Kosto Kajėno nuotrauka

Aya Kimura gyvena ir studijuoja Tokijuje, tačiau savo pagrindiniu moksliniu interesu pasirinko Lietuvos muziejus, o hobiu – lietuvių kalbą.

Kultūros politikos doktorantė savo universitete penktadieniais veda lietuvių kalbos pamokas, be to, sako ten svajojanti įkurti lietuvių kultūros centrą.

„Noriu būti tiltu tarp Lietuvos ir Japonijos“, – taip savo pastangas apibendrina Aya ir prisimena, kad nors pirmąsyk čia atvyko, galima sakyti, atsitiktinai, mėnuo, praleistas Lietuvoje, ne tik paskatino sugrįžus į Japoniją toliau domėtis lietuvių kalba, bet ir pakurstė Lietuvos ilgesį – jauna mokslininkė netrukus nusprendė vėl čia apsilankyti.

Tad susitikę Vilniuje kalbamės apie tai, kaip Aya mato Lietuvą ir kas paskatino tapti mūsų kalbos ir kultūros ambasadore tolimoje šalyje.

Pirmoji pažintis su Lietuva

Kai prieš keletą metų internete užtiko pasiūlymą trumpam atvykti į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos, Aya nusprendė pamėginti – ne tiek dėl pačios kalbos, nes daug apie ją nebuvo girdėjusi, tačiau traukė galimybė pasisvečiuoti tolimoje, japonams atrodančioje egzotiškoje šalyje.

„Atsitiktinai radau internete informaciją apie Lietuvos valstybės stipendiją norintiems mokytis lietuvių kalbą ir pagalvojau, kad būtų įdomu ten nukeliauti, todėl parašiau į stipendijos fondą ir patekau tarp laimingųjų. Tada atvykau į Vilnių ir keturias savaites mokiausi Lietuvos edukologijos universitete“, – prisimena Aya.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Jauna mokslininkė puikiai atsimena, kad vykstant į oro uostą kamavo nežinomybė – ar Lietuvoje patiks? Visgi po čia praleistų savaičių sako supratusi, kad būtinai nori atvykti dar kartą. Ir štai mes – Vilniuje, o Aya laikosi pažado tarp dviejų šalių ir kultūrų tiesti tiltus ir pokalbiui pasipuošia tradiciniu japonišku rūbu – kimono, siūtu dar jos močiutės. Mums apie jį pasiteiravus, Aya paaiškina, jog kimono galima nesunkiai pritaikyti vis kitam žmogui, todėl ir močiutė, ir mama, ir dabar Aya gali šį šeimai brangų rūbą nešioti.

Apie Japoniją Lietuvoje girdime nedaug, todėl šis kimono, kurį išvysite vaizdo pasakojime, gal kai kam taps pirma konkretesne pažintimi su Japonijos kultūra. O kokia buvo Ayos pirmoji pažintis su Lietuva? Koks pirmasis įspūdis?

„Pirmas ryškus įspūdis yra šaltibarščiai. Nuėjau į kavinę, bet tada dar nežinojau, kaip užsisakyti, nemokėjau pasakyti, tik parodžiau pirštu į rožinę sriubą. Galvojau, kadangi spalva rožinė, sriuba tikriausiai bus saldi, todėl jos skonis labai nustebino“, – pirmąjį vakarą Vilniuje prisimena Aya Kimura.

Lietuvoje labiausiai patinka žmonės

Kai pirmąsyk lankėsi Lietuvoje, Aya dar buvo kultūros politikos magistrantė, tačiau sako jau tada pagalvojusi, kad doktorantūros tyrimą norėtų atlikti Lietuvoje – pirmiausia dėl čia sutiktų geranoriškų žmonių. „Pirmąkart viešėdama čia turėjau galimybę pabendrauti su muziejininkais ir Kultūros ministerijos darbuotojais, jų klausiau, kokia muziejų teisė galioja Lietuvoje, kokia numatyta muziejų struktūra. Visi labai noriai ir maloniai su manimi bendravo kultūros politikos temomis, o jeigu tik ko patys nežinodavo, pažadėdavo surasti arba paklausti kolegų ir vėliau man parašyti“, – malonius savo įspūdžius vardija Aya.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Ayai žmonės čia pasirodė tokie šilti, malonūs ir atviri, kad pernelyg netrikdė net dideli kultūriniai skirtumai: „Kai pirmąkart man pasiūlė kavos ar arbatos ir aš atsisakiau, man draugiškai pasakė: gal nedrįstate, tačiau būtinai išgerkime kavos ar arbatos – tik pasirinkite. Matote, kai Japonijoje pirmą kartą pasiūlo kavos ar arbatos, būtinai reikia atsisakyti – tokia kultūrinė norma. Nustebau, kad čia visai kitaip, bet toliau nebeatsisakinėjau.“

O kas dar kitaip Lietuvoje, lyginant su Japonija? – klausiame Ayą. Pasak jos, patys didžiausi skirtumai yra kultūriniai ir kalbiniai. Ypač skiriasi kalbos, tačiau visgi Ayai pavyko surasti vieną tą pačią reikšmę ir skambesį turintį žodį – kanda.

Kita vertus, lietuviška gamta ir oras Ayai panašūs į jos mamos gimtinę Japonijos šiaurėje – ten būna šalta kaip Lietuvoje. Beje, Žemaitijos, kur su draugėmis Aya neseniai keliavo, vaizdai jai taip pat priminė gimtąsias vietas. Be to, Japonijos kultūrai labai svarbi gamta – tai, pasak Ayos, yra dar vienas ryškus dviejų kultūrų panašumas.

Pernelyg nestebina jos ir lietuviška virtuvė. Šaltibarščiai, nors buvo visai nepažįstami, bet skanūs, o apskritai Ayos šeima valgo daug bulvių ir ypač mėgsta patiekalą, kurį Aya įvardina kaip „kažką tarp cepelinų ir žemaitiškų blynų, tik be mėsos“. „Žinoma, būtų sunku, jeigu reikėtų per kiekvienus pietus valgyti cepelinus, bet dabar dažnai maistą gaminuosi namie“, – juokiasi pašnekovė.

Tiria Lietuvos muziejus

Mokslininkės tyrimo objektas – Lietuvos muziejų fondų skaitmeninimas. Aya pasakoja: „Skaitmeninant yra fotografuojami arba skenuojami eksponatai, esantys muziejų saugyklose, kad jie būtų prieinami visuomenei internete. Nes muziejaus ekspozicijų salėse dažniausiai galima pamatyti tik mažą dalį visų muziejaus turimų eksponatų, didžioji dalis jų yra saugyklose.“

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Ar ir jus stebina tai, kad savo moksliniu interesu Aya Kimura pasirinko Lietuvos muziejus? Ayai tai visai neatrodo keista, kaip ir ją supantiems kolegoms: „Kaip ir visi mokslininkai, turiu savo unikalią temą. Mokslininkai dažniausiai visai nesistebi, kad pasirinkau būtent tokią temą. Kartais paklausia, kodėl, bet nesistebi. Gal tik draugams būna keista: o kodėl Lