Evgenios Levin nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ penktojo 2019 m. numerio.

Bažnytinio paveldo muziejuje iki šių metų rugsėjo 14 d. veikia paroda Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas: Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje (parodos kuratorė – Regimanta Stankevičienė). Parodoje eksponuojami Jėzaus Nazariečio atvaizdai iš aštuoniolikos Lietuvos bažnyčių, penkiolikos šalies muziejų ir bibliotekų, dešimt privačių rinkinių.

Daugybė panašių Jėzaus atvaizdų vienoje vietoje – skulptūrų, paveikslų, grafinių paveikslėlių ir net medaliukų... Greičiausiai tokio vaizdo negalėtume išvysti nei bažnyčioje, nei kokio nors muziejaus saugykloje, nei privačioje kolekcijoje. Bažnytinių kūrinių parodos neretai kelia prieštaringą jausmą: viena vertus, jos dažnai vainikuoja anksčiau atliktus tyrimus ar net restauravimo darbus, yra empirinių faktų sisteminimo ir apmąstymo vaisius, kita vertus, leidžia patirti šventovei skirto atvaizdo distopiją, savitą jo „perkėlimo“ dramą, o eksponatų pripildytą parodos erdvę suvokti tarytum Michelio Foucault apibrėžtą „heterotopiją“ arba „kitonišką erdvę“ – plotą, „kuris yra susijęs su visais kitais plotais tokiu būdu, kad suspenduoja arba apverčia tą santykių visumą, kurią pats nurodo, atspindi ar reflektuoja“. Tad ši paroda Antakalnio Jėzaus kartotes iš įvairių bažnyčių, lauko kop­lytėlių, kapinių, muziejų rinkinių ir privačių kolekcijų suburia steigdama anksčiau nebūtą Antakalnio Jėzaus fenomeno erdvę, „santykių visumą“, o kartu su ja ir savitą priklausomybės provaizdžiui nulemtą atvaizdų buvimo būdą, kitą, lyg sustojusį jų sugretinimo ir apmąstymo laiką.

Tai tarsi įkūnytas tyrimas, minties ir akies darbas, leidžiantis sekti, kaip kartojamas ir dauginamas vienas konk­retus atvaizdas ir kaip, nepaisant kartojimo, jo raiška ir ikonografijos niuansai kinta, įgydami savų, unikalių bruožų. Paroda parengta Regimantos Stankevičienės, jos atlikto išsamaus tyrimo pagrindu. Greta 2017 m. išleistos monografijos Antakalnio Jėzus ir kiti stebuklingojo Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017), tai dar vienas ilgamečio kruopštaus mokslininkės darbo rezultatas.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Parodą sudaro šešios dalys: „Trinitoriškasis Jėzaus Nazariečio atvaizdas ir jo kilmė“, „Stebuklingoji Antakalnio Jėzaus skulptūra“, „Antakalnio Jėzaus (Jėzaus Nazariečio) atvaizdai Lietuvos bažnyčiose“, „Po Lietuvos debesimis: Jėzus Nazarietis šalia gyvųjų ir mirusiųjų“ (liaudiškųjų skulptūrų dalis), „Arti akių ir širdies: privataus maldingumo objektai“ ir „Tradicijos ir permainos: Jėzaus Nazariečio atvaizdas Nepriklausomos Lietuvos 100-mečio perspektyvoje“. Šios dalys – tai ne tik eksponatų grupės, bet ir tekstai, atskleidžiantys sudėtingą atvaizdo kilmės ir kulto istoriją, jo raiškos skirtingų epochų kultūroje specifiką ir aplinkybes. Tai palengvina ir kartu savitai režisuoja parodos suvokimą. Tačiau šioje recenzijoje nesiimsiu nuosekliai kartoti šių ekspozicijos logiką grindžiančių aspektų, taip pat nesiimsiu aptarti visų eksponatų, kurių išties daugybė. Šios recenzijos uždavinys – pasidalinti parodos įspūdžiu ir jo „prikeltais“ pasakojimais bei pasvarstymais.

