Asociatyvi Vilniaus savivaldybės nuotrauka

Kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos bendrumą, dažniausiai akcentuojama bendra šalių istorija. 400 metų mus valdė tie patys valdovai, per 200 metų turėjome bendrą valstybę. Beveik 400 metų Lietuvos diduomenė gyveno bendroje kalbinėje, kultūrinėje, asmeninių ryšių bei politinės sąmonės erdvėje kartu su Lenkijos, Baltarusijos, dalies Ukrainos, o vėliau ir su Latgalijos diduomene. Daugeliui elito atstovų gimtąja kalba seniai buvo tapusi lenkų kalba (išskyrus Žemaitiją). Dėl šios priežasties XIX amžiaus antroje pusėje kai kuriems lietuvių tautinio atgimimo veikėjams teko mokytis lietuvių kalbos, pavyzdžiui, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis išmoko lietuvių kalbą, raginamas Petro Vileišio. Rusijos imperijos laikais lietuviai kartu su lenkais bei dabartinės Baltarusijos, Latgalijos gyventojais dalyvaudavo sukilimuose prieš Rusijos valdžią.

Prasidėjus XX amžiui, formuojantis moderniai lietuvių tautai, bendrų lietuvius ir lenkus siejančių dalykų fiksuojama žymiai mažiau. Priešingai, prasidėjo prieštaringas ir gana skausmingas apsisprendimo procesas, kas kokiai tautai priklauso ir kurion pusėn reikės judėti. Gerai žinoma Žemaitijos bajorų brolių Narutavičių (-owiczių?) istorija – Gabrielius tapo Lenkijos prezidentu, o Stanislovas – Vasario 16-osios akto signataru. Dar įdomesnis yra brolių, kilusių iš Varanavo apylinkių (dabartinėje Baltarusijoje), atvejis: vienas jų buvo puikiai žinomas lietuvių gamtininkas Tadas Ivanauskas, kitas – kiek mažiau žinomas Jerzy Iwanowski, marionetinės, nuo Lenkijos priklausomos, L. Želigovskio įsteigtos okupavus Vilniaus kraštą Vidurinės Lietuvos „valstybės“ užsienio reikalų ministras, o trečias – Vaclau Ivanouski, baltarusių tautinis veikėjas. Bandant grąžinti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, kartu siekiant aktyviau vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose, neišvengta susidūrimų bei muštynių bažnyčiose su tuo nepatenkintais lenkais ar lenkiškai kalbančiaisiais. Įdomu pažymėti, jog muštynės vykdavo ne tik įvairiose vietovėse Rytų Lietuvoje ar lietuviškuose arealuose dabartinėje Vakarų Baltarusijoje, bet, ir ten, kur šiuo metu nelengva būtų rasti lenkų tautybės žmogų, pavyzdžiui, Vilkaviškio rajone esančiame Vištytyje, Karmėlavoje prie Kauno, Žasliuose (Kaišiadorių rajone) ir daugelyje kitų vietovių. Šiuolaikiniam skaitytojui tai galėtų būti netikėtas faktas, bet prieš šimtą ar daugiau metų lenkų ar lenkiškai kalbančių asmenų gyventa daugelyje Lietuvos regionų, ypač miestuose, prie didesnių dvarų, vienuolynų ar bažnyčių, būta ir lenkiškai kalbančių smulkiųjų bajorų gyvenviečių, ypač Vidurio Lietuvoje. Tai buvo ilgametės kultūrinės, religinės, kalbinės ir politinės Lenkijos įtakos Lietuvoje rezultatas. Šis procesas iš dalies buvo savanoriško, iš dalies – prievartinio pobūdžio (ypač XX amžiuje). Tuo tarpu kai kuriuose Rytų Lietuvos bei Vakarų Baltarusijos regionuose lietuvių ir baltarusių kontaktinėje zonoje tarp lietuvių plito baltarusių kalbos variantas („po prostu“) bei „vietinio“ gyventojo savimonė („tutejszy“). Detalius tyrimus galima rasti čia. Ryškėjo ir politiniai lietuvių bei lenkų nesutarimai, pavyzdžiui, 1906 m. vykusiuose rinkimuose į Rusijos Dūmą lietuviai, keldami bendrus kandidatus, kur kas sėkmingiau rasdavo bendrą kalbą ne su lenkais, o su žydais. O dėl 1920 m. Lenkijos įvykdyto Vilniaus krašto užėmimo šalys beveik 20 metų neturėjo diplomatinių santykių.

