Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Po SSRS ir Berlyno sienos griūties 30 metų politikos madas diktavo liberalios demokratijos pažadas – vieninga žmonija, vardan taikos ir klestėjimo! Daugelis įtikėjo kosmopolitinės pasaulio tvarkos vizija. Atrodė, jog jai priešintis – tai bandyti savo kūnu sustabdyti įsibėgėjusį traukinį. Kad šis tikslas būtų pasiektas, valstybės atsisakė dalies politinio savarankiškumo, jį perleisdamos tarptautinėms institucijoms. Vis dėlto tikėjimas liberalios demokratijos principais suvienytu pasauliu pastaruoju metu stipriai susvyravęs – Donaldo Trumpo triumfas su šūkiu „America First“ (liet. „Pirmiausia Amerika“) ir Didžiosios Britanijos sprendimas palikti Europos Sąjungą yra geriausi to įrodymai.

Įpratome girdėti, kad dėl nusivylimo tarptautinėmis institucijomis kalti populistai, savo pažadais suvedžioję mases. Toks naratyvas tapo kone oficialia Europos Sąjungos pozicija. Vis dėlto žydų politikos filosofo Yoramo Hazony įsitikinimu, stebime ne iracionaliomis baimėmis sutelktas minias, bet Vakaruose atgijančią tautinės valstybės idėją. Ginčas tarp globalizmo ir nacionalizmo tapo pagrindine politine perskyra. Tačiau tai tik naujas pavadinimas senam reiškiniui – kovai tarp imperijos ir savarankiškos tautos.

Skeptiškumas dėl visą žmoniją aprėpti siekiančių projektų slypi pačiose mūsų civilizacijos ištakose – užtenka paminėti Babelio bokšto istoriją. Biblijoje imperijos visada buvo suvokiamos kaip Izraelio tautai, o svarbiausia – teisingam Dievo garbinimui grėsmę keliantys politiniai dariniai. Save valdančios nepriklausomos tautos idėja yra apie trijų tūkstančių metų senumo ir nuo pat pradžių jai grėsmę kėlė senovės imperijos.

Politikos filosofas Yoram Hazony su Vengrijos premjeru Viktoru Orbánu. Vengrjos ministro pirmininko kabineto nuotrauka.

Imperializmo pavojus

Neseniai pasirodė naujas Y. Hazony veikalas „The Virtue of Nationalism“ (liet. „Nacionalizmo dorybė“), tituluotas geriausia konservatyvia 2019-ųjų knyga. Joje teigiama, kad nacionalizmas, dar praėjusio amžiaus pradžioje suvoktas kaip progresyvios politikos išraiška, šiandien Vakaruose yra stipriai diskredituotas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europai stengiantis suvokti 70 milijonų žmonių gyvybes pasiglemžusios tragedijos priežastis, tiek kairieji, tiek liberalai pirštu bedė į tautinę valstybę. Gana greitai įsitvirtino naratyvas, kad pagrindinė Europos žydų genocido motyvacija buvo vokiečių nacionalizmas. Sekant šia minties gija nesunku prieiti prie išvados, kad ateities Europoje neturi likti vietos tautinėms valstybėms – Europos integracija yra pats tinkamiausias būdas šį tikslą pasiekti.

Visgi nacizmas neturėtų būti painiojamas su nacionalizmu. Hitleris buvo tikrų tikriausias imperialistas, nes jis nepaisė Europos tautų teisės į suverenumą, taip pažeisdamas pagrindinį nacionalizmo principą. Hitlerio svajonė buvo vokiečių dominuojama Europa, o įkvėpimo jis sėmėsi iš pirmojo Reicho – Šv. Romos Imperijos.

Y. Hazony gina tezę, kad praėjusio amžiaus antroje pusėje įsitvirtinusi ir Vakarų politinę kryptį diktavusi kantiška politikos paradigma iš tikrųjų yra šiuolaikinė imperializmo forma. Ką bendro turi iš pažiūros taikiomis priemonėmis vystoma kosmopolitinė, liberali pasaulio tvarka su imperializmu?

Imperija – potencialiai beribė valstybė. Dėl paskiram žmogui neaprėpiamo imperijos dydžio, joje tarp valdančiųjų ir valdomųjų vyrauja nuasmeninti santykiai – iš piliečio tikimasi, kad jis bus lojalus potencialiai visą žmoniją įkūnyti galinčiam kolektyvui. Imperija – anarchinės santvarkos, kurioje žmonės glaudžiai jungiami asmeniniais lojalumo saitais, priešingybė. Imperatorius piliečiui tėra abstrakcija, lygiai taip pat kaip ir pilietis yra abstrakcija imperatoriui – imperinio režimo leidžiami įstatymai lyg dalgis vienodai slysta per visas tautas, kurios įeina į imperijos sudėtį, nepaisant jų tradicijų ir gyvenimo būdo. Šie įstatymai yra neišvengiamai daug labiau atitrūkę nuo valdomų tautų interesų nei tie, kurie savarankiškai leidžiami tautos.