Paradoksalu ir iškalbinga, kad visus šiuos sekinius inicijavusio atvaizdo – Antakalnio Jėzaus – pačioje paro­doje nėra, jis likęs Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, o jam tarytum atstovauja ekspozicijos pradžioje žiūrovą pasitinkanti aukso spalvos XVIII a. pabaigos tunika – vienas iš garsios statulos apdarų. Tad paroda – kaip galinga nuoroda, išsamus daugianaris ekskursas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šoninio altoriaus nišoje stovintį ryškiai raudonu apsiaustu vilkintį Jėzų. Mūsų bažnytinės dailės kontekste šis atvaizdas išsiskiria ne tik savo religine reikšme ir populiarumu, bet ir savo ispaniška kilme ir ispaniškajam barokui būdingu natūralizmu: Antakalnio Jėzus atitinka natūralų žmogaus ūgį (yra 190 cm aukščio su vainiku), pečius siekia tikrų plaukų perukas, akys ir dantys inkrustuoti alebastru ir pusbrangiais mineralais. Be to, manekeno pavidalo statula turi mobiliąsias dalis (rankas), todėl gali keisti gestus, gali būti pritaikyta „dalyvauti“ procesijose, ją galima rengti, tad vilkėjo ne vieną tuniką ir apsiaustą, o Jėzaus rankas kadaise saistė natūrali virvė.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Antakalnio Jėzaus ikonografija ir plastinė raiška perimta iš Madrido basųjų trinitorių Kristaus statulos, kuri XVII a. buvo sukurta vienam iš Sevilijos kapucinų vienuolynų. Iš čia statula buvo perkelta į Šiaurės Afrikos Mamoro gyvenvietėje įsikūrusį Šv. Arkangelo Mykolo fortą. 1681 m. vietovę iš ispanų atsikariavę arabai paėmė į nelaisvę krikščionis, jų turtą, šventuosius atvaizdus ir ištrėmė į Meknesą. Čia buvo niekinamos ir iš Mamoro atgabentos šventenybės, tarp jų ir minėtoji Jėzaus Nazariečio statula. Apie tai sužinoję Ispanijos basieji trinitoriai surengė rinkliavą ir išpirko iš sultono krikščionių belaisvius ir pagrobtus šventųjų atvaizdus, suorganizavo jų pargabenimą į Ispaniją. Savo bažnyčiai Madride trinitoriai išsirinko niekintą (anot legendos, ji buvo įmesta į „liūtų duobę“) ir išpirktą iš nelaisvės Jėzaus Nazariečio statulą. Atvaizdas Madrido bažnyčioje netrukus ėmė garsėti stebuklais, o trinitoriai jo kultą palaikė platindami jo kartotes. Tad stebuklingos Madrido Jėzaus Nazariečio statulos kartotė Antakalnyje tarsi tęsė ar bent jau priminė iš Sevilijos į Mamorą keliavusios, į Meknesą ištremtos ir iš ten išlaisvintos, Madride globą atradusios ir stebuklais išgarsėjusios Jėzaus statulos istoriją, tapusią ne tik Ispanijos trinitorių, bet ir visos Švč. Trejybės, belaisvių išpirkėjų vienuolijos dvasinės tradicijos dalimi.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau pačios Antakalnio Jėzaus statulos kilmė ne tik madridiška, bet ir romietiška. Antakalnio trinitorių vienuolyno vyresniajam kun. Jėzaus Marijos Juozapui prašant būtent Romos trinitorių kurijos prokuratorius kun. Jėzaus Petras užsakė pas savo miesto meistrą statulos galvą ir rankas. Tad Antakalnio trinitorių bažnyčios didžiajam altoriui skirta statula savitai jungė Madridą, Vilnių ir Romą. Šį tiltui prilygintiną Romos vaidmenį galima atpažinti ir kitų iš Ispanijos kilusių vienuolijų, pavyzdžiui, basųjų karmelitų kelyje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ispanijoje susiformavusi vienuolija mūsų kraštą pasiekė per Italiją, panašiai keliavo ir jos dvasinis paveldas, pavyzdžiui, šv. Teresės Avilietės veikalai, būtent Romoje jie būdavo verčiami į lotynų kalbą, atitinkamai adaptuojami ir publikuojami, po tokios romietiškosios redakcijos jie keliaudavo toliau, iki mūsų kraštų. Šį dėsnį atpažįstame ir Madrido Jėzaus „kelionėje“, jo dalys – galva ir rankos – pagal Sevilijos statulos originalą buvo sukurtos Romos meistro. Tai prilygsta savitai knygos adaptacijai, tą patį turinį pritaikant prie kitų, „užsienio“ skaitytojų poreikių. Tad tokio importinio atvaizdo sąlyga – bendrą patirtį ir dvasinę tradiciją puoselėjanti vienuolija, o intencija – pamaldumo Jėzui Nazariečiui puoselėjimas, o taip pat – stebuklingojo atvaizdo ir tikėjimo jo tarpininkavimo galia stiprinama konventų bendrystė ir komunikacija. Įstabu, kad Antakalnio Jėzus šią intenciją gerokai pranoko, jis tapo bene daugiausia kartotu LDK bažnytinėje dailėje Kristaus atvaizdu. Ir ne tik bažnytinėje, bet ir liaudies religinėje, o taip pat – profesionaliojoje pasaulietinėje dailėje.

