Režisierius Šarūnas Datenis. Luko Juzėno nuotrauka

Rugsėjo 14, 15 d. 14 val. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – Palėpės salėje ŠARŪNO DATENIO režisuotas lėlių ir objektų spektaklis vaikams „Kaime nėra WI-FI“ pagal Danguolės Kandrotienės knygą „Spintos istorijos“. Spektaklio dramaturgė – Teklė Kavtaradzė, dailininkas – Antanas Dubra, kompozitorius – Vytautas Leistrumas, šviesų dailininkas – Vytautas Novickas, vaizdo projekcijų autorius – Tomas Jokūbonis, choreografė – Sigita Mikalauskaitė, vaidina Indrė Storpirštienė, Imantas Precas, Karolis Algimantas Butvidas, Irmantas Jankaitis, Lijana Muštašvili. Siūlome pokalbį su režisieriumi.

Pradėkime nuo pradžių. Kuo jus sudomino D. Kandrotienės knyga „Spintos istorijos“?

Ši knyga 2013 m. pelnė geriausios metų vaikų ir paauglių knygos titulą, tad norėjau užmesti akį į tai, kas pas mus vertinama... Skaitydamas šią knygą prieš miegą vis galvodavau, kad čia vaizduojama palėpė ir joje kalbantys daiktai yra labai tinkami lėlių spektakliui. Vėliau, kalbėdamas su teatro vadovu (tuometiniu meno vadovu) Vilmantu Juškėnu apie tai, kokios medžiagos teatrui reikėtų imtis, vėl šią knygą prisiminiau.

Dramaturgės T. Kavtaradzės inscenizacija labai smarkiai nutolo nuo pirminio šaltinio. Kodėl prireikė tiek daug knygos pakeitimų?

Kaip visada: knygoje mintys atrodo puikiai išdėstytos, viskas labai įdomu, o pradėjus galvoti, kaip tai turi atrodyti scenoje, susidariama tiek su techninėmis, tiek su veiksmo trūkumo problemomis... Knygoje galima parašyti kas ką mąstė, kas ką galvojo, o teatre visa tai turi būti įveiksminta. Kartu su Tekle supratome, kad kūrinio tokio, koks jis yra, nepavyks realizuoti scenoje... Teko perrašyti praktiškai viską, liko tik pats atspirties taškas – kalbantys daiktai. Beveik visi personažai yra pakeisti, nes tiesiog per sudėtinga yra pavaizduoti kalbančią spintą, o visi daiktai knygoje veikė joje...

Apie ką per visus tuos atgijusius daiktus jūs norite kalbėti, kas jums šiame pasakojime svarbiausia?

Esu tos kartos, kuri, nuvažiavusi pas močiutę, palėpėje dar rasdavo kokį nors seną lygintuvą... Paklausdavau, kas tai, ir išgirsdavau visą istoriją: kaip reikdavo į jį anglių prikrauti, kaip su juo močiutė šliūbines kelnes seneliui lygino... Tada kiekvienas daiktas turėjo savo istoriją – kiekvienas kibiras, bidonas būdavo kaip šeimos narys, apie kiekvieną iš jų buvo ką papasakoti. Pamenu, kai net šarvojimo salėj galėdavai išgirsti: su šitais batais velionis tą ar aną padarė... Net batai turėjo savo istoriją!

Kadangi dabar daiktų tiek daug ir jų galiojimo laikas gerokai trumpesnis, naujoji karta šito nebepatirs. Norėjosi apie tai pakalbėti su šiuolaikiniais vaikais, kurie dar gali šiek tiek prie to prisiliesti – jie dar turi galimybę kur nors sodybose rasti savo senelių daiktų ir paklausti, kokia jų istorija. Tos istorijos dažniausiai yra įdomios, nes per jas susiduri su kitu laiku, su tuo, kaip žmonės anksčiau gyveno... Ir suaugusiesiems norisi priminti, kad tie daiktai dar yra.

Jūsų spektaklis „Pinokis“ taip pat buvo apie vartotojiškumą... Ar tikite, kad teatras gali prisidėti prie žmonių gyvenimo būdo pokyčių?

Taip, antrą kartą kalbu ta pačia tema, nes matau, kas aplinkui vyksta. Nemanau, kad tai darydamas ką nors pakeisiu. Tas vartojimo ratas per daug įsisukęs. Aš ir pats, mano telefonui per porą metų pradėjus lėtėti, tiesiog nusiperku naują... Tačiau seną galima atiduoti kam nors, kad dar panaudotų arba kad perdirbtų...