Imperijos savo universalistines pretenzijas nuolat pateisina valdžios teikiama taika ir stabilumu, rašo žydų politikos filosofas ir Teodoro Herclio instituto prezidentas. Skirtingų tautų pavergimą, jų gyvenimo būdo sunaikinimą imperialistas lengvai pateisina „taikos karalystės“ plėtimu. Atskiros bendruomenės neturi teisės prieštarauti universalaus įstatymo taikymui – rūpinimasis tik savo interesais, imperialisto akimis, yra riboto mąstymo išraiška, priešinga visos žmonijos gerovei ir dėl šios priežasties atmestina.

Panašiai kaip faraonai, Babilono karaliai ir net praėjusio amžiaus marksistai, liberalai taip pat turi savo teoriją apie pasaulinę taiką ir gerovę, kuriamą, pamažu trinant sienas tarp valstybių ir vienijant žmoniją. Sužavėti šios vizijos aiškumo ir intelektualaus griežtumo, jie išreiškia pasibjaurėjimą, panieką ir pyktį, kai jų taikos ir klestėjimo užmojis nebūna pasitiktas išskėstomis rankomis.

Unsplash.com nuotrauka

Nebepageidaujama nuomonių įvairovė

Pasak knygos „The Virtue of Nationalism“ autoriaus, vienas labiausiai pribloškiančių Amerikos ir Europos viešojo gyvenimo aspektų yra viešos gėdinimo kampanijos ir eretikų medžioklės, kurių tikslas – stigmatizuoti ir pateikti kaip neteisėtas nuomones, politines pozicijas, asmenis ar žmonių grupes, keliančias pavojų liberaliajai tvarkai. Žodžio laisvės nebepaisoma universitetuose – su liberalia pasaulėžiūra nesutinkančių profesorių nuomonės cenzūra islamo, homoseksualumo, imigracijos ar abortų temomis tapo ypač dažnu reiškiniu. Pastangos išmesti žymiausią XXI a. prigimtinės teisės teoretiką Johną Finnis iš Oksfordo unversiteto už jo „homofobiškas“ pažiūras yra tik vienas iš daugybės šią situaciją iliustruojančių pavyzdžių. Cenzūros neišvengiama ir interneto platformose, pavyzdžiui, jutube. Viena naujausių istorijų – užblokuota dalis organizacijos „PragerU“, kritikavusios kairiąsias idėjas, turinio. Dėl šio atvejo organizacija padavė guglą į teismą

Panašiai išskirtinį statusą įgavo ir Europos integracijos klausimas. Tai jau nebėra tik vienas iš daugelio galimų politinių pasirinkimų. Pritarimas Europos integracijai tapo vienintele teisėta politine pozicija, kurios privalo laikytis kiekvienas padorus žmogus. Po Jungtinės Karalystės sprendimo palikti Europos Sąjungą žiniasklaidos priemonės įvairiausiais būdais stengėsi pavaizduoti šį sprendimą kaip iracionalų ir moraliai neteisingą. Netilo kalbos apie tai, kad tik pagyvenę žmonės palaiko pasitraukimą iš Europos Sąjungos ir tokiu būdu atima iš jaunimo ateitį. Nuolat atkreipiamas dėmesys į tai, kad Brexitą palaikė mažiau išsilavinę žmonės, pasigirdo siūlymų rengti antrą referendumą arba užkirsti kelią tautos sprendimui parlamento aktu. Atrodo, kad dėl auksu tviskančios utopinės idėjos trumpam galima pamiršti net ir demokratiją.

Kaip rašo Y. Hazony, Vakaruose kylančią nacionalizmo bangą įvardinantieji kaip kraštutinę dažnai pasitelkia skirtį tarp pilietinio ir etninio nacionalizmo, pastarąjį laikydami neracionaliu, retrogradišku ar net pavojingu. Pilietiniu nacionalizmu grįsta valstybė nėra įsipareigojusi puoselėti kokios nors konkrečios tautos tradicijų – užtenka rūpintis liberalios demokratijos „vertybėmis“. Į tokias šalis atvykę migrantai neprivalo perimti vietinės kultūros, užtenka pritarti bendroms taisyklėms, pagal kurias „žaidžiama“ politika. Tikima, kad nacionalinių valstybių stabilumą garantavusius, natūraliai susiklosčiusius tautinius bendrumo ryšius įmanoma pakeisti „bendromis vertybėmis“, atskirti tautą nuo valstybės, kaip anksčiau nuo pastarosios buvo atskirta Bažnyčia.  

