Mokytojas Stepas Eitminavičius su auklėtinėmis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Iš Vilniaus į kaimą

Pavasarį mes, universiteto penktakursiai, rūpinomės būsimu darbu. Žinojau, kad lituanisto reikia Ignalinai. Nuvažiavau ten – man paaiškino, jog tikrai būsiu įdarbintas būtent mieste: įsivaizdavau savo keliones traukiniu į Vilnių, į kaimą pas mamą. Bet vėliau paaiškėjo, kad mane apgavo, – iškeliavau į Linkmenis. Tokia kurioziška situacija, paveikusi būsimus žingsnius. Aš iki šiolei nesuprantu, kodėl tris rugsėjus Linkmenų vidurinėje mokykloje taip dažnai prisimenu.

Gal todėl, kad čia man buvo gera? Toks atsakymas lyg ir per paprastas, reikalaujantis rimtesnių argumentų. Turbūt taip ir yra. Visko patyriau: ir labai šviesių dienų, ir didelio liūdesio, bet kažkodėl liko šviesos momentai. Atvykau iš universiteto, Kapsuko vardu tada vadinamo, ne iš Pedagoginio instituto, kur buvo rengiami tik mokytojai. Metodika, kuri rėmėsi nuojautomis, savo mokyklinių metų išgyvenimais, paskaitomis,  pedagogine praktika Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Norėjosi suprasti, pačiam išmėginti – galbūt toks poreikis pernelyg banalus, tačiau jis esmę nurodo: atvažiuoji ir pradedi savo naują vaidmenį. Ar ilgam? Ar tas vaidmuo nesugniuždys tavęs ir kitų? Man jau senokai atrodo, kad būtent Linkmenys pašnibždėjo, jog mokytojystė  svarbus, sunkus, bet labai mielas užsiėmimas.

Atvažiavau prisiskaitęs daugybę gerų grožinių knygų, prisižiūrėjęs gerų spektaklių, filmų. Ar tuo metu (universitetą baigiau 1975 m.) tokių nebuvo? Buvo. Kas man dabar galvojant apie praeities situacijas reikšminga? Kad turėjome puikių dėstytojų, kurie lyg specialiai ir nesistengdami parodydavo, kokie turėtume būti. Kaip bendrauti su mokiniais? Gal taip, kaip kai kurie dėstytojai bendravo su mumis? Tarkim, kasam (renkam) bulves kolūkyje. Viktorija Daujotytė prieina tai prie vienos vagos, tai prie kitos. Ne stovi, o kartu dirba. Ir mes kalbamės, kalbamės. Prisimenu tas kitokias savaites: kaip jos ateity padėjo, kaip padėjo... Kartą buvome su profesoriumi Donatu Sauka – malonumas neapsakomas. Profesorius, o kalba kaip geriausias bičiulis. Ar man pasisekė kopijuoti savo dėstytojus? Nežinau, gal ir toks klausimas nelabai korektiškas. Bet ta universiteto įtaka išliko. Gyvenau bendrabutyje, tad išsikalbėti buvo su kuo. Žodis „išsikalbėti“ nelabai tinkamas – mes turėjome draugų, kuriems studijuoti patiko, kurie rengėsi ateityje dirbti pagal specialybę. Mes galėjome deklamuoti kitų ir savo eilėraščius, mes galėjome diskutuoti, kartu pasidžiaugti ar išgyventi skausmą.

Linkmenyse lipdėsi požiūris į daug ką: kaip išvengti konfliktų ir pasakyti svarbias tiesas, kaip sudaryti sąlygas pasijusti svarbiems, kaip nustebinti grožiniais kūriniais ir kasdienybės epizodais. Vėliau šis požiūris buvo ne kartą koreguojamas, tikrinamas. Linkmenyse ryškėjo ir man priimtiniausia lietuvių kalbos, literatūros pamokų struktūra. Daug ką išmėginau. Labiausiai mano dėstymo metodika rūpinosi Ignalinos mokytoja Aldona Kruopytė – altruistiškas, mokykloje savo gyvenimo prasmę atradęs žmogus. Tie gražūs pabuvimai Pušų gatvėje: kalba du lituanistai, labai nevienodos patirties, tačiau panašių pedagoginių nuostatų. Ilgi, nuoširdūs, gana atviri pokalbiai lyg seminarai, lyg kvalifikacijos kėlimo kursai. Tik tonas, tik poveikis kitoks – tikresnis. Man dabar sunku suprasti, kodėl mokytoja tiek daug laiko skyrė žmogui, kuris tiek mažai išmanė. Ar vėliau buvo situacijų, kai kažkam labai norėjosi būtent mano tokios pagalbos? Nežinau. Gali būti, kad pasinaudojau negrąžindamas.