Tarkime, asmeniui, kuris nori valgyti mėsą, gali nors ir po tris spektaklius per dieną rodyti... Kol jis pats nenuspręs, kad nebenori valgyti mėsos, tol ir nenustos jos valgyti. Tam reikalinga patirtis iš tavo paties gyvenimo. Jeigu bruksi kažką žmonėms, tik sulauksi atmetimo reakcijos... Šiuo spektakliu tenoriu priminti, kad galima dar kartą panaudoti nereikalingus daiktus kitaip. Pavyzdžiui, mergaitės iš senų močiutės staltiesių galėtų pasigaminti lėles, to ir užtektų...

Režisierius Šarūnas Datenis. Luko Juzėno nuotrauka

Viskas tuo ir prasideda – spektaklis vadinasi „Kaime nėra WI-FI“. Pats turiu vaiką ir žinau, kas būna, jeigu gamtoje nėra interneto – iškart kyla klausimas: „Tai ką man veikti?“

Man regis, būna gaila karpyti tas staltieses iki pat tos akimirkos, kol jų netenka išmesti...

Taip ir yra – žmonės gaili, kol neišmeta, kol viskas būna supeliję, sutrūniję ir kandžių suėsta...

Spektaklis yra skirtas vaikams, kiek jūs bandote prisitaikyti prie šios auditorijos?

Viskas tuo ir prasideda – spektaklis vadinasi „Kaime nėra WI-FI“. Pats turiu vaiką ir žinau, kas būna, jeigu gamtoje nėra interneto – iškart kyla klausimas: „Tai ką man veikti?“ Miesto vaikas nekaltas dėl to, kad yra nepratęs tiesiog pasivaikščioti miške, kad grįžęs iš mokyklos sėdi bute, prie kompo ir praktiškai nebeturi fantazijos. Tėvai turi prie to pratinti, tai ugdyti.

Mūsų spektaklyje daiktai pradeda šnekėti ir pasakoti mergaitei savo istorijas – jie ją sudomina ir su ja susidraugauja. Iš tikrųjų tai yra tėvų užduotis. Tėvai turėtų aprodyti vaikams senus namus ir daiktus bei apie juos papasakoti. Aišku, dabar mažai tų sodybų, kuriose nėra WI-FI – juk prisijungimas prie interneto galimas kiekvienam telefone... Bet galbūt vietoj to kartais galima vaikui pasiūlyti užsiimti kažkuo kitu, kad ir išeiti po gamtą pasivaikščioti.

Pagrindinė spektaklio veikėja, Indrės Storpirštienės atliekama Mergaitė, ir reprezentuoja tą vaiką, kuriam istorijos apie tai, kad daiktai ne visuomet buvo taip lengvai prieinami, yra naujos.

Dirbate vis su ta pačia komanda, t. y. dailininku Antanu Dubra ir kompozitoriumi Vytautu Leistrumu. Kokie yra tokio darbo privalumai ir trūkumai?

Dabar, kai mes tiek laiko dirbame kartu, nei man, nei jiems nebereikia nieko įrodinėti. Galime susitikę tiesiog dirbti. Su naujais žmonėmis užtrunka, kol apsišlifuoja kampai, kol sutariama dėl to, kieno paskutinis žodis ir panašiai... O mes jau gerai žinome, kas kam patinka, pažįstame vienas kito silpnąsias vietas ir galime vienas kitam pasakyti: „Palauk, juk šitaip jau darei, čia jau kartojiesi! Gal pagalvokime apie ką nors kitą?“

Trūkumas tas, kad visą laiką dirbant kartu kyla grėsmė suvienodėti. Tačiau kol kas nepanašu, kad būtume taip užstrigę ir taip stokotume idėjų, jog tik kartotume tai, ką esame jau darę. Vis tiek kiekviena istorija įneša savo, yra vis kitokia. Aišku, dailininko stilius išlieka. Juk jeigu dailininkas turi akį, matydamas jo darbą nesunkiai gali atpažinti, kad tai jo darbas. Kiekvienas menininkas turi savo akcentus.

Ko palinkėtumėte naujajam „Lėlės“ vadovui Vilmantui Juškėnui ir kokių, jūsų manymu, teatrui labiausiai reikia permainų?

Teatras, man regis, juda teisinga kryptimi. Kad ir dėl to, kad vis daugiau sulaukiame režisierių iš užsienio. Man, kaip statančiam režisieriui, dabar svarbiausia kuo greičiau sulaukti atnaujintos Didžiosios salės ir geresnių techninių sąlygų. Pavyzdžiui, dabar, statant spektaklį, pusę laiko tenka galvoti apie tai, kaip sudėlioti šviesas, nes prožektorių turime tiek, kiek turime. Jeigu jų būtų daugiau, šviesos duobių paprasčiausiai nebūtų...

O vadovui pirmiausia palinkėčiau kantrybės, nes dabar, esant remontams, tiek visko užgriuvo, kad turbūt bus sudėtinga dar porą metų... Ir būti atviram. Nors... Vilmantas niekada ir nebuvo uždaras, su juo visada buvo galima kalbėtis.