Asociatyvi unsplash.com nuotrauka

Radijo stoties XFM laidoje „Horizontai“ (vedėjas – Rokas Simanavičius) viešėjo socialinė darbuotoja GINTARĖ GERYBAITĖ, jau trejus metus dirbanti Vilniaus pusiaukelės namuose, kurių tikslas – palengvinti nuteistų integraciją į visuomenę.

Kaip Pusiaukelės namai atrodo iš vidaus – kiek ten žmonių gyvena, kokios gyvenimo sąlygos?

Kaip su vyrais juokaujame, mes labai primename bendrabutį. Visose Lietuvos pusiaukelės namuose gali gyventi iki 20 nuteistųjų. Vilniuje skaičius buvo padidintas iki 40-ties, kadangi projektas rodo sėkmingus rezultatus. Man prieš išeinant į atostogas buvo 21 nuteistasis Vilniuje. Kaip mes atrodom? Labai paprastai. Kambariuose gyvena po 4 vyrus, kai kuriuose – po 2. Turime bendrą virtuvę, kur nuteistieji patys gamina maistą.

Jie turi teisę išeiti be sargybos ar palydos už teritorijos ribų, apsipirkti paprastose parduotuvėse, kaip ir mes, turi sudarytus tam tikrus maršrutus. Kiekvieną dieną išeina iš įkalinimo įstaigos į visuomenę. Dirba privalomai – įvairiausius darbus –  ir užsidirba, išsilaiko patys, dengia antstolius. Gyvenimas vyksta taip pat, kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimas, išskyrus tai, kad jie grįžę vakare turi socialinį užimtumą – vyksta įvairios programos. Buitis taip pat tvarkoma privalomai. Nežinau, ar yra kas išskirtinio – viskas, ką ir aš darau namie. Savaitgaliais leidžiama dviem paroms išvykti aplankyti šeimą. Taip pat ir pas mus galimi trumpalaikiai pasimatymai, kai atvažiuoti gali patys artimieji. Išties labai paprastas gyvenimas.

Koks yra tas užimtumas?

Dažniausiai mes organizuojame įvairiausius informacinius susitikimus, tarkim, su probacijos tarnyba. Nuteistiesiems labai aktualu, kas yra intensyvi priežiūra – juk norisi išeiti lygtinai kuo anksčiau. Taip pat rengiame susitikimus su psichologais įvairiausiomis temomis, kurias parenkame pagal nuteistųjų poreikį. Buvo metas, kai keletas nuteistųjų patyrė artimųjų netekčių, tai pasikvietėm psichologus pakalbėti apie netektį. Yra įvairių temų, kur reikėtų gilinti žinias, o pagal tuos poreikius atrenkam susitikimų temas. Taip pat turime kelias programas, aprobuotas mūsų kalėjimo departamento. Veiklos yra individualios ir grupinės, tokios kaip dailės terapija, ar nuteistųjų socialinių įgūdžių ugdymas. Taip pat – individualios motyvacinės programos, tokios „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“. Visa tai su nuteistaisiais stengiamės vykdyti kasdien, tarp septintos ir dešimtos valandos vakaro.

Su kokiais socialiniais įgūdžiais kaliniai atkeliauja į Pusiaukelės namus? Kadangi jie atkeliauja iš daug griežtesnių įkalinimo sąlygų...

Tikrai taip. Tačiau pas mus pakliūva iš visų Lietuvos įkalinimo įstaigų patys geriausi, motyvuoti, tikrai gero elgesio nuteistieji. Tai jie iš tikrųjų labai didelių socialinių įgūdžių minusų neturi, bet būna kartais, kad susiduriame su bendravimo įgūdžių problemomis – labai sudėtinga pagarbiai bendrauti su žmonėmis. Ir tai labai jaučiasi, reikia labai didelių pastangų. Yra įvairių – kartais reikia padirbėti su higiena, su darbo įgūdžiais – kai kuriems nuteistiesiems apskritai yra sudėtinga ryte keltis ir įprasti prie to grafiko, kad reikia ryte atsikelti, eiti į darbą, grįžti, kad tu turi susitvarkyti buitį, kad tai yra normalu, kad tu turi pats skalbtis, gamintis. Tai va, yra tokių paprastų dalykų, prie kurių mums reikėtų priprasti. O visa kita tikriausiai yra psichologinis darbas ir, aišku, labai paprasti dalykai, dar kaip ir dokumentų pildymas. Tokius dalykus ne visi žmonės žino kaip daryti. Visokios pagalbos yra – reikia gi ir pas medikus apsilankyti, kartais reikia padėti užsiregistruoti; ypač su antstoliais reikia bendradarbiauti, ir vyrams labai sudėtinga, ypač jeigu nemoka lietuvių kalbos, o turim tokių nuteistųjų, kuriems sunku. Iš tikrųjų įvairi pagalba, elementari, kur trūksta paprasčiausių įgūdžių, tokių menkų.

Žmogus, kuris yra Pusiaukelės namuose, gauna palaikymą. Kas toliau, kai jis išeina?

Šiuo metu iš mūsų Pusiaukelės namų išeina lygtinai nuteistieji dažniausiai su intensyvia priežiūra ir juos toliau prižiūri probacijos tarnybos. Jie ten kiekvienas turi savo inspektorių, yra suteikiamos psichologų pagalbos priemonės, ir jie visą laiką turi kur kreiptis. Jie tai žino. Mes, aišku, labai tikimės, kad tie psichologai ir inspektoriai palaiko lygiai tokius pačius santykius ir tvirtą ryšį, kad jie galėtų atsiremti į juos, kreiptis pagalbos. Bet ir šiaip manau, kad mes kiekvieną kartą nuteistiesiems sakome, jog jie gali kreiptis į psichologus poliklinikoje, mes patys dažniausiai pusmečiui praėjus paskambiname nuteistiesiems, paklausiame, kaip jie gyvena, kaip jiems sekasi, pasikviečiame į renginius. Dažnai rengiame atvirų durų dienas, informacinius renginius, pasikviečiame į svečius, kad pasižiūrėtume, kaip jie laikosi. Žinau, kad keletas iš mūsų vyrų išėję kreipiasi į poliklinikoje esančius psichologus, tačiau sudėtinga.

Kaip su visuomenės požiūriu sekasi gyventi patiems nuteistiesiems, išėjusiems į laisvę?

Mes su nuteistaisiais labai dažnai apie tai kalbame, ir tai jau nebetampa mums labai ryški problema. Jie supranta, kad tai nebus kaip medumi patepta, tačiau jie labai stengiasi atlikti kuo daugiau gerų darbų visuomenėje ir atpirkti savo žalą. Todėl manau, kad jie patys sau kelia vidinę motyvaciją. Jeigu jų požiūris ir kantrybė bus ilgalaikė, man atrodo, kad jie sugebės ir pakeisti žmonių gerą požiūrį save. Dėl nuostatų, taip, iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Mūsų Pusiaukelės namai turėjo būti įkurti visai kitoje vietoje Vilniuje, tačiau bendruomenė tam labai paprieštaravo. Buvo daug raštų, skundų. Jie labai nenorėjo, kad nuteistieji gyventų šalia, todėl Pusiaukelės namai buvo įkurti visiškai kitoje vietoje. Aišku, šioje vietoje bendruomenė irgi nėra labai laiminga.

Mes vis bandome suartėti, vykdome akcijas „Darom“ – aplinkotvarkos darbai, švarinimasis, bandom įtraukti bendruomenę, kad darytume tai kartu – pamatykit tą gyvą nuteistąjį ir pasižiūrėkit, kaip jis atrodo, kad jis iš tikrųjų nėra tas, kaip aš sakau, serijinis žudikas, nuolat girdžiu tą – visi tik žmogžudžiai ir visi tik labai baisūs. Iš tikrųjų taip nėra.

Jūs pasižiūrėkite – žmonės visai kitokie, jie irgi turi jausmus, turi širdis, jie iš tikrųjų turi plačias ir dideles širdis, jie geranoriškai atlieka įvairiausius darbus. Mes vis bandome ir bandome, bet bendruomenės mūsų nepriima. Manau, kad su laiku. Vis tiek mes priartėsim prie to. Aišku, kol kas bandom platesne prasme paskleisti tą gėrį, todėl bendradarbiaujame su keletu įstaigų. Važiuojame į globos namus, padedam vaikams, padedam globos namuose su ūkio darbais. Su Futbolo federacijos stadionu esame sudarę bendradarbiavimo sutartį ir iš tikrųjų stengiamės dažnai padėti jiems susitvarkyti. Tvarkome kapines, ligoninės teritorijas, daug kur dažnai stengiamės rodyti iniciatyvą, kad tiktai kuo daugiau visuomenės narių pamatytų kalintį žmogų ir kad pamatytų, jog jis tikrai žmogus, jog tikrai geba dirbti, atgailauti, kad jo požiūris yra visai kitoks, galbūt jis tiesiog vieną kartą gyvenime suklydo.

Kokie yra jūsų pagrindiniai tikslai integracijos srityje? Kaip juos paruošti ir kokia iš tikrųjų yra situacija Lietuvoje?

Pirmiausia, kas priklauso nuo mūsų, tai pasistengti, kad žmogus jau būtų įsidarbinęs, turėtų nuolatinę darbo vietą, vadinasi, kad jis suprastų, jog darbo nereikia keisti kas dvi savaites arba kas mėnesį. Ir gebėtų užsidirbti savarankiškai, kad galėtų gauti pinigėlių. Mes labai stengiamės, kad visi įsitvirtintų į darbo rinką, stengiamės parinkti tinkamus darbus, leisti juos pakeisti, jeigu tai yra motyvuota priežastis – ne dėl to, kad įvyko kažkoks konfliktas su kolegomis, o jeigu yra, tarkim, didesnis atlygis. Tai kodėl tada nekeisti? 

Kitas dalykas – išmokyti žmogų bendrauti. Nes jeigu tu negebėsi bendrauti, tu nebendrausi pagarbiai, aišku, darbe su kitais žmonėmis, vadinasi, tai bus pagrindinė kliūtis išsilaikyti laisvėje. Taigi, mes esame tie žmonės, kurie stengiasi jiems lavinti tuos bazinius dalykus, kad jie galėtų toliau gyventi. O kai jie jau išeina, kas jų laukia? Aišku, laukia bendruomenės, nusistatymai, tačiau gyvenant Pusiaukelės namuose, mes stengiamės šiek tiek tuos aštrius kampus apgludinti. Kadangi mūsų nuteistieji turi trumpalaikes dviejų parų išvykas savaitgaliais į namus, jie jau savo gyvenviečių bendruomenes šiek tiek pripratina, šiek tiek jau ruošia, kad jie grįš į tą gyvenimą. Jau juos mato savaitgaliais, jau jie gali lankytis, sveikintis su kaimynais, pasikviesti į svečius... Taigi, kai jau susirenka toks žmonių ratas, kuris mato, kad tu jau po truputį grįžti, jiems būna paprasčiau, ar ne?

Kas toliau? Darbdaviai, aišku. Darbdaviai labai laukia, kad jie kuo greičiau paliktų Pusiaukelės namus. Tada prasideda ir antros pamainos, naktinis darbas, papildomas darbas, viršvalandžiai, todėl jie iš tikrųjų labai laimingi, tik ir laukia. Iš tikrųjų labai didelių sunkumų po Pusiaukelės namų nuteistieji nepatiria. Galbūt vienintelis dalykas – tai žemi atlyginimai ir kito darbo ieškojimas, o iš tikrųjų jie, netgi sakyčiau, labai pasiruošę išeina. Priklausomai nuo to, kiek Pusiaukelės namuose praleidžia laiko. Mano nuomone, apie pusmetį tu turėtum su žmogumi padirbti minimaliai, kad jis suvoktų, kur išeina, dėl ko išeina ir kaip jam reikia gyventi, kad negrįžtų čia atgal.

Ar yra koks nors atrinktų įstaigų sąrašas, kur gali kreiptis ir tikrai įdarbins?

Iš tikrųjų kur mes tobulėjame, tikriausiai čia vienintelė iš tų sričių ir yra. Dirbti jie gali visur. Labai retai nuteistieji gauna neigiamą atsakymą. Šiuo metu pas mus, bent jau kalbu apie Vilnių, yra tikrai daug darbo vietų, nuteistuosius tikrai priima į daugelį iš jų. Taip, kai kurie pasidomi, ir aš visą laiką vyrams sakau – visą laiką sakykite iš kur esate, kokia jūsų praeitis, tada parodysite nuoširdumą, atvirumą ir visai kitaip į jus darbdavys žiūrės. Ir iš tikrųjų yra daug vietų, į kurias priima mūsų vyrus. Mes taip pat turime Pusiaukelėje sąrašą, ką galime pasiūlyti savo vyrams, iš karto atėjusiems, jeigu jiems savarankiškai neišeina susirasti darbovietės. Tai taip, mes turime savo sąrašiuką, galim pasiūlyti, kad jie galėtų įsidarbinti vienoje ar kitoje įstaigoje, tačiau su laiku jie vis tiek gali keisti tą darbą. Ir jie tą daro.

Mes turbūt daugiau kalbame apie fizinį darbą, o jeigu kalbėtume apie motyvuotus žmones, kurie jaučiasi, kad galbūt galėtų dirbti rimtą protinį darbą? Kaip manote, būtų geros galimybės Lietuvoje įsidarbinti?

Aš dabar klausydama supratau, kad visai kitokia nuomonė yra susidariusi, ar ne? Iš tikrųjų mūsų vyrai fizinį darbą dirba labai retai. Mes turime sveikatingumo specialistų. Turime vadybininkų. Turime iš tikrųjų tokių žmonių, kurie dirba labai rimtus darbus. Turime žmonių, kurie dirba logistikos srityje. Ir tikrai puikiai atlieka savo darbus, paskambiname darbdaviams, jie šauniai dirba. Turime tokių, kurie dirba ir fizinį darbą, bet ne dėl to, kad jie negalėtų dirbti ir protinio, tiesiog trūksta išsilavinimo, todėl kai kurie dirba ir vienu metu studijuoja aukštosiose mokyklose. Taigi, turime visokių. Labai stengiamės motyvuoti, kad žmogus galėtų siekti kuo daugiau ir turėtų didesnes galimybes.

Parengė Kamilė Laučytė ir Džiugas Kuliešius