Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Teksto autorė yra Vilniaus universiteto semiotikos magistro programos antrakursė

Tada ji pasisodino mane prieš šviesą prie virtuvės lango ir išsitraukusi savo skurdžios kosmetikos atsargas ėmė mane grimuoti. [...] Kas aš tokia, paklausiau motinos. Dviveidis, atsakė ji. – iš Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Europos naujagimėje Lietuvoje pasaulį išvydo kiek daugiau nei penkiolika tūkstančių kūdikių. Tai mes – Nepriklausomybės vaikai, kuriems kartu su valstybės atgimimu žadėta ir šviesesnė ateitis, o mūsų kūdikiškai mažose rankelėse jau plevėsavo įsivaizduojamos trispalvės – lyg naujos, viską pakeisiančios kartos, ženklas.

Mes augome kartu su mūsų jauna valstybe, stebėjome, kaip pamažu tirpsta storas sovietinio ledynmečio paliktas ledo luitas. Juk turėjome būti tie, kurie jau nesusidūrė su šia santvarka. Tačiau mus, kartu su nepriklausomybe gimusią kartą, auklėjo ne kas kitas, o sovietmečio išugdyti žmonės. Šiandien tai dažnai pamirštama – įdomu, kad laisvės kūdikiams, laisvos valstybės kūrimo patikėtiniams, dažnai lyg priekaištaujama, jog jie nė per žingsnį nesusidūrė su tais laikais. Žinoma, mums neįsivaizduojami lagerių žiaurumai, dieną naktį trukę tardymai, atidžiai pasvertas kiekvienas ištartas žodis. Mūsų nepriklausomybės kartai tai padėti suvokti gali senelių ir tėvų pasakojimai ir laimingi tie, kuriems pasisekė gimti šeimose, kur sovietmetis netrinamas lyg nebūties ženklas.

Bet mums sovietmečio reliktai, nors ir daug švelnesnėmis formomis, vis dėlto padarė įtaką. Buvome auklėjami sovietinę mokyklą baigusių vaikų darželių auklėtojų ir pradinių klasių mokytojų, žiūrėdavome tuos pačius propagandinius animacinius filmukus, ir, nors buvome nepriklausomybės karta, mūsų gimimo liudijimų viršeliuose puikavosi kūjis ir pjautuvas – lyg menkas, bet niekur nedingęs, šios tapatybės rėžis.

Ryškiausias sovietmečio reliktas, su kuriuo susidūrėme – tai dialektinis materializmas. Jį dar 1953 metais savo eseistikos knygoje Pavergtas protas aprašė Czeslawas Miloszas. Miloszo įžvalgumas stebina – jis vos per kelerius metus sugebėjo perprasti ir identifikuoti šią mąstymo formulę, įdiegtą okupacinės valdžios kaip priemonę, pavergtą tautą paversti į valdomą masę – kur individai netenka veidų, o skirtingi požiūriai suliejami į vieną vienintelį tinkamą. Dialektinis materializmas – tai nuodai, paralyžiuojantys laisvo žmogaus mąstymą. Jie persidavė kelioms kartoms ir yra gajūs iki šios dienos. Ši, vienintelė okupacijos metais galima, mąstymo struktūra ne tik analizuoja, bet ir formuoja permainas: dialektinis materializmas sudaro tokias visuomenines ir politines sąlygas, kuriomis žmogus nebemoka elgtis, mąstyti, rašyti kitaip, nei reikia. Miloszas teigė, kad dialektinio materializmo nuodų poveikis toks stiprus, kad apnuodytas žmogus, nesvarbu kokioje kultūrinėje, politinėje ar socialinėje terpėje atsidurtų, joje matys tik tai, ką reikia matyti – taip jau sukonstruotas ir jo sąmonėje įdiegtas dialektinio materializmo optinis aparatas.

