Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Užsukite į sostinės Pamėnkalnio galeriją, kur šią savaitę atidaryta tapytojo, dailėtyrininko, Nacionalinės premijos laureato Augustino Savicko (1919–2012) kūrybos paroda „Amžinasis keleivis“. A. Savickas, pasak parodos kuratorės dr. Danutės Zovienės, tyrinėjančios dailininko gyvenimą, paveldą ir parašiusios apie jį monografiją, dažnai sakydavo esantis amžinas keleivis, einantis savo neramią kelionę.

Ekspoziciją „Amžinasis keleivis“ D. Zovienė rengė drauge su dailininko sūnumi, tapytoju Raimondu Savicku. Juodu minėjo, kad tai pirmas žingsnis į didžiąją parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, skirtą A. Savicko šimtosioms gimimo metinėms (NDG jubiliejinė paroda bus atidaryta lapkričio 15-ąją). Na o į nedidelę ekspoziciją Pamėnkalnio galerijoje eksponuoti atrinkta 18-a A. Savicko tapybos darbų, nepatekusių į didžiąją parodą.

Parodos „Amžinasis keleivis“ kuratorė dr. Danutė Zovienė ir dailininko Augustino Savicko sūnus, tapytojas Raimondas Savickas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

„Kartu su Raimondu atrinkdami šiai parodai darbus iš daugybės esančių saugyklose, kurių ten antra tiek, kiek papuls į Nacionalinę dailės galeriją, norėjome sukurti tam tikrą pasakojimą apie A. Savicko kūrybą“, – kalbėjo dr. D. Zovienė. Jos teigimu, dailininkas buvo ne tik labai kūrybingas, bet ir be galo darbštus. Jo tapybos darbai, akvarelės, pastelės, saugomos šeimos archyve – didžiulis lobis. Lietuvos dailės muziejuje saugoma 115 A. Savicko darbų, įsigytų nuo 1955 iki 1988 metų. Pats dailininkas tapė 63 metus, paskutiniais gyvenimo metais dar yra sukūręs pastelių. 

A. Savicko biografija paženklinta tragiškų istorinių ir asmeninių patirčių, kurias jis pats aprašė memuarų knygoje „Žalia tyla“ (2002) ir įamžino tapybos cikluose „XX amžius“ bei „Kančios ženklai“ (1988). A. Savickas – garsaus prieškario rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio sūnus, gimęs Kopenhagoje, vaikystę su šeima praleidęs Helsinkyje. Vėliau gyvenęs ir studijavęs Kaune. Tada jo laukė kelionės su broliu po Angliją, Škotiją, studijos Ženevoje. Prieš pat karą su mama, žydų kilmės gydytoja Ida Trakiner, A. Savickas gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje, 1939-aisiais su ja grįžo į Lietuvą. Prieš pat karą 1939-aisiais jo tėvas atvažiavo į Lietuvą atsisveikinti su giminėmis ir išvyko į Pietų Prancūziją, kur turėjo nedidelį ūkį, pavadintą Ariogala. Ten ir mirė. 

Kauno gete žuvo A. Savicko brolis Algirdas Savickis, irgi dailininkas, o mama, kaip pasakojo D. Zovienė, iš gyvenimo pasitraukė skaudžiomis ir mįslingomis aplinkybėmis.

1941 m. A. Savickas pasitraukė į Rytus, vietovę, esančią netoli Novosibirsko, kur ketverius metus dirbo akmens skaldyklose.

Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

6–7 dešimtmetyje, anot parodos kuratorės D. Zovienės, Lietuvoje prasidėjus dailės atšilimo laikotarpiui, A. Savickas buvo pripažintas labiausiai tituluotu teminio paveikslo kūrėju: „Teminis paveikslas, žinia, buvo užsakomasis, sovietų sugalvotas žanras, kuriame buvo plėtojamos darbo, taikos, karo temos. Tačiau A. Savickas į šią temą pažiūrėjo labai asmeniškai. Ir čia parodoje matome triptiką, jo artimųjų atminimą, tiesa, nutapytą jau atgimimo metais, kuriame per teminį paveikslą dailininkas atskleidžia savo šeimos likimą. A. Savicko temos herojai yra ne darbininkai, kolūkiečiai, statybininkai, bet liaudies meno skulptūrėlė. Triptike ir tėvas, ir motina, ir brolis yra interpretuojami kaip liaudies meno skulptūros objektai.“

Ilgainiui, pasak D. Zovienės, kūrėjas liovėsi vadinti savo paveikslus teminiais – vadino juos tiesiog kompozicijomis.

Antrojoje parodos „Amžinasis keleivis“ dalyje bandoma atskleisti A. Savicko santykį su gamta. „Savo atsiminimuose A. Savickas rašė norintis susilieti su gamta, gamta jo kūryboje interpretuojama labai savitai, nes, skirtingai nei daugelis XX amžiaus antrosios pusės menininkų, A. Savickas nebuvo pirma karta nuo žagrės, – pasakojo parodos kuratorė. – Jis atėjo iš labai intelektualios aplinkos, iš miesto kultūros, o ir jo tėvas J. Savickis savo kūriniuose gamtą garbino. Gamta A. Savickui buvo ir įkvėpimo šaltinis, ir personažas – kompozicijose dailininkui gamta ir figūra yra lygiaverčiai personažai.“ 

D. Zovienės teigimu, keičiasi proporcijos, žmogus sulyginamas su augalu, medžiu, ir čia prasideda menininko panteistinis žavėjimasis, kai praradęs tėvynę, šeimą amžinasis keleivis A. Savickas ieško savojo Edeno sodo. 

„Ir atranda tą Edeno sodą jau gyvenimo pabaigoje savo žmonos Lizos užmiesčio sode. Čia sukuriama visų spalvų, jausmų jo darbų serija, kuri kai kuriems menotyrininkams tuomet kėlė abejonių. Ir net mūsų grandas Alfonsas Andriuškevičius viename tekste rašė, kad Savickas vaikėja. Ne, jis ne vaikėja, o naudoja primityviosios dailės principus, kičo elementus ir rašo, kad to kičo nebijo“, – aiškino parodą surengusi menotyrininkė.

Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augustino Savicko paroda „Amžinasis keleivis“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Paskutinio laikotarpio A. Savicko darbuose ryškus dekoratyvumas, ornamentiniai motyvai primena žemaitiškų juostų, audinių raštus. „Tas dekoratyvumas, spalvos grynumas ir yra A. Savicko kūrybos braižas, – kalbėjo D. Zovienė. – Kai 7–8 dešimtmečiais prasidėjo tylusis modernizmas, kai pasikeitė Džiaukšto, Švažo kūryba, Savickas nenuėjo į kraštutinius abstrakcionistus, bet ir neliko prie teminio paveikslo. Jis sukūrė savo kompozicijos modelius, ir ta visa jo kūryba paremta ypatingu spalvos pajautimu, savita kompozicija, gestišku, vėliau dekoratyviu potėpiu, o tai jį išskiria iš visos menininkų plejados. Toks jis vienas.“

A. Savicko tapybos parodą „Amžinasis keleivis“ Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje galite apžiūrėti iki rugsėjo 24-osios.