Krokuva. Pixabay.com nuotrauka

Kalbant apie šiuos laikus, politikai dažnai pabrėžia, kad Lietuvos ir Lenkijos verslo santykiai yra puikūs. Panagrinėkime, pavyzdžiui, abiejų šalių užsienio prekybos (prekėmis) 2019 m. I pusmečio duomenis. Lietuvos prekyba su Lenkija sudarė 10,2 % visos Lietuvos užsienio prekybos. Rodiklis lyg ir neatrodytų prastas, tačiau Lietuvos prekyba su 20 (!) kartų mažiau už Lenkiją turinčia gyventojų Latvija sudarė 8,0 %. Netgi Lietuvos prekyba su Estija, kuri turi 30 (!) kartų mažiau gyventojų negu Lenkija ir neturi bendros sienos su Lietuva, sudarė 4,1 %. Šie skaičiai akivaizdžiai byloja, kad Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio prekybos pasiekimai per pastaruosius 30 metų yra kuklūs, Lietuva intensyviau prekiauja su nedidukėmis Latvija ir Estija (kartu sudėjus) nei su Lenkija. Tiesioginių užsienio investicijų į Lietuvą srityje Lenkijos investuotojai yra toli nuo lyderių (6 vieta), Lietuvos investuotojai Lenkiją savo investicijoms renkasi sąlyginai kiek aktyviau (4 vieta).

Kaip vyksta Lietuvos ir Lenkijos mainai švietimo, studijų sferoje? Kaip rodo statistika, Lenkijos aukštosios mokyklos yra trečias Lietuvos studentų studijų užsienyje pasirinkimas (apie 900 studentų arba 11,2 % visų užsienyje studijuojančių Lietuvos studentų 2016 m.) po Jungtinės Karalystės (49,7 %) ir Danijos universitetų (18,3 %). Atrodytų, jog tai geras rezultatas, tačiau neabejotina, jog dauguma studijuojančių Lenkijoje yra Lietuvos lenkiškas mokyklas baigę abiturientai (kasmet jų baigia apie 1000). Lietuvoje studijuojantys Lenkijos studentai geriausiu atveju yra skaičiuojami dešimtimis, bet nepamirškime, kad šio ir taip mažo skaičiaus tam tikrą dalį sudaro Lenkijos lietuviai. Taigi, ir šioje srityje pasigirti dideliu proveržiu būtų sunkiai įmanoma, abiejų šalių universitetai yra įdomūs daugiausia tik kaimyninėje šalyje gyvenantiems tautinių mažumų atstovams.

Nepaisant to, jog Lietuvoje kasmet apie 1000 abiturientų baigia lenkiškas mokyklas, vertimo paslaugos iš ar į lenkų kalbą gali kainuoti brangiau negu, pavyzdžiui, vertimas iš ar į anglų, rusų ar netgi vokiečių kalbų. Tai reiškia, jog lenkų kalba Lietuvoje ar Vilniuje turi tam tikrą pusiau egzotinės kalbos statusą, nors 2011 m. gyventojų surašymo metu net 77 % Lietuvos lenkų nurodė, jog jų gimtoji kalba yra lenkų. Nesileidžiant į diskusijas, ką išvis reiškia terminas „gimtoji kalba“, ar gyventojai teisingai supranta, kas yra lenkų kalba ir ar sako tiesą gyventojų surašymo metu, galima spėti, jog, jei patiems Lietuvos lenkams lenkų kalba nebus labai įdomi, tai ji nebus įdomi ir lietuviams, taip pat lietuviams nebus įdomi ir Lenkija. O štai puikus visiškai naujas pavyzdys, kai bandoma Lietuvos gyventojus dirbtinai sudominti lenkų filologijos studijomis (kartu sudominti ir Lenkiją) sukuriant privilegijuotas sąlygas.

Yra dar viena sfera, kurioje, atrodytų, turėtų būti idealios sąlygos klestėti abipusiams gyventojų mainams. Tai – turizmas. Susipažinkime su 2019 m. I ketvirčio Lietuvos išvykstamojo turizmo statistika (be vienadienių kelionių): matyti, jog į Lenkiją (32500 kelionių) vykstančių buvo kiek daugiau nei į Latviją (29800 kelionių), bet mažiau nei į Baltarusiją (40600 kelionių), į kurią norint vykti reikia gauti mokamą vizą (daugeliu atvejų). Be to, tai yra žiemos mėnesių statistika, o vasarą nemažai lietuvių traukia atostogauti į Latvijos pajūrį. Analizuojant atvykstamojo turizmo Lietuvoje statistiką (2018 m.), galima pastebėti, jog Lenkijai pagal turistų ar kelionių skaičių atitenka 3–4 vietos, nusileidžiama kaimynėms Latvijai, Baltarusijai, o kai kuriais atvejais ir atvirai priešišką politiką Lietuvos atžvilgiu vykdančiai Rusijai. Matyti, kad Lietuva ir Lenkija dėl ne visai žinomų priežasčių viena kitos turistinio potencialo tinkamai neišnaudoja.