Unsplash.com nuotrauka

Pagarba valstybių suverenitetui – pagrindinis nacionalizmo principas

Neutralios valstybės apologetai siūlo piliečiams būti ištikimiems valstybės konstituciniams dokumentams ir įvairiems simboliams, kurie tuos dokumentus įkūnija. Toks „konstitucinis patriotizmas“ dažniausiai siejamas su vokiečių filosofo Jürgeno Habermaso pavarde.

Politikos filosofo Y. Hazony požiūriu, tai naivi utopija. Ar ištikimybė konstitucijai gali būti ta jėga, kuri verčia piliečius laikytis įstatymų, mokėti mokesčius, atlikti karo tarnybą? Ištikimybės rašytiniams dokumentams reiškinys būdingas religinėms bendruomenėms, turinčioms šventuosius raštus, tačiau jų šventumo pajauta išugdoma būtent bendruomenėje – nuo pat mažų dienų auklėjant vaikus ir jiems perduodant tikėjimą, mažai kuo primenantį formalizuotų taisyklių rinkinį.

Antikos filosofai ieškojo geriausios valstybės santvarkos, atitinkančios žmogaus prigimtį. Tuo metu Y. Hazony ieško ne konkrečios valstybės, o pasaulio tvarkos idealo. Teoriniu požiūriu, imperinės santvarkos priešingybė yra anarchinė, besiremianti mažų bendruomenių tarpusavio lojalumu. Joje asmeniniai santykiai lemia politinį statusą – jei gerai pažįsti ir sutari su savo klano ar genties vadu, tikėtina, kad tau gerai seksis. Tokiomis aplinkybėmis vienas nesuprastas ar netinkamas žodis gali kainuoti labai daug. Akivaizdu, kad abu pasaulinės tvarkos tipai turi labai rimtų trūkumų kuriuos, žydų politikos filosofo įsitikinimu, geriausiai kompensuoja nacionalizmas.

Pasak jo, tautinė valstybė yra aukso vidurys tarp imperijos ir anarchijos, nes perima geriausias savybes iš abiejų. Ji remiasi lojalumo saitais, tačiau pastarieji yra abstrahuoti, nes pati tauta yra abstrakcija. Savo tautai lojalus pilietis negali pažinoti kiekvieno jos nario, tai neįmanoma. Vis dėlto tauta nėra vien tik abstrakcija, kitaip nei universali žmonija, ji turi ribas. Tautos konkretumas įkūnijamas tradicijų, įstatymų, istorinės atminties, kalbos, kartais net religijos. Be to, tautinės valstybės nuo imperijų skiriasi tuo, kad nėra suinteresuotos neribota plėtra – jos remiasi teritorija, kurioje gyvena tauta. Tai padeda atsisakyti pretenzijų į kitų tautų gyvenamąsias žemes ir mažina išorinio konflikto tikimybę. Pagarba valstybių suverenitetui yra pagrindinis nacionalizmo principas.

Tautoje egzistuojantys tarpusavio lojalumo saitai, šiek tiek primenantys anarchinei santvarkai būdingus santykius, yra institucionalizuojami, todėl išvengiama anarchinės santvarkos silpnybių. Būtent dėl šių lojalumo saitų valdančiųjų sluoksnių atskaitomybė daug didesnė, lyginant su imperijomis ar įvairiomis tarptautinėmis federacijomis. Ne veltui XIX a. Europos demokratizacijos procesas sutapo su nacionalizmo banga, tautoms vaduojantis iš imperijų.

Laisvomis tautinėmis valstybėmis grįsta pasaulio tvarka vienintelė gali palaikyti veržliomis idėjomis ir jų kaita paremtą politiką, įsitikinęs Y. Hazony. Anot jo, kvaila kirsti šaką, ant kurios sėdime, ir išsižadėti tautinės valstybės idėjos, kuri įgalina tautas rūpintis savo pačių likimu, puoselėti tradicijas ir eksperimentuojant su santvarkomis ieškoti geriausio sugyvenimo būdo. Nacionalizmas yra vienintelė mums žinoma politinė laikysena, padedanti išvengti pasaulį niveliuojančio politinio fanatizmo.