Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Vatican news nuotrauka

Tradicinė sekmadienio „Viešpaties angelo“ malda Vatikano Šv. Petro aikštėje prasidėjo ne visai tradiciškai. Popiežius Pranciškus pavėlavo 25 minutes: kaip pats tikintiesiems paaiškino – užstrigo lifte, dingus elektrai. Dėl to pontifikas susirinkusiuosius visų pirma ne kvietė melstis už Bažnyčią ar taiką pasaulyje, bet paprašė… paploti jį išvadavusiems ugniagesiams.

Toliau – dar įdomiau. Maldos pabaigoje Pranciškus paskelbė 13 naujų kardinolų pavardes. Priešpaskutinis iš popiežiaus lūpų – suitalintas „Monsinjore Sidžitas Tamkevicius, arcivescovo emerito di Kaunas“. Šv. Petro aikštėje nepasigirdo džiaugsmo šūksnių, tačiau Lietuvos žiniasklaida ir socialiniai tinklai pratrūko sveikinimais ir arkivyskupą emeritą palaikančiomis žinutėmis.

Džiugesio neslepia ir naujai paskirtas kardinolas, kuris mano, kad šis popiežiaus gestas – tai savotiška duoklė sovietmečiu užribiuose gyvenusiems, „mažiems“ Lietuvos tikintiesiems. Žaisminga tai, kad ir patį Sigitą Tamkevičių šiandien galima vadinti tokiu žmogumi – priešingai negu kitas lietuvių kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir dauguma kitų pasaulyje, Tamkevičius nėjo jokių pareigų Vatikane, nestudijavo prestižiniuose universitetuose, nevykdė jokios diplomatinės karjeros, neparašė revoliucingų teologinių knygų. Atrodytų – no name visuotinės Bažnyčios kontekste. Tačiau savo laiku S. Tamkevičiaus „karjera“ klostėsi kitaip: tylia ir kantria disidentine veikla, ypač su pogrindine „Katalikų Bažnyčios Kronika“, kuri Vakarams rodė tikrąjį Sovietų Sąjungos veidą, o Lietuvos tikintiesiems – teikdavo vilties.

Pokalbis su būsimuoju kardinolu SIGITU TAMKEVIČIUMI – apie netikėtą žinią, susitikimus su popiežiumi ir nedingstančią pergalingą šypseną.

Arkivyskupe, jeigu gerai supratau iš vieno feisbuko įrašo, žinią apie paskyrimą kardinolu išgirdote automobilyje pakeliui į Kauną?

Ne, aš tai išgirdau savo tėviškės kieme. Po atlaidų pietavome, tuo metu man paskambino arkivyskupas Gintaras, kuris ir pranešė šitą žinią. O feisbuke matyta nuotrauka, kur sėdžiu automobilyje – iš Seirijų, ten buvau su atlaiduose dalyvavusiais kunigais. Kai su jais atsisveikinau, jau buvo valanda praėjusi po šitos naujienos.

Nuotraukoje mačiau, kad sėdėjot prie vairo. Kaip sekėsi vairuoti po to, kai tokią žinią išgirdot?

Oi, man buvo daugiau kaip netikėta. Staiga išgirdus tokią žinią, mano amžiuje galima infarktą gauti (juokiasi)... Praėjus dienai jau šiek tiek baigiu apsiprasti. Nes iš pradžių tai buvo kaip sužaibavimas ir perkūno trenksmas giedrą dieną.

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Minėjote, kad Jums paskambino arkivyskupas Gintaras Grušas. Ką jis pasakė? „Sveikinu?“

Jis pasveikino ir pasakė, kad kažkoks žurnalistas iš Romos pranešęs šitą žinią. Bet jo išklausęs dar niekam nedrįsau apie tai šnekėti, nes kol savo akimis nematai parašyto teksto – galvoji, kad tai gal netikra. Bet paskui Seirijuose su kunigais atsidarėme Vatikano radijo interneto svetainę, ir kai pamatėme, kas ten parašyta – abejonių neliko. 