Viena iš parodos neakivaizdžiųjų temų – stebuklingojo atvaizdo vieta ir jos daugybiškumas kartojant toponimiškai tituluojamą atvaizdą, šiuo atveju – Antakalnio Jėzų. Parodoje pasakojama, kaip kito Antakalnio Jėzaus vieta. 1700 m. Vilniaus trinitoriai Madrido basųjų trinitorių Kristaus statulos kartotę iš pradžių patalpino savo vienuolyno koplyčioje, o 1716 m., baigus statyti bažnyčią, iškilmingai pernešė į jos didįjį altorių. Statulos aplinką trinitorių bažnyčioje bene tiksliausiai liudija Laurent’o Deroy chromolitografija pagal Vasilijaus Sadovnikovo akvarelę. 1864 m. uždarius trinitorių bažnyčią ir vienuolyną, statula perkelta į gretimą Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Čia atvaizdo titulas nepakito ir išliko toponimiškai tikslus, nes Antakalnio Jėzus liko Antakalnyje.­

Nepaisant eksponatų gausos, paroda­ neišsemia Antakalnio Jėzaus fe­no­meno. Parodos pristatymo tekste Re­gimanta Stankevičienė teigia: „Apie penkių šimtų XVIII–XXI a. pr. sukurtų Jėzaus Nazariečio (Antakalnio Jėzaus) įvairios rūšies ir paskirties atvaizdų žinoma buvus (esant) net 360-yje katalikų šventovių arba jų ansambliuose. Skaičiuojant prie LDK žemių pridėtos ir senosioms Lietuvos vyskupijoms priklausiusios Latvijos ir Lenkijos teritorijos. Trečdalis tokių katalikų šventovių (iš jų – 35 graikų katalikų) išaiškinta už dabartinės Lietuvos ribų: Baltarusijoje (104), Lenkijoje (12), Latvijoje (9). Kiti du trečdaliai – bemaž du su puse šimto Lietuvos Respublikos bažnyčių ir koplyčių“. Ten pat teigiama, kad parodoje nebuvo galimybės eksponuoti įspūdingiausių ir nuosekliausių Antakalnio Jėzaus kartočių – stebuklais garsėjančių rengiamųjų Dubičių, Daujėnų, Gegrėnų, Rozalimo, Požerės, Šilų ir dar daugelio kitų bažnyčių statulų, kadangi jos yra gyvo kulto objektai ir stovi dažniausiai pagrindiniuose šventovių altoriuose.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Iš parodoje eksponuojamų bažnyčiai priklausančių profesionalios drožybos skulptūrinių atvaizdų norėčiau išskirti kelias kadaise Vilniaus šventovėse buvusias Jėzaus statulas. Viena ankstyviausių – tai Vizičių bažnyčiai priklausiusi, Antakalnio Jėzaus kulto pradžią ženklinanti statula, išdrožta apie 1701–1702 m. Tačiau, nors ir atstovauja tam pačiam ikonografiniam tipui, pastaroji sukurta ne pagal Antakalnio Jėzaus provaizdį, bet pagal trinitorių Granados bažnyčios statulos raižinį. Todėl kiek skirtinga šios statulos vaizduojamo Jėzaus stovėsena (jis labiau palinkęs į priekį ir palenkęs galvą į šoną, kitaip nei Antakalnio Jėzus laiko rankas), be to, ši statula, kaip ir daugelis kitų Antakalnio Jėzaus kartočių, yra jau ne rengiamos marionetės tipo: polichromuoto medžio drožyba čia imituoja ne tik Jėzaus kūną, bet ir drabužius, plaukus, virvę. Šią statulą Vilniaus vizičių vienuolyno koplyčiai kaip votą paaukojo Ona Zelštienė, vizičių vienuolyno fundatorė. Skulptūros autorius, greičiausiai vietos drožėjas, natūralių plaukų ir draperijų efektą siekė perteikti ypač detalia ir grafiška plastika, kuri vis dėlto nesutrikdė skulptūros monumentalumo ir ramų susikaupimą skleidžiančios jos nuotaikos. Kiek kitokį provaizdžio kartojimą galima stebėti dailioje XVIII a. vidurio statuloje iš Vilniaus Šventosios Dvasios dominikonų bažnyčios (dabar priklausanti Rūdiškių bažnyčiai). Jos siluetas barokiškai aptakus ir stilizuotai vilnijantis, o veido ir stoto perteikiama būsena iškilminga ir romi. Savitą grįžimą prie dramatinės Antakalnio Jėzaus emocinės išraiškos reprezentuoja XIX a. pradžioje sukurta statula, kadaise stovėjusi Vilniaus Bernardinų ansamblio Kristaus laiptų (Šventųjų laiptų) koplyčioje (dabar priklausanti Rukainių bažnyčiai). Tai itin ekspresyvus ir natūralistinis, vengiantis stilizacijos Nazariečio perteikimas.