Česlovas Milošas V. Naujiko nuotrauka

Pasisekė tiems laisvės kūdikiams, kurių aplinkoje pasitaikė mokytojų, nepaveiktų dialektinio materializmo garais. Teisinga manyti, kad jie net ir gūdžiausiais okupacijos laikais slėpė laisvės grūdą, o griuvus santvarkai – galiausiai jį sudaigino. Tam, kad jį išsaugotų ir patys išliktų, jie prisitaikė, elgėsi taip, kaip iš jų buvo tikimasi. Ši dviveidžio kaukė, kurią užsiaugino dalis į sovietinę mašiną įsiurbtų žmonių, Miloszo vadinama ketmanu. Tai musulmoniškuose Rytuose taikomas leidimas slėpti tikruosius religinius įsitikinimus, demonstruojant visišką paklusimą vyraujančiai religijai, uoliai atliekant jos apeigas. Tai ypatinga vaidybos forma, kurią Miloszas taiko Sovietų Sąjungos intelektualinei bendruomenei. Tačiau visa tai tėra puiki veidmainystės mokykla, kurią perėjęs individas geba užtikrinti savo saugumą tapęs vienu iš mažumos atstovų. Miloszas pritaiko ketmano sąvoką sovietų pavergtos Rytų Europos sąlygoms ir aprašo net septynis praktikuojamus jo variantus, kaip pavyzdį pasitelkdamas keturis tuometinės Lenkijos intelektualus. Juos Miloszas pakrikštija Alfos, Betos, Gamos ir Deltos vardais. Rašytojo pasirinkimas jų neįvardyti leidžia manyti, kad tokių apnuodytų intelektualų galėjai rasti bet kurioje pavergtoje tautoje. Ir ši interpretacija nebūtų klaidinga, pakanka prisiminti mūsų pačių sovietmečio kultūrinį kontekstą.

Vytautas Kavolis teigė, kad kūrinio meninės vertės galutinis išbandymas yra jo gebėjimas peržengti erdvės ir laiko ribas ir būti priimtam kitų žmonių, kitose srityse. Miloszo Pavergtas protas ne tik atitinka Kavolio teiginį, bet ir gali atsakyti į laisvės kūdikių klausimus, jei tik, žinoma, tokių kyla.

Jaunuoliui, gimusiam kartu su nepriklausomybės paskelbimu ir užaugusiam valstybės sostinėje ar kitame didmiestyje, visas atgimimo procesas yra natūralus – aplinka atsinaujina, miestas auga, progresas juntamas visa savo jėga. Šalis, atrodo, atvėrė savo platų glėbį visiems – ji minima užsienio spaudoje, jos didžiuosius miestus lanko vis daugiau turistų. Tai – tikra demokratinė valstybė, su sąžiningais rinkimais ir skaidria politika. Ir jaunuolis tiki, kad apniukę sovietmečio debesys jau seniai išsisklaidė, o jo šalis – tai pavyzdys visam likusiam postsovietiniam blokui, o ypač – Sakartvelui ir Baltarusijai, į kurias, kaip į šalių nevykėlių pavyzdį, vis baksnoja vietinės žiniasklaidos pirštas. Tokiam laisvės kūdikiui Miloszo aprašomas dialektinis materializmas ir ketmanų rūšys gali būti aktualios lygiai tiek pat, kiek ir praeities vaiduokliai.

Bet galima pamėginti įsivaizduoti situaciją, kada ateina diena, kai vienas tokių, mieste išugdytų, laisvės kūdikių staiga turi išvykti gyventi į nedidelį, vos pora tūkstančių gyventojų turintį miestelį, pavyzdžiui, pavadinimu Viešpalaimys. Kartu jis atsiveža ir savo šventą tikėjimą demokratija, nepriklausomybe ir laisve, vertybes, kuriomis buvo ugdytas visą savo sąmoningą gyvenimą. Gyvendamas Viešpalaimyje, jis jomis vadovaujasi ir yra tikras, kad jo ir bendruomenės, į kurią jis atsikraustė, vertybinės sistemos sutampa. Tačiau ilgainiui pradeda aiškėti tikroji realybė – užtenka sulaukti pirmojo rimto politinio įvykio – rinkimų. Jis pastebi, kad jo gyvenvietėje, kuri yra tos pačios respublikos, su kuria kartu jis augo, dalis, žmonių elgesį lemia ne jų laisva valia, o kažkieno paliepimai. Jis mato prabangius automobilius tamsintais stiklais, zujančius aplink rinkimų apylinkes, ir jaučiasi taip, lyg žiūrėtų gyvą transliaciją apie nesąžiningą balsavimą kažkur tolimos autokratinės valstybės glūdumoje. Pasibaigus rinkimams, jis stebi, kaip kaimo pardavėjos, turinčios tik pagrindinį išsilavinimą, staiga tampa valstybės tarnautojomis. Tai – jų atlygis, kad savo nors ir menkomis išgalėmis, bet vis dėlto pakreipė rinkimų eigą tinkama linkme. Visi, nepritarusieji naujajai valdžiai – šalinami iš einamų pareigų. Taip pasėjama baimė. Tai įspėjimas, kad kitą kartą reikia galvoti ne kaip nori, o taip, kaip reikia.

