Lidijos Trumpienės nuotrauka

Šią vasarą kartu su kitais mokytojais iš Lietuvos pirmą kartą nuvykome į Kazachstaną, kur lankėme lietuvių kalinimo vietas bei tvarkėme apleistas kapavietes. Iki šios ekspedicijos net neįsivaizdavome, kiek daug nežinome apie pokario metais Kazachstane kalintus daugiau nei 81 tūkst. lietuvių ir kaip sparčiai nyksta jų atminimo ženklai.

Ruošiantis ekspedicijai dėliojomės maršrutą ir detaliai nagrinėjome, kokiose vietose būsime, kuo jos reikšmingos mums, gyvenantiems Lietuvoje. Prieš atvykstant į Kazachstaną atrodė, kad apie buvusius lagerius žinos kone visi vietiniai ir galės patarti, kaip geriausia nuvykti, jei nepavyktų patiems iš karto jų rasti. Bet kai ieškojome kelio į buvusį Rudnyko lagerį, nė vienas vietinis apie tokį net nebuvo girdėjęs!

Lidijos Trumpienės nuotrauka

Ši nuostaba dingo, kai paklaidžioję pamatėme, kaip viskas šiuo metu apleista. Rudnyko gyvenvietėje stūkso apgriuvę namai išdaužtais langais, paties lagerio, kuriame veikė katorgos režimas ir žmonės būdavo vedini prirakinti grandinėmis, belikę tik pamatai. Nežinant net būtų sunku suprasti, kas čia per vieta. Nė ženklo apie priverstinai dirbusius vario rūdos kasyklose, lydymo ir sodrinimo kombinatuose, statybose, šachtose, išskyrus šalia esančias kapines ir bendrą devynių lietuvių kapavietę. Jie čia buvo kalinami 1940–1956 m. ir kaip daugelis kitų greit mirė. Kasdien mirdavo apie 100 žmonių.

Apėję teritoriją nurovėme ant bendro kapo augusias žoles, o likusios tvoros betoninius stulpelius sujungėme trispalve juosta.

Rudnyko lagerio beveik nelikę, o ant kitų pilamos šiukšlės, pjaunamos ir išvežamos metalo konstrukcijos. Viskas nyksta ir yra. Kai susitikome su Kazachstane gimusiu lietuvių architektu prof. Algiu Vyšniūnu, jis parodė, kaip jau kitame – Kingyro – lageryje ardomos gelžbetoninės kolonos, nuo jų pjaunamas metalas. Siekiant bent kažkiek išsaugoti buvusio lagerio likučius, iš kolonų lietuviai sukūrė ir rugsėjį atidengs atnaujintą paminklą Kingyro lagerio sukilimui atminti.

Tai buvo didžiausias politinių kalinių sukilimas Sovietų Sąjungoje! 1954 m. sukilėliai su lagerio valdžia grūmėsi 40 dienų, kol galiausiai viską numalšino kariuomenė. Likę gyvi organizatoriai buvo nuteisti dar 25 metams kalėti, o dalyviai išskirstyti po kitus lagerius. Užmušti kaliniai versti į iš anksto iškastas duobes, kurios iki šiol nerastos.

Visos vietos skausmingos, bet viena – ypač. Tai Dolinkos „Mamočkino“ kapinės su plačiai atvertais mėlynais vartais, už kurių laidoti lageriuose kalėję ir mirę vaikai. Iš motinų vaikus atimdavo jiems paaugus ir išveždavo į vaikų namus, išsibarsčiusius visame Kazachstane. Kas neišgyvendavo, atguldavo „Mamočkino“ kapinėse. Kaip mums pasakojo, reali kapinių vieta ženkliai didesnė nei aptvertoji, nusėta mažais kauburėliais ir aprūdijusiais, nuo laiko sulinkusiais juodais kryžiais. Ant daugelio iš jų pakabinti arba šalia nukritę vaikiški žaisliukai.

Lidijos Trumpienės nuotrauka

Dauguma lankytų buvusių lagerių – vieni dideli griuvėsiai. Iš viso ekspedicijos metu aplankėme dešimt kalinimo ir laidojimo vietų, kuriose ieškodavome lietuvių kapų. Kartais sėkmingai, o kartais nerasdavome nė vieno. Pavyzdžiui, žinojome, kad senosiose Temirtau kapinėse atgulė nemažai lietuvių. Šios kapinės ne tik senos, bet ir labai apleistos. Sudėtinga buvo prasibrauti einant nuo kapo prie kapo. Išvaikščioję visą kapinių teritoriją radome tik vienos lietuvės kapą. Ir nors aptikome kauburėlių su mediniais kryžiais, ant jų nebebuvo užrašų.

Lidijos Trumpienės nuotrauka

Kitose – Saranės miestelio – kapinėse – aukštų ir aštrių Kazachstano stepės žolių jūra. Kapinės yra dirvonuojančiame lauke, matosi kauburėliai ir iškastų kapų duobės. Po ilgų paieškų radome vieną pakrypusį medinį ir du metalinius kryžius, prie kurių pritvirtintose lentelėse užrašyta, kad čia palaidoti Pranas Vitkauskas (1928-1954) ir Pranas Perevičius (1908-1956), iškalti žodžiai „TEGU KIEKVIENĄ KOVOS BROLĮ PAŽADINS GIESMĖS IR ŠAUKSMAI – MES NORIME KELTIS“, „ILSĖKIS RAMYBĖJE AZIJOS STEPĖJE TAVĘS LIŪDI TĖVYNĖ IR BROLIAI LIETUVIAI“. Ištiesinome kryžių, sutvirtinome jį akmenimis, užrišome tautinių juostelių.

Taip kasdien, keldamiesi apie 7 val. ryto, kuomet temperatūra jau būdavo pakilusi iki 34 laipsnių karščio, keliavome po Kazachstaną ir ieškojome čia kalėjusių ir kankintų tautiečių ženklų. Jų yra, bet bauginančiai mažėja.

Dabar, prasidėjus mokslo metams, apie šią ekspediciją pasakosime moksleiviams. Ir tai jau bus ne tik istorija, kurios mokėmės ir apie kurią skaitėme, bet ir daugybė mūsų pačių pasakojimų apie Kazachstaną, kuriame tūkstančiai tautiečių perėjo tikrą pragarą. Ir kartu apie šiandieninį Kazachstaną, kuriame kuria ir gyvena lietuviai, buriasi į bendruomenes ir svetingai priima atvykstančius tautiečius.

Mokytojų ekspediciją organizavo visuomeninė bendrija „Lemtis“, jai vadovavo Gintautas Alekna.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Lidija Trumpienė, Rita Raugienė.