DAVIDAS FISHMANAS – mokslininkas ir rašytojas iš JAV, užaugęs tarp iš Rytų Europos emigravusių žydų, kurio knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ (Baltos lankos, 2019 m., vertė Olga Lempert) pasirodė ir lietuvių kalba. Šiame pokalbyje jis pasakoja apie tai, kaip susidomėjo Lietuvos žydų istorija, savo ryšį su Vilniumi, ko siekia rašydamas apie Holokaustą bei daugelį kitų dalykų.

Užaugote ir išsilavinimą įgijote JAV. Kaip jums kilo mintis rašyti knygą apie bendruomenę, gyvenusią, rodos, toli, seniai? Kaip susidomėjote Vilniaus žydų istorija?

Nors gimiau ir užaugau JAV, Vilnius – arba kaip šis miestas vadinamas jidiš ir hebrajų kalbomis, Vilna – buvo man žinomas nuo mažų dienų. Užaugau tarp iš Rytų Europos į JAV imigravusių žydų, kurie pasakodavo apie šią vietą. Mano tėvas buvo mokslininkas, dirbęs Rytų Europos kultūrą tiriančiame YIVO institute, kuris 1925 metais buvo įkurtas Vilniuje ir 1940 m. persikėlė į Niujorką. Tėvas buvo šio instituto direktoriaus Maxo Weinreicho, ėjusio pareigas tiek Vilniuje, tiek Niujorke, studentas. Užaugau skaitydamas Abrahamo Sutzkeverio, nuostabaus poeto, išgyvenusio Vilniaus getą, eilėraščius ir Chaimo Grade romanus, kurių veiksmas vyksta 1920–1930 metų Vilniuje. Studijuojant žydų istoriją Harvardo universitete, pavadinimas „Vilna“ vis pasirodydavo prieš mano akis, net ir nagrinėjant temas, susijusias su XVII ar XVIII amžiais. Tad, kai aplankiau Vilnių pirmą kartą, prieš trisdešimt metų – 1989-aisiais – tai buvo stipri emocinė patirtis, jaučiausi tarsi būčiau grįžęs į prarastus namus.

Rašytojas Davidas Fishmanas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Ar istorija apie „knygų kontrabandą“ susižavėjote vos tik aptikęs, kad toks dalykas vyko Vilniaus gete?

Kai buvau vaikas, tėvas pasakojo man, kad poetas A. Sutzkeveris gelbėjo knygas ir kitokias kultūrines vertybes nuo nacių ir po karo siuntė jas į YIVO institutą Niujorke. Ilgą laiką žinojau tik tiek. Net nežinojau, kad į šią veiklą buvo įsitraukusi visa „Popieriaus brigada“, vadinamoji geto gyventojų grupė, ar kad jiems talkino ir etniniai lietuviai, tokie kaip O. Šimaitė ar J. Jankauskas. Nuo 1989-ųjų pradėjau lankytis Vilniuje ir tyrinėti Lietuvoje likusią YIVO medžiagą, atrastą Šv. Jurgio bažnyčioje (sovietmečiu vadintoje „Knygų rūmais“).

Darbas su atrastais lobiais mane paskatino domėtis, kaip jie išgyveno karą ir sovietmetį, kai daug žydų knygų buvo sunaikinta ir atsidūrė sandėlyje, kuris kažkada buvo Šv. Jurgio bažnyčia. Šia tema dar 1996-aisiais parašiau trumpą esė. Nors visą laiką domėjausi, tik po daugelio metų nusprendžiau, kad yra pakankamai medžiagos imtis apie tai rašyti knygą.

„Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ yra knyga apie žydų bendruomenę Vilniuje Antrojo pasaulinio karo metais. Ar jaučiatės rašydamas suradęs gilesnį asmeninį ryšį su šiuo miestu?

Jaučiuosi turįs ryšį su šiuo miestų dėl daugelio priežasčių. Amerikiečiams studentams dėstau kursą apie žydų gyvenimo Vilniuje istoriją, juos supažindinu ir su lietuvišku, rusišku, bei lenkišku istoriniu palikimu. Didelė dalis mano tyrimų yra susijusi su Vilniaus žydais prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Tad didelę laiko dalį jaučiuosi tarsi gyvenčiau Vilniuje, net ir būdamas Niujorke. Žinoma, mano Vilnius yra praeities miestas, nežinomas daugeliui čia gyvenančių šiandien. Vaikščiodamas Vokiečių gatve galvoju apie 1902 metais čia įvykusią Žydų socialistų partijos „Bund“ demonstraciją. Eidamas Žemaitijos (kadaise buvusia Strashuno), gatve, apžiūriu pastatą, kuris 1910-aisiais buvo Viešoji žydų biblioteka, 1941-aisiais tapo geto biblioteka, o 1944-ųjų rudenį – žydų muziejumi.

