Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Puiku, kai Seimas lapkričio šventėms ruošiasi vasarą. Štai vienas vidurvasario darbų – Atmintinų dienų įstatymo bei Darbo kodekso pakeitimai. Nuo šių metų Vėlinės bus jau 11-oji šventinė valstybinė ne darbo diena.

Šiokios tokios diskusijos jau ne vienus metus bandant įgyvendinti šiuos pakeitimus vis vyksta, dažniausiai svarstoma, ar reikia dar vienos ne darbo dienos, ir skaičiuojama, kokie bus jos ekonominiai nuostoliai. Ekonomika svarbi, bet svarbios ir šventės, kurių metu mėgaujamės uždirbtais gėriais, būname su mylimais žmonėmis, lankome seniai matytus artimuosius, prisimename, apmąstome visiems reikšmingus įvykius. Tam reikia laiko ne tik dėl to, kad šventės neapsieina be buitinių rūpesčių, bet ir dėl to, kad reikšmingiems susitikimams ir prisiminimams reikia nurimti, susitelkti, atsipalaiduoti.

Vėlinės – ne darbo diena yra labai praktiška. Juk dažnos šeimos artimieji palaidoti ir ne vienoje vietoje, ir toli nuo namų. Tad reikia laiko nuvykti ir spėti visus aplankyti. Tiesa, šiam lankymui dabar turėsime net dvi ne darbo dienas. Juk Vėlinės yra lapkričio 2-ąją, o 1-ąją jau švenčiam Visų Šventųjų dieną, kuri taip pat yra valstybinė ne darbo diena. Nelabai šias dvi šventes mes atskiriam, gal todėl ir nepavyko pakeitimo iniciatorių ir komisijų įtikinti iš jų pasirinkti tik vieną ne darbo dieną.

Toma Bružaitė. Gedimino Šulco nuotrauka.

Ne darbo dienos praktiškumas tokią dieną kaip Vėlinės tikrai yra svarus argumentas, tik galvoju, šiuo vieninteliu motyvu ir galima pagrįsti priimtus pakeitimus (o gal to ir pakanka?). Tik labai abejoju, ar poilsis nuo darbo padidina dienos reikšmingumą ar apsaugo lietuvišką paveldą. Ir ką reiškia, kai dienai suteikiame Valstybinės šventės statusą? Darbo kodekse 123-iajame straipsnyje, deja, nėra paaiškinta, kodėl vienos ar kitos dienos ir minėjimai tampa valstybinėmis šventėmis. Gana suprantama, kodėl tame sąraše atsiduria tokios datos, kaip, pavyzdžiui, Kalėdos, Velykos ar Vasario 16-oji, tačiau praverstų paaiškinimas, kodėl toks statusas suteikiamas Joninėms ar Gegužės 1-ajai. O Atmintinų dienų įstatymas labai aiškiai nurodo, ką reiškia atmintina diena: „Reikšminga diena, susijusi su esminiais Lietuvos valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo faktais ir (ar) įvykiais, visuotinių vertybių propagavimu, atminimo kultūros ir gyvosios istorijos išsaugojimu.“ Tad jei trumpam atidėsime Vėlinių, kaip ne darbo dienos, praktiškumo aspektą, lietuviškoms tradicijoms išsaugoti ar reikšmingumui suteikti pakaktų ir atmintinos dienos.

Tačiau praktiškumas nebuvo vienintelis argumentas, tikriausiai nulėmęs tokį sprendimą. Dar 2010 metais klaidžiojo peticija, kurioje piliečiai buvo raginami pasirašyti, kad Seimas valstybinėmis šventėmis pripažintų Vėlines ir Kūčias. Tuokart tik Kūčioms buvo suteiktas šis statusas. Toje peticijoje, taip pat ir Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės, kuri aktyviai propaguoja Vėlinių „sušventinimą“, pasisakymuose pabrėžiama, kad Vėlinės yra „nuo seniausių laikų“ svarbi lietuviams šventė ir, gal visai netyčia, ji supriešinama su katalikiška Visų Šventųjų diena: „Vėlinių negali pakeisti atneštinį pavadinimą įgavusi „Visų Šventųjų“ šventė, švenčiama lapkričio 1 d.“

Praktinės šių pakeitimų reikšmės nepaneigsi. Dabar nebereikės anksčiau išsiprašyti iš darbo, nereikės eikvoti atostogų dienos (jos gi tokios brangios…), galbūt net pavyks išvengti kamščių prie kapinių, nes žmonių srautams pasiskirstyti bus bent dvi ne darbo dienos, o jei dar ir savaitgalis šalia – beveik atostogos.

Bet, nepaisant to, darbo ar ne darbo diena bus Vėlinės, jas švęsti reikėtų. Ir katalikai ją švenčia, o Visų Šventųjų diena Vėlinių pakeisti negrasina. Mirusiųjų atminimo, t. y. Vėlinių diena ir Visų Šventųjų iškilmė yra dvi skirtingos katalikiškos šventės. Lapkričio 1-ąją Bažnyčioje minime visus šventuosius, ir suminėtus, ir nesuminėtus Bažnyčios knygose, dėkojame už jų pavyzdinius gyvenimus, pamokas ir patarimus, taip pat dėkojame už jų užtarimą. O Vėlinių dieną prisimename ir meldžiamės už savo iškeliavusius artimuosius. Tiesa, už juos meldžiamės ne vieną dieną, o visas aštuonias. Ir tai nėra tik lietuviška šventė. Dar iki krikščionybės mirusiųjų dieną minėjo ne viena tauta (pavyzdžiui, Meksikoje Dia de los Muertos dar ir šiandien švenčiama nuo spalio 31 d. iki lapkričio 2 d.), o katalikai ne tik Lietuvoje mini Vėlines. Tai visos Bažnyčios šventė.

Taip, manau, galime vadinti švente. Nes katalikai ne tik meldžiasi už mirusiuosius, prašydami jiems amžinojo poilsio ir atleidimo, bet ir švenčia Amžinąjį gyvenimą. Prasmę šiai dienai suteikia ne poilsis nuo darbo, bet mūsų susitelkimas, malda ir prisiminimai apie Amžinybėn iškeliavusius artimuosius.