Teko girdėti apie vieną lietuvių kunigą, kuris, sužinojęs, kad yra skiriamas vyskupu, praverkė visą naktį – nes puikiai suprato, kokia atsakomybė jo dabar laukia. Jums šiuo atveju – kur kas ramiau? Esate jau emeritas, tad jokių papildomų pareigų kardinolo titulas neužkraus?

Tikrai ne. Jei būčiau penkiasdešimties ar šešiasdešimties, būtų viena patirtis, o dabar, kai jau esu perlipęs 80 metų, šita pareigybė jokio krūvio neuždeda. Manau, popiežius, man skirdamas tokį paaukštinimą, turbūt tik vieno nori – kad to dvasininko gyvenimas būtų geras tikėjimo liudijimas. Tad kaip sugebėsiu – kaip sugebėjau iki šiol – Dievui padedant bandysiu liudyti Evangeliją, kiek dar Jis leis šios Žemės keliais vaikščioti.

Tai, kaip suprantu, Jūsų kasdienybė po tos spalio 5 dienos visiškai nesikeis?

Ne, tikrai nesikeis. Gyvensiu Lietuvoje, Kaune. Ką ligi šiol dirbau, jeigu Viešpats duos sveikatos, toliau dirbsiu.

Popiežiui pranešus apie naujus kardinolus kilo svarstymų: kodėl būtent Jūs? Tačiau Jūs pats žiniasklaidai atsakėt, kad šitaip popiežius Pranciškus nori pagerbti kovotojus už laisvę, tikėjimą, žmones kurie buvo drąsūs sovietmečiu, kurie kalėjo lageriuose, buvo ištremti...

Dar pridėčiau – kas atidžiai skaito popiežiaus Pranciškaus kalbas, turėjo pastebėti, kad jis labai daug dėmesio skiria tiems, kurie dabar ar anksčiau buvo gyvenimo pakraščiuose, kurie kentėjo, buvo maži. Ir galbūt, kai lankėsi Lietuvoje ir realiai prisilietė prie mūsų tautos ir Bažnyčios istorijos, popiežius matė tuos į pakraščius nustumtus žmones, kurie nešė didesnį ar mažesnį kryžių – dėl to turbūt jam ir atėjo mintis vieną iš tų žmonių kažkokiu būdu įvertinti.

Ar galima sakyti, kad popiežiaus Pranciškaus apsilankymas buvusiame KGB kalėjime svariai prisidėjo prie Jūsų paskyrimo kardinolu?

Galbūt kažkiek galėjo prisidėti, bet manau, kad jis jau atvažiuodamas į Lietuvą buvo pakankamai gerai supažindintas su Lietuvos ir Bažnyčios Golgotos keliu, kurį pusę amžiaus teko eiti. O čia, Lietuvoje, jis galėjo realiai prisiliesti prie tos mūsų istorijos. Vienas dalykas yra girdėti pasakojimą, o kitas – kai pats prisilieti. Tad jis, lankydamasis kalėjime, kamerose, kur kalėjo mūsų vyskupai, kunigai ir pasauliečiai, prie mūsų kančios tikrai prisilietė. Ir tai, be jokios abejonės, jam paliko gilų įspūdį. Aš pats realiai mačiau, kaip susikaupęs jis ten meldėsi.

Puikiai pamenu pernai metų nuotrauką – arkivyskupas Gintaras Grušas popiežiui aprodo buvusio KGB kalėjimo kameras, popiežius meldžiasi, o Jūs, esantis šalia, visąlaik šypsotės... Ar prisimenate, apie ką tuo metu galvojote? Iš kur ta šypsena?