Išanalizavus esamą situaciją, negalima nepastebėti paradoksalaus dalyko. Dėl periodiškai atšąlančių Lietuvos ir Lenkijos santykių yra įprasta kaltinti abiejų šalių įvairaus lygmens politikus, kad esą jie savo neapgalvotomis, provokacinėmis kalbomis ar veiksmais, pažadų nesilaikymu, vizijų neturėjimu ar nejautra kitų tautybių žmonėms nuolat kenkia abiejų šalių santykiams. Kita vertus, neįmanoma neatkreipti dėmesio, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavime yra sėkminga būtent tai, kas priklauso nuo politikų valios, t. y. vadinamoji strateginė partnerystė: glaudus karinis bendradarbiavimas, elektros ir dujų jungčių tiesimas, sinchronizacija, priešinimasis Astravo AE statybai ir elektros patekimui iš ten, tarpparlamentinė asamblėja, ekspertų grupės ir kt. O tai, kas daugiausia priklauso nuo pačių piliečių iniciatyvos – verslas, turizmas, studijos plėtojasi vangiai ir šitose srityse galima kelti nebent visiškai neambicingą tikslą – aplenkti bendradarbiavimo apimtis su Latvija, kaip minėta, turinčią 20 kartų mažiau gyventojų negu Lenkija (pažymėtina, kai kuriose srityse Lietuvos strateginis bendradarbiavimas su Lenkija yra sėkmingesnis nei su Latvija). Beje, šio piliečių bendradarbiavimo apimtys būtų dar menkesnės, jei ne bendra šalių istorija ir lenkų mažuma Lietuvoje, kuri yra iš dalies politiškai bei kultūriškai orientuota į Lenkiją bei palaikoma Lenkijos valdžios, ir tai kažkiek lemia didesnį šalių abipusį bendradarbiavimą. Peršasi išvada, kad visi atšilimai ar atšalimai vyksta tik viršūnėse, tarp politikų, o verslo santykiai ar gyventojų bendravimas išlieka vangūs, ir taip jau beveik 30 metų. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad pavardžių rašymo ar vienodų baigiamųjų egzaminų klausimai nėra ir negali būti laikomi strateginiais klausimais, nes jie yra aktualūs tik mažoms visuomenės grupėms. Tarp kitko, akivaizdus politikų nesutarimas tautinių mažumų klausimais Lietuvai ir Lenkijai strategiškai bendradarbiauti beveik netrukdo. Žinoma, kas nors galėtų teigti, kad yra nemažai nesenų nuoskaudų ir naujų dalykų, kurių lietuviai ir lenkai turi vieni kitiems, esą tai stabdo bendradarbiavimą. Bet kaip tada paaiškinti iš dalies aktyvesnius Lietuvos santykius su Rusija? Ten ne tik daug įvairaus senumo nuoskaudų, bet ir atvirai priešiška šiandienė politika. Gal yra kalbos barjeras tarp lietuvių ir lenkų? Kiek tenka pastebėti, jaunesnioji abiejų šalių gyventojų karta gerai kalba angliškai.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka

Panašu, kad tuo metu, kai Lietuvos valdžia vysto strateginę partnerystę su Lenkija, gyventojai ir verslas labiau linksta bendradarbiauti su Baltijos šalimis, ypač Latvija, iš dalies – su Skandinavija. Kyla klausimas: ar nematome požymių, kad Lietuva ir Lenkija dreifuoja skirtingų geopolitinių subregionų link? Rytų Europos regionas, kelis dešimtmečius traktuotas kaip beveik monolitinis, nes jį sudarančias šalis siejo labai panašūs tikslai bei problemos, galimai skyla į smulkesnius subregionus. Pavyzdžiui, Lietuva, Latvija ir Estija formuojasi kaip atskiras nedidelis Šiaurės Rytų Europos subregionas, orientuotas į Skandinaviją. O Lenkija kartu su Čekija, Vengrija ir galbūt Slovakija (Višegrado šalių grupė) formuoja Centrinės Rytų Europos regioną. Kaip matyti, Višegrado šalys turi savitą požiūrį pabėgėlių, demokratijos, Europos Sąjungos ir nacionalizmo, o kartais ir Rusijos klausimais. Galbūt Rytų Europos skilimas į subregionus prasidėjo ne šiuo metu, o žymiai anksčiau? Tas faktas, kad lietuvių ir lenkų tautos (ne politikai!) pastaruosius šimtą keliasdešimt metų nėra linkusios labai aktyviai bendradarbiauti, galbūt patvirtina spėjimą, jog Rytų Europos regionas ėmė skilti gerokai anksčiau.