Antakalnio Jėzus buvo kartojamas ne tik skulptūros, bet ir tapybos kūrinių. Tapyboje, kaip ir grafikoje, būdavo galima perteikti ne tik pačią stebuklingąją statulą, bet ir jos kultinę bei simbolinę aplinką. Sutinkami paveikslai, kuriuose statula vaizduojama gaubiama puošnaus baldakimo su užuolaidomis, tokiu būdu primenant jos realią vietą šventovėje. Tačiau būta kartočių, pavyzdžiui, parodoje eksponuojamame Kvetkų bažnyčios paveiksle (kadaise dengusiame šios bažnyčios didžiojo altoriaus Antakalnio Jėzaus statulą), kur Jėzus vaizduojamas dangaus sferoje, stovintis ant debesies, o aplinkui jį komponuojami angelėliai, laikantys Arma Christi. Šiame 1773 m. Pauliaus Šapelevičiaus tapytame paveiksle greičiausiai remtasi kuria nors iš Antakalnio Jėzų kartojančių ir interpretuojančių vietinių graviūrų, kurių šaltinis – 1685 m. sukurta ir išpopuliarinta Madrido Jėzaus Nazariečio grafinė kartotė, kurioje statula altoriaus nišoje buvo pavaizduota su kančios simbolius laikančiais putti. Tačiau paveiksle šventovės nišą-altorių ne tik pakeitė dangaus fonas, krinta į akis ir gėlėtas, nekanoninis Antakalnio Jėzaus rūbas. Drįsčiau spėti, kad šios gėlės – mūsų krašte kurtų Jėzaus Nazariečio grafinių ir tapybinių kartočių bruožas. Jėzaus tunikos augalinė ornamentika pastebima ir Pranciškaus Vaclavo Balcevičiaus bei kitose XVIII a. vidurio graviūrose. Akivaizdu, kad Antakalnio Jėzaus statula kurį laiką vilkėjo gėlėmis siuvinėtą tuniką ir tai tapo šių papildomų motyvų jos kartotėse šaltiniu. Tad atvaizdo stebuklingumas ne tik lemdavo jo kartojimą, dauginimą, bet ir poreikį kūrybiškiau išreikšti atvaizdo maloningumą ir tikinčiųjų meilę jam, o gėlės, kaip ir ornamentuoti tauraus metalo aptaisai, tam puikiai tiko. Tad Kvetkų bažnyčios paveikslas – meniškai išplėtotas Antakalnio Jėzaus kulto liudijimas, kurį savitai papildo ir pratęsia parodoje eksponuojamos siuvinėtos paties Antakalnio Jėzaus ir jo kartočių iš Gegrėnų ir Rozalimo bažnyčių tunikos, ornamentuotais metalo rūbais papuošti kūriniai iš Tryškių ir Kulių bažnyčių.

Svarbu pabrėžti, kad Antakalnio Jėzus – tai bene vienintelė Lietuvoje statula-relikvijorius: į statulos galvą įdėta popiežiaus Inocento XII antspauduotų šventųjų relikvijų. Būtent šis relikvijoriškas Antakalnio Jėzaus aspektas parodoje galėjo būti labiau akcentuotas, paaiškintas ar net iliustruotas.

Parodoje daug dėmesio skirta bažnytinės dailės teritoriją peržengusioms Antakalnio Jėzaus kartotėms. Galima būtų diskutuoti, ar nėra perdėm muziejiškas, ar net saugykliškas liaudiškųjų statulėlių eksponavimas, jas geog­rafiškai sugrupuojant į kelias tankias stiklo gaubtų gaubiamas smūtkelių „giraites“. Tačiau paplitimo mastas atvertas, o provaizdžio supaprastinimo ir stilizacijos tendencijos Žemaitijoje ir kituose Lietuvos regionuose atskleistos. Galima pastebėti, kad, pavyzdžiui, žemaitiškieji Nazariečiai – plokščiaveidžiai, stambesni su išraiškingesnėmis, kruopščiau perteiktomis detalėmis, o aukštaitiškieji – ilganosiai, labiau apibendrintos plastikos. Liaudiškosios drožybos pristatyme išskirtas Vinco Svirskio atvejis. Jo Antakalnio Jėzus iš tiesų kitoks: barokiškai „šokančių“, tarytum vėjo pustomų formų, ritmingai banguojančių linijų, besiilgintis laukų horizonto. Bandžiau prisiminti, ar koks kitas konkretus stebuklingasis atvaizdas buvo taip išpopuliarėjęs dievdirbių kūryboje.