Esu labai laimingas, kad mano knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, tikiuosi, jog ji parodys lietuviams žydiškos praeities dalelę šiandienos Vilniuje. Knyga taip pat buvo išversta į kinų, japonų, italų ir daugelį kitų kalbų, bet labiausiai džiaugiuosi dėl lietuviškų ir hebrajiškų vertimų.

Pastaruosius trisdešimt metų lankydamasis Vilniuje užmezgiau man labai svarbių draugysčių. Miestas tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi.

Vilniaus Getas. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Jūsų knyga siūlo labai suasmenintą žvilgsnį į istoriją – pasakoja apie Holokaustą konkrečioje vietoje, per konkrečių žmonių asmeniškas istorijas. Kurios iš tų istorijų jus asmeniškai labiausiai palietė ir kodėl?

Mano knygoje yra penki pagrindiniai herojai, visi buvo Vilniaus geto gyventojai ir dirbo „Popieriaus brigadoje“. Pusantrų metų jie kasdien rizikuodavo savo gyvybėms gelbėdami knygas, rankraščius, dailės kūrinius ir dokumentus nuo nacių naikinimo. Esu įsimylėjęs juos visus, nes jie ne tik kalbėjo apie tai, kad kultūra ir dvasinis gyvenimas yra svarbūs, jie veikė tuo tikėdami ir buvo pasiruošę dėl to mirti.
Pagrindinis knygos herojus yra Shmerke Kaczerganskis, bohemiškas poetas, prieš karą priklausęs komunistų partijai, tačiau vėliau visiškai nusivylęs komunizmu. Jis savo rūbuose slėpdavo religines knygas, mėgindamas sargybiniams nematant išgabent jas iš geto. Vėliau slapčiomis gabeno knygas iš Sovietų Sąjungos, nes visiškai netikėjo sovietine sistema.

Tačiau labiausiai širdį spaudžia Rachelės Krinsky istorija. Ji buvo istorijos mokytoja, į getą ji pakliuvo viena – jos vyras buvo nužudytas pirmąjį vokiečių okupacijos mėnesį, o savo dukrą ji paliko lenkės auklės rankose. Vienintelė jos paguoda gete buvo draugai, poetai ir poezijos skaitymas. Būdama „Popieriaus brigados“ nare, ji išgelbėjo daugybę kultūrinių vertybių, taip pat ir lenkiškų. Rachelė vėliau buvo deportuota į Štuthofo stovyklą, tačiau tiesiog stebuklingai išgyveno, vėl susitiko su dukterimi ir iš naujo rado gyvenimo prasmę. Po karo ji gyveno Naujajame Džersyje, vos už keleto mylių nuo dabartinių mano namų.

Rašytojas Davidas Fishmanas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Ar mąstote apie tai, ko siekiate rašydamas apie Holokaustą? Ar rašymas jums yra savotiškas teisingumo kentėjusiems ir herojiškai pasipriešinusiems tironijai ieškojimas ir jų atminimo išsaugojimas? Galbūt siekiate paskatinti savo skaitytojų empatiją ir moralines pajautas?

Iš tiesų knygoje veiksmas vyksta tiek vėlyvuoju tarpukariu, tiek Holokausto metu, tiek pokariu. Šį laikotarpį pasirinkau sąmoningai. Norėjau parodyti, kad stiprus prisirišimas prie knygų ir kultūros buvo Vilniaus žydų bendruomenės bruožas, iš tikrųjų savo kulminaciją pasiekęs per Holokaustą, kai „Popieriaus brigada“  gelbėjo knygas. Tas pats prisirišimas, įsipareigojimas kultūrai išliko ir po Antrojo pasaulinio karo, kai gete išgyvenę žmonės grįžo į Vilnių, surado paslėptus lobius ir įkūrė Žydų muziejų. Antroji, sovietmečiui skirta knygos dalis parodo dažnai pamirštamą istorijos etapą – valdant Stalinui žydų kultūra buvo panašiame pavojuje, kaip ir valdant naciams. Tiek išgyvenusieji getą, tiek kiti žmonės turėjo antrą kartą parodyti heroizmą, šįkart gelbėdami knygas nuo sovietų.

Tiesiogiai atsakant į jūsų klausimą apie mano tikslus rašant Holokausto tema – taip ir taip. Mano knyga išreiškia pagarbą herojams, kurie išdrįso kovoti su blogiu, kurių pasiekimus verta prisiminti. Tačiau siekiu, kad knyga mestų iššūkį mums visiems – kai tik galime pasipriešinti neteisingumui, tiek dideliam, tiek mažam. Jei teigiame vertinantys kultūrą ir dvasinį gyvenimą, likime tam ištikimi, kad ir kokie iššūkiai kiltų. Jei žmonės gyvenę alkio ir baimės pripildytame gete galėjo tai padaryti, galime ir mes.