Atvykėlis laisvės kūdikis perka rajoninę spaudą ir skaitydamas ją jaučiasi taip, lyg rankose laikytų iš sovietmečio archyvo ištrauktą propagandinį leidinį. Pamažu jis pradeda analizuoti esamą situaciją ir suvokia, kad jo demokratinėje valstybėje egzistuoja visai kitas pasaulis. Pasaulis, kuriame dialektinis materializmas ir ketmanas, nors ir apvilktas moderniu rūbu, veikia taip pat, kaip ir tais metais, kai rašė Miloszas. Šiame pasaulyje negalioja jokios demokratijos formulės. Visos institucijos, net ir religinė, veikia išvien – dėl savo pačių gero būvio. Jo miesto laikų draugai stebisi žiūrėdami tokius filmus kaip Andrejaus Zviagincevo Leviatanas, bet jis kviečia juos atvykti pas save, į Viešpalaimį – tikina parodysiąs ta patį, nereikės ir filmo.

Ilgainiui naujasis Viešpalaimio gyventojas, dar šventai laisve tikintis jaunuolis, pasiryžta keisti esamą situaciją – pradeda skleisti demokratines idėjas, nepatingi paaiškinti kiekvienam, kuo svarbi laisvė. Jis platina tinkamą spaudą ir net suranda bendraminčių. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad šie negali deklaruoti savo pažiūrų atvirai, nes bijo netekti darbo ir savo menkų pozicijų. Nors nekenčia esamos valdžios, ją toleruoja, nes tai jiems užtikrina pragyvenimo šaltinį. Ir štai laisvės kūdikis vėl lieka vienas, suvokęs kad jo bendraminčiai – tai šiuolaikiniai ketmanai.

Galiausiai jis supranta, kad jo ir Viešpalaimio gyventojų vertybinės sistemos niekada nesutaps. O tai nužudo bet kokią susikalbėjimo tarp dviejų individų galimybę – aristokratas gali mesti baltą pirštinę mužikui, tačiau mužikas ja tik nusivalys nosį.

Šioje skaudžioje akistatoje su svetimu, bet lyg ir savu pasauliu Miloszo Pavergtas protas nepriklausomybės kūdikiui tampa atsakymu. Ši esė kalba apie užnuodijimo pradžią, tačiau kartu paaiškina, kodėl išsilaisvinimas iš sovietmečio trunka taip ilgai – pakeisti mąstymą yra labai sunku.

Šiandien stalinizmo įdiegtas dialektinis materializmas yra sumišęs su laisvos valstybės idėjomis – iš okupacijos išsilaisvinusi tauta, kurios dalis – pavergtais protais. Galima tik svarstyti, ką duoda ši keista dvinarė sintezė.

Vytautas Kavolis savo paskaitoje Lietuvis kaip revoliucijos žmogus, kurią 1963 metais skaitė Čikagos lietuviams, apskaičiavo, kad nuo pat 1794-ųjų metų sukilimo, vidutiniškai kas 37-erius metus lietuvyje užgimsta sukilimo ugnis. Tai liudija, kad baudžiava niekada nebuvo lietuvyje sunaikinusi to, kas žmoguje vis kovoja ir kovoja dėl teisingumo ir dėl trapios laisvės vizijos. Belieka tikėtis, kad šis laisvės genas prasiverš visuose Lietuvoje esančiuose Viešpalaimiuose ir pagaliau pavyks atsikratyti ne tik metodais, kuriais buvo valdoma pavergta tauta, bet ir priežastimi. Tada bus galima patikėti, kad priešnuodis dialektiniam materializmui galiausiai įgytas, o dviveidžių kaukės skilo pusiau be galimybės būti suklijuotoms.