Pirmą savo direktorę Birutę Menčienę irgi prisimenu tik su pagarba – man yra pasakiusi tai, kas vėliau šildė 37 metus Utenos mokyklose. Prisimenu švietimo skyriaus inspektorės Elenos Umbražiūnienės patarimus – išmintingas, geras žmogus.        

Mokytojas Stepas Eitminavičius (stovi viršuje) su jaunaisiais literatais ant Linkmenų vidurinės mokyklos laiptų. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Būti mokytoju yra gera

Linkmenyse mokiausi stebėti ir stebėtis. Man patiko kolegas, mokinius matyti kaip galimus kūrinių veikėjus. Patiko įsivaizduoti, kaip pasielgtų, kaip elgiasi įvairiose situacijose, apibūdinančiose esminius pasirinkimus. Ar tas įsivaizdavimas, ar realybė buvo iš romantikų žemės? Kad ne – Linkmenys pratino pajusti, jog mokykla (gal apskritai gyvenimas) ir džiaugsmas, ir skausmas.

Po truputį kaupėsi neįprastos šypsenų, žvilgsnių, pertarų, rašysenų kolekcijos. Man patikdavo žiūrėti, kaip mokiniai sueina į mokyklą, į klasę. Švarūs, garsiai kalbantys ar tylintys. Įvairiausi veidai, įvairiausios nuotaikos. Ne linkmeniškiai dauguma atvykdavo autobusais iš Kaltanėnų, Grikiapelės, Pakiaunio, Antalksnės, Šiškinių. Labai greitai tas vietoves apėjau, apvažiavau. Iš pirmų atlyginimų nusipirkau turistinį dviratį – po pamokų Rytų Aukštaitija mane matydavo kaip dviratininką. Bet po truputį eidamas ar važiuodamas pajutau, jog imu galvoti kaip mokytojas: kaip nustebinti, kokius sakinius diktuoti, kokį eilėraštį padeklamuoti. Po truputį kaupėsi ir įvairiausios nuosėdos: kažkas buvo ne taip, nesugebėjau suprasti, paveikti. Ak, tie mano vaikščiojimai, važinėjimai – tos ypatingos meditacijos, kurios formavo, kurios stiprino... Ne kartą iš Ignalinos keliavau pėsčias. Kai mieste kažkoks renginys ar po spektaklio Vilniuje. Kiek kilometrų? Gal 13, gal 15 – bet juk 23–26 metai!

Auklėtiniai ketvirtokai. Gražūs, įdomūs, su manimi norintys pasišnekėti. „Mūsų krašte yra Ūkojo, Pakaso ežerai. Mokytojau, pasakykite labai labai greitai: „Tarp Ūkojo ir Pakaso“ – toks mane tikrinantis testas. O paskui juokiasi, juokiasi. Kartą vakare su linkmeniškiais žaidžiame miške. Mergaitės prirenka įdomių medžio šaknų, šakų ir padeda prie namo, kuriame nuomojausi kambarį. Anksti ryte girdžiu pokalbį: „Ką tos visos šakos galėtų reikšti? Burtai kažkokie...“ Vienas auklėtinis pamokos pradžioje, kai tikriname namų darbus, vis pakelia ranką: „Galima susitvarkyti?“ Tai reiškia, kad reikia į tualetą. Nueinu pas jo mamą, delikačiai patariu kreiptis į gydytoją: gal kas su šlapimo pūsle. Juokas tiktai – jis mane paprasčiausiai apgaudinėjo, nes neatliko namų darbo. Mano mokinys iš rūbinės pavogė direktorės šukas. Išsiaiškinome. Ir dabar girdžiu nuoširdų prisipažinimą: „Bet juk aš nežinojau, tikrai nežinojau, kad jos direktorės. Patikėkite manimi.“

Kartą atbėga keli berniukai ir praneša, kad jų draugas, o mano auklėtinis girtas. Vedame namo...  Rudenį mokiniai atnešdavo ananasinių obuolių – iki šiol jie man skaniausi. Vienas berniukas pamokos pradžioje ant stalo padeda ryšulėlį: „Skerdėme kiaulę. Tai mama ir jums mėsos siunčia.“ Rūpestis: reikėjo tolokai eiti, atsiprašinėti, kad negaliu priimti mėsos; ilgokai gražiai pasikalbėjome. Kartą iš Vilniaus grįžtame traukiniu į Švenčionėlius. Iš ten autobusu turėjome parvažiuoti namo. Autobuso nebuvo. Kaip pasiekti Linkmenis? Maniškiai neseniai aiškino, jog ėjome pėsti. Lyg ir nublukęs prisiminimas. Gal dėl to, kad man turėjo būti labai neramu, – juk vakaras, juk labai toli. Va tokių istorijų daugėjo. Nors į knygos puslapius dėk.

