė jėga. Turi būti panašus į jį.“

Žinios Okinčicų šeimą taip pat pasiekdavo ir iš Lenkijos. Seneliai iš tėvo pusės, pagal komunistinės Lenkijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą, repatrijavo į Lenkiją po karo, todėl jie dažnai lankydavo senelius, taip pat nuolat gaudavo įvairiausios spaudos iš ten, per tą patį VEF radijo imtuvą klausydavosi ir lenkiškų radijo stočių, per brolio sumeistrautą televizorių stebėdavo lenkiškos televizijos laidas. Tiesa, įdomu, kad lenkai Lietuvoje kur kas rečiau pasirinko grįžti į Lenkiją nei kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Sutarimas tarp dviejų komunistinių šalių buvo toks: 1939 m. lenkiškus pasus turėję žmonės ir jų šeimos galėjo apsigyventi Lenkijoje. Tačiau jų išvyko tik maždaug pusė, palyginti su maždaug 90 proc. lenkų, išvykusių iš Ukrainos. Lenkams Lietuvoje buvo suteiktos puikios sąlygos: leista organizuoti lenkiškų pradinių ir vidurinių mokyklų tinklą, skirtas aukštosios mokyklos padalinys, suteikta galimybė steigti teatrus, leisti dienraštį „Czerwony Sztandar“ (liet. Raudonoji vėliava), rengti trumpas radijo laidas. Vėliau tai, matyt, turėjo didelės įtakos tam, kaip dalis Lietuvos lenkų žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybės perspektyvas. Tačiau ne Česlavui Okinčicui. Matyt, tokiu būdu jis tapo mažuma mažumoje.

Įsiliejimas į Sąjūdį: profesionali teisininko pagalba

Po mitingo Katedros aikštėje kartu su kolega K. Motieka buvo nuspręsta prisidėti prie Sąjūdžio veiklos. Vienas iš būdų tai padaryti – pasiūlyti profesionalią teisininkų pagalbą: „Buvo priimtas sprendimas sukurti Sąjūdžio teisinio rėmimo grupę – tos grupės vadovas buvo K. Motieka. Sąjūdis ruošė įvairius dokumentus ir pareiškimus, o tuos dokumentus Sąjūdžio teisinio rėmimo grupė patikrindavo, kad jie atitiktų tarptautinę teisę, istorinę raidą, ypač kai tie dokumentai buvo susiję su mūsų Nepriklausomybės tęstinumu. Buvome labai laimingi, kad Teisinio rėmimo grupės lyderis, advokatas Kazimieras Motieka po to buvo aukščiausiose Sąjūdžio valdžios struktūrose. Mano filosofija buvo viena, ir ta filosofija yra istorinio pobūdžio: lenkai privalo kovoti už nepriklausomybę tų valstybių, kuriose jie funkcionuoja, egzistuoja, gyvena“, – apie sudėtingą laikotarpį ir sąmoningą apsisprendimą pasakoja Č. Okinčic.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Neatsitiktinai minima ir „istorinio pobūdžio“ filosofija. Anot Č. Okinčico, įkvėpimo jis sėmėsi iš kitų lenkų, kovojusių už valstybių, kuriose gyveno, laisvę: „Istorinis pavyzdys – Tadas Kosciuška, kuris kovojo už JAV nepriklausomybę. Kitas ryškus pavyzdys – lenkų lakūnai, kurie kovojo už Didžiosios Britanijos laisvę ir nepriklausomybę. Pavyzdžiai buvo labai ryškūs, todėl net nekilo klausimų, kad reikia dalyvauti Sąjūdžio veikloje.“

Teisinio rėmimo grupė padėjo Sąjūdžiui suprasti, kaip įmanoma esamoje sistemoje ir pagal esamus įstatymus plėsti laisvės ribas ir kaip legaliai oponuoti Sovietų Sąjungos norams ir tikslams: „Dauguma klausimų buvo susieti su tarptautine teise, su Lietuvos valstybingumo tęstinumu. Ruošėmės atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o ne skelbti kažkokios naujos valstybės sukūrimą. Buvo daug klausimų, sietinų su Sąjūdžio aktyvumu: kokių imtis priemonių ir kokių įstatymų reikia pasiūlyti tuometinei sovietinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai tam, kad žingsnis po žingsnio ateitume į nepriklausomybę. Taip pat buvo nagrinėjami klausimai apie pirmosios Lietuvos Respublikos simbolių – himno, herbo ir vėliavos – sugrąžinimo galimybes“, – prisimena Teisinio rėmimo grupės darbotvarkės klausimus Č. Okinčic.