Oi ne, tikrai ne visą laiką! Mačiau kadrų, kur man atrodė, kad aš ten net per daug rimtas... (juokiasi) Viešpats man davė tokį temperamentą, charakterį, kad man pavyksta nusišypsoti, net kai būna labai sunku. Mes visi turbūt esame, kokie esame – ir ką iš prigimties atsinešame, tą ne visada paskui galima pakeisti. Ir ne viską reikia keisti – jei būtume labai pikti ir susiraukę, tai su tuo jau reiktų kovoti.

EPA nuotrauka

Man tie vaizdai su Jūsų šypsena sukėlė kitokių minčių – atrodė, kad prisiminėt, kaip prieš 35 metus tose kamerose Jus patį tardė, baugino – o štai dabar žiūrėkit! Laisva Lietuva, esat laisvas žmogus, ir netgi šitoje vietoje popiežius apsilanko...

Tai gražus sugretinimas. Tada, kai 1983-aisiais mane atvedė į vieną iš tų kamerų, išrengė iki nuogumo, visas siūles iščiupinėjo, kad ko nors neturėčiau su savim netinkamo... palyginti su tuo metu ir su popiežiaus apsilankymu – tikras kontrastas. Bet Viešpats toks yra, ir už tai Juo reikia pasitikėti. Tada, kai būna labai sunku, negalvoti, kad taip bus visą amžinybę. Nenuspėjamai greit gali viskas pasikeisti. Lietuvos atveju taip ir įvyko.

Atrodo, kad Jūs ir pats esate pavyzdys, kaip kantrus tikėjimas gali vesti į pergalę – gyvenimą laisvoje Lietuvoje, buvimą tuo, kuo dabar esate.

Tikrai taip.

Kiek teisingos kalbos, kad popiežiaus vizito metu Jūs su pontifiku nemažai bendravote ir jam papasakojot apie sudėtingą Lietuvos istoriją?

Ne, kai popiežius lankėsi, nebuvo ilgų pokalbių. Turėjau galimybę su juo pabendrauti tik po apsilankymo KGB muziejuje, kai nunciatūroje vyko susitikimas su jėzuitais. Popiežiaus paklausiau: „1994 metais Romoje vyko Vyskupų sinodas, ir ten mačiau jauną vyskupą iš Argentinos. Ar kartais ne jūs ten buvot?“ (juokiasi) Popiežius patvirtino, kad tikrai jis ten buvo. Galima sakyti, kad tame Vyskupų sinode neakivaizdžiai kartu praleidom visą mėnesį.

Arkivyskupe, kuo Jūs gyvenate šiandien? Pamenu, kai prieš kokius penkerius metus Jus kalbinau, laiptais skuodėte žymiai greičiau už mane, o savo darbo kabinete laikėte treniruoklį dviratį. Pažiūrėjęs net nepasakytum, kad prieš tavo akis – emeritas... Kaip dabar? Visur suspėjat, daug veiklos turit?

Ne visur suspėju. Ir, aišku, nesu tiek pilnas energijos, kiek anksčiau. Bet dviratį dar pajėgiu minti. Kai būna geras oras ir turiu laiko, neiškenčiu kokių 1520 kilometrų nenuvažiavęs. Kaip gyvenu? Iki pietų sėdžiu prie kompiuterio – rašau knygą, o po pietų, jei galiu, valandą–dvi skiriu dviračiui arba vaikščioju kur nors gamtoje. Jeigu būdamas mano metų šito nedarai – gali greitai iš rikiuotės išeiti.

O kokią knygą rašote?

Jau esu parašęs dienoraštį knygos pavidalu („Viešpats mano šviesa“ – red.), tai ir dabar bandau kai kuriuos įvykius užfiksuoti, kad paskui kitiems nereikėtų apie juos spėliot. O šiaip daugiausia rašau tai, ką paskui tenka kalbėti – homilijas, religinius komentarus, kuriuos dedu į feisbuką ar žiniasklaidai. Kiekvieną savaitę vis ką nors naujo parašau.