Gavau aštuntokų klasę – jie jau suaugę. Ir tie treji metai įsimintini: šalia buvo gabūs, mandagūs, įdomūs žmonės. Džiaugsmas kalbėti su jais per pamokas ar per pertraukas. Labai gražiai mane globojo: pajusdavo, jei kažkas ne taip, atsargiai patardavo. Buvo smagu su suaugusiomis savo mokinėmis šokti – kaip gražiai jos šoko valsą... Prisimenu rašinius – jau labai solidžius. Kaupėsi daug įspūdžių. Jutau įtaką. Būtent ta klasė netiesiogiai įrodė, jog ateity turėčiau mokyti vyresniąsias klases, jog apskritai turiu būti mokytoju. Pikantiška istorija: bendrakursė atvažiuoja iš Vilniaus pažiūrėti, kaip gyvena Stepas. Koks sujudimas: smalsios, vertinančios mokinių akys, spėjimas, gal tai būsima žmona. Kaip grožiniame kūrinyje: šeimininkai susirūpinę, ar guls į vieną lovą, ne, jie neleisią; istorijos dalyviai jau ir kaimynai.

Mokytojas Stepas Eitminavičius (priklaupęs) su Linkmenų mokiniais po poezijos spektaklio. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Nesmagumų labirinte

Linkmenyse buvo visko. Tarkime, nauja direktorė (atėjo dirbti po Birutės Menčienės) atneša plaukams kirpti mašinėlę (net nežinau, kaip tą daiktą tiksliai vadinti), pakviečia į mokytojų kambarį du ilgaplaukius mokinius (gal net abiturientus) ir liepia vienas kitam plaukus pakirpti. Labai nesmagi situacija. Turbūt ir dėl abejotino vadovavimo mokyklai.

Dirbdamas Linkmenyse susipažinau su žmogumi, kurį įdėmiai sekė valstybės saugumo komitetas, – faktas, kuris man labai daug ką atvėrė. Bet kodėl dabar nekalbu apie politinės situacijos, ugdymo sistemos sudėtingumus? Man regis, tai gal jau būtų atskira skaudi tema, nors kelis epizodus norėtųsi prisiminti. Tuo metu reikėjo organizuoti mokinių darbo ir poilsio stovyklas. Vasarą, kai kaimo vaikai turi padėti tėvams, dirba kolūkyje – taip buvo ugdomas kolektyviškumas. Jie turi ir miegoti bendrabutyje. Bet kas buvo nelengva? Prieina vienas, du, trys: „Mes po darbo lekiame namo – šieną vešime.“ Neišleisti, nes jie ir valgyti, ir miegoti turi čia, kadangi yra stovyklos nariai, šeimos rūpesčiai lyg ir ne jiems?

Atvyksta komisija: kiek dabar turite mokinių, kokie renginiai jiems dabar... Kita situacija: tuo metu, prisimenu, buvo redaguojami abu himnai. Mokiniai privalo žodžius išmokti. Atvažiuoja komisija, regis, iš ministerijos, eina per klases, duria pirštu į atsitiktinius veidus. Pataikys į tą, kuris moka, ar nepataikys... Juk mokytojo nepagirs, jeigu nemokės. Trečias epizodas: rugsėjis, esu mokytojas gal kelias savaites, mes kasame (renkame) bulves kolūkyje. Kaip suvaldyti tuos zuikius bulvių lauke? Atvažiuoja brigadininkas, pamato, kad vaikai mėtosi bulvėmis, ir čia pat mane išbara. Išbara neieškodamas švelnesnių žodžių. Visiems girdint.

Vienu metu dirbau ir vakarinėje mokykloje. Vaje, kaip sudėtinga. Reikia atestato, o ne žinių. Aš vis dūsauju: ką daryti – egzamino neišlaikys... Kolega juokiasi: „Pats parašysi, pats ištaisysi.“ Prisimenu, kaip direktorė barė, jog rašau sąsiuviniuose per didelius pažymius. Na kad pats skaičius gal keturių centimetrų. „Kaip jūs, mokytojau komjaunuoli, mokote vaikus taupyti? Kokie paskutinio partijos suvažiavimo nutarimai?“ Na nesu tikras, kad paskutinis epizodas yra svarbus, bet jį ilgam dėl įvairių priežasčių įsiminiau.

Štai ką noriu akcentuoti: visiškai nesistengiu nieko kritikuoti ir teisės tam neturiu, tik rūpi prisiminti kontekstus. Kaip formavomės, kaip laviravome, kaip save išduodavome ar stengdavomės, jei tai buvo įmanoma, išlikti sąžiningi. Kodėl rūpi pasakoti apie Linkmenis, apie mokytojystės pradžią? Nes tai nėra pasigyrimas, tuštybės ženklas. Tai lyg diskusijų apie ugdymą, apie mokytojo pašaukimą ar profesiją įžanga. Tai noras grįžti ir į buvusį laiką: ne smerkti, bet pamėginti pajusti savo, kitų emocines būsenas, atsiprašyti žmonių, kuriuos tada dėl savo neišmanymo galbūt įžeidžiau.