Santykis su lenkais Lenkijoje ir Lietuvoje

Teisinio rėmimo grupė nebuvo vienintelė kryptis, kuria veikė būsimasis Nepriklausomybės akto signataras. Svarbūs buvo ir santykių su Lenkijos valstybe ir Lietuvos lenkų mažuma klausimai. Iš Lenkijos bendradarbiaujant su Č. Okinčicu buvo siunčiama visokia pagalba, pavyzdžiui, ryšių įranga, kompiuteriai, kopijavimo aparatai. Kadangi spauda buvo esminė Sąjūdžio komunikacijos priemonė, tai ši technika buvo tiesiog gyvybiškai svarbi judėjimui. Bendraudami su Č. Okinčicu šiuos pasipriešinimui reikalingus daiktus į Lietuvą perdavinėjo „Solidarumo“ veikėjai Zbigniew Jan, Bogdan Borusewicz ir kiti. Ir nors santykiai su tuomet vis dar komunistinės Lenkijos opozicija vystėsi gana sklandžiai, kur kas sunkiau buvo suprasti ir palenkti į savo pusę Lietuvoje gyvenusią lenkų tautinę mažumą.

1988 m. kūrėsi Lietuvos lenkų visuomeninė kultūrinė draugija prie Lietuvos kultūros fondo Vilniuje, vėliau tapusi Lietuvos lenkų sąjunga. Č. Okinčic, pakviestas vieno iš draugų, taip pat advokato Zdislav Tuliševski, apsilankė steigiamajame susirinkime. Visai netikėtai Č. Okinčic buvo išrinktas Vilniaus skyriaus pirmininku, daugelis manė, kad pirmininku turėtų būti advokatas: „Mano užduotis buvo keisti santykį tarp Lietuvos lenkų ir Sąjūdžio: juk buvau vienas iš nedaugelio lenkų, dalyvavusių Sąjūdžio veikloje, kai įsikūrė lenkiškosios organizacijos, o ypač – Lietuvos lenkų sąjunga, kuri buvo nepriklausoma nuo Maskvos. Mano pirma užduotis: Lenkų sąjunga ir visi lenkai aktyviai turi įsitraukti į kovą už Nepriklausomybę. Rengiau pirmus susitikimus su Sąjūdžio lyderiais: Vytautu Landsbergiu, Romualdu Ozolu, Virginijumi Čepaičiu. Atsakingasis sekretorius Virgilijus Čepaitis buvo neigiamai nusiteikęs lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Jis daugiau veikė prieš mūsų galimybes aktyviai įsitraukti į procesą negu už“, – prisimena pirmuosius bandymus dvi grupes jungti siekiant bendro tikslo – Lietuvos valstybės nepriklausomybės – Č. Okinčic.

Per vieną susitikimą su Lietuvos lenkų sąjunga Romualdas Ozolas jį pavadino „lietuvių ir lenkų santaros krikštatėviu“, tačiau dabar, žiūrėdamas retrospektyviai, advokatas nemano, kad šis teiginys buvo tinkamas tuo laikotarpiu. Tuometinis Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas Janas Senkevičius nebuvo patenkintas – vėliau Č. Okinčic buvo laikomas kaip veikiau kenkiantis, o ne padedantis Lietuvos lenkų mažumos tikslams. Derėtis ir kalbėtis su tuo, kurį laikai priešišką tau, gerokai sunkiau nei su tuo, kuris pasirodo kaip draugas.

Prisiminus Lietuvos lenkų padėtį LTSR galima būtų galvoti, kad šitokia baimė tapatintis su lietuviais ir jų tikslais buvo pagrįsta – juk buvo sunku pasakyti, kokių tikslų sieks nauja valstybė, ko tikėsis iš Lietuvos lenkų: „Jie [Lietuvos lenkai – red.] turėjo savotiškos baimės – kaip čia kursis Lietuva kaip nepriklausoma valstybė, o Sąjūdžiui reikėjo suvienyti tautą tam tikrais pagrindais. Tautinės mažumos buvo šiek tiek primirštos. Aktyviai veikė Sovietų Sąjungos politinis ir propagandinis mechanizmai. Keli lenkų tautinės mažumos atstovai, kurie buvo išrinkti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, vis atvažiuodavo iš Maskvos, pranešdavo savo tautiečiams, kad jūs ten aktyviai nedalyvaukite Sąjūdžio veikloje, nes Maskva niekada neleis atsiskirti ir po to turėsite daug visokiausių problemų – tai turėjo didelės reikšmės. Tuo metu rajonų tarybas buvo užvaldę Sovietų Sąjungos komunistų partijos atstovai. Ryškiai matėsi, kad jie buvo arba daugeliu atveju prieš Lietuvos nepriklausomybę, arba geriausiu atveju – elgėsi pasyviai.“

Skaitant 1988–1990 metų Sąjūdžio spaudą – „Atgimimą“ ir „Sąjūdžio žinias“ – iš tiesų atsiskleidžia sudėtingas santykis su tautinėmis mažumomis. Vien tai, kad Sąjūdžio retorikoje dominuoja žodis „lietuvių tauta“ jau gali būti sudėtingas klausimas tiems, kurie ne tik baiminasi naujos valstybės atnešamos nežinomybės, bet ir yra sąmoningai bauginami tų, kurie tokios valstybės atsiradimo siekia išvengti. Č. Okinčic tautiškumo retoriką vis dėlto laikė būtina tuometinėje padėtyje: „Lietuviai tuo metu daug kalbėjo apie tautiškumą, bet šis kalbėjimas buvo labai reikalingas tam, kad atsirastų vieninga jėga, siekianti tikslo. Galbūt jie pamiršo pašonėje tautines mažumas, tačiau, tuo metu reikėjo sujungti visas pajėgas kovai už nepriklausomybę, todėl buvo galima suprasti jų tokius veiksmus. Pasiekus tuos tikslus reikėjo jau greitai persiorientuoti ir rodyti, kad Lietuva yra daugiatautė, demokratinė valstybė, pavyzdys kitoms tautoms.“

Nepaisant egzistavusių įtampų, Baltijos kelias, atsimena Č. Okinčic, buvo ta vieta, kuriame visos tautos, ne tik lietuviai, latviai ir estai, išreiškė savo pilietinę poziciją: „Galiu jus patikinti, kad tautinės mažumos labai aktyviai dalyvavo Baltijos kelyje, pats stovėjau šalia Maišiagalos, bet ir Vilniaus rajono, ir Lietuvos lenkų sąjunga, ir skyriai organizavo dalyvavimą Baltijos kelyje. Baltijos kelias yra vienas iš visos tautos vieningumo pavyzdžių, įskaitant ir tautines mažumas. Baltijos kelio idėja juk rėmėsi noru pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą. Šis paktas sužlugdė ne vien Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes, bet ir Lenkijos nepriklausomybę, Lenkijos teritorinį vientisumą. Tai buvo platesnis protestas, į kurį Lietuvoje gyvenantys lenkai įsitraukė“, – prisimena advokatas.

Lenkams lenkiškai – „Znad Wilii“ atsiradimas

Turbūt svarbiausiu politiniu Č. Okinčico pareiškimu galima pavadinti naujo laikraščio, skirto lenkiškais skaitantiems ir kalbantiems Lietuvos gyventojams ir Lenkijos piliečiams, atsiradimą. Pirmasis „Znad Willi“ (liet. Nuo Vilijos) numeris išėjo 1989 m. gruodį. Būsimasis Nepriklausomybės akto signataras puikiai suvokė, kokia svarbi buvo lenkiška spauda politinei ir pilietinei sąmonei puoselėti jo šeimoje, todėl šią praktiką norėjo perkelti ir į lenkų tautinės mažumos gretas. Juk tuo metu beveik nebuvo spaudos mažumos kalba, palaikančios Lietuvos nepriklausomybę. Č. Okinčico manymu,  būtent laisvas žodis padės Lietuvos lenkų mažumai suvokti, kad ji yra laukiama būsimoje nepriklausomoje Lietuvoje. Pirmajame numeryje pats laikraščio savininkas kvietė dialogui: „Savo puslapiuose vengsime pasisakymų, kurstančių nesantaiką ir traukančių liaunus supratimo ryšius tarp lenkų ir lietuvių. […] Mūsų šaknys glūdi toje pačioje dirvoje – lotyniškos krikščioniškos kultūros klode. […] Dvisavaitinį laikraštį orientuojame į visus tuos, kurie su atvira širdimi trokšta prisidėti prie tautų suartinimo.“

Visi šie žingsniai atvedė Č. Okinčicą į Atkuriamąjį Seimą. Pasiėmęs balsavimo kortelę jis 1990 m. kovo 11-ąją pasisakė už Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.