Ypač gausi Rūpintojėlio arba „Susimąsčiusio Kristaus“ ikonografija (Plačiau žr. Gabija Surdokaitė-Vitienė, Susimąstęs Kristus: Nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017.),panašiai kaip ir Pietos, ji nesisieja su kuriuo nors konkrečiu stebuklais išgarsėjusiu atvaizdu. Ji išaugo iš savito jų srauto – platesnės XIII–XIV a. „Skausmų vyro“ ikonografinės tradicijos. Šiuo atveju Antakalnio Jėzus – išskirtinis, jis tapo pirmiausia bažnytinėje dailėje, o paskui ir liaudies kūryboje plačiai išplitusio ikonografinio tipo šaltiniu. Tai lėmė emocinis atvaizdo paveikumas, sklindantis iš romios suimtojo Jėzaus laikysenos, taip pat motyvo aktualumas okupuotai, nelaisvę išgyvenusiai tautai. Dar viena Antakalnio Jėzaus populiarumo liaudies drožyboje priežastis, mano nuomone, beveik formali – tai atvaizdo pilnafigūriškumas ir statiškumas, kuris parankus dievdirbių drožybai, kaip ir sukaupta, lakoniška ir monumentali jo plastinė raiška. Parodos tekste komentuojama (o stebint jos eksponatus, galima ir įsitikinti), kad „ankstesnėms liaudiškoms skulptūroms būdinga tiksli trinitoriškojo Jėzaus Nazariečio atvaizdo ikonografija, o nuo XIX a. vidurio jos griežtai nebesilaikyta: kitaip rišamos rankos, škaplieriaus nebėra arba jo graikiškąjį kryžių pakeičia lotyniškasis kryželis ar Jėzaus vardo ženklas“. Greičiausiai XIX–XX a. drožėjai net nežinodavo, kad jų kuriamo Jėzaus provaizdis – iš Ispanijos kilusi trinitorių bažnyčioje stebuklais išgarsėjusi Antakalnio Jėzaus statula.

Evgenios Levin nuotrauka

Parodoje greta Antakalnio Jėzaus devocionalijų – šešių išlikusių medaliukų egzempliorių, XVIII–XIX a. grafinių kartočių, vadinamųjų „abrozdėlių“, stebuklingąjį atvaizdą reprezentuojančių iliustracijų maldynuose – eksponuojami ir XX a. Antakalnio Jėzaus motyvą plėtojantys kūriniai. Ši parodos dalis pati fragmentiškiausia, aprėpianti skirtingos meninės prigimties ir kokybės, skirtingas paskirtis turėjusius ar jas projektavusius kūrinius. Iš jų man įstabiausi Liudo Truikio XX a. ket­virtame dešimtmetyje sukurti Miko Petrausko ir Jono Dambrausko operos Eglė ir Antano Račiūno Trijų talismanų prologo scenovaizdžio eskizai. Pastarajame Jėzaus Nazariečio kanoną Truikys išvystė iki apibendrintos ir sodrios, artimos muzikinei struktūros, jos tamsų ir sunkų tūrį tarytum skrodžia stilizuotų erškėčių spyglių įstrižainės. Galima sakyti, kad ikonografinio motyvo nebeliko, tačiau liko jo drama, visa persmelkiantis lemties pojūtis. Truikio Antakalnio Jėzus Nazarietis – ne tik jo meninės fantazijos transformuojamas ir improvizuojamas motyvas, kurio vieta kituose scenovaizdžiuose tenka kitų kultūrų (pavyzdžiui, Senovės Egipto) figūroms ar ornamentinėms struktūroms. Truikio Nazarietis – tai reali ir apčiuopiama jo namų Kauno Žaliakalnyje statula, teat­rališkai stovinti ant aukšto pjedestalo didžiulio persiško kilimo fone, tarytum paties menininko – dievdirbio sūnaus iš Žemaitijos – alter ego.

Šios statulos iš Truikio namų stinga parodoje, kaip stinga ir paties Antakalnio Jėzaus iš Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tai tik patvirtina, kad neperkeliamas, neskolinamas, su savo vieta suaugęs ir nuo jos neatskiriamas atvaizdas – pats svarbiausias, nors ir fiziškai nedalyvaujantis parodos dalyvis.

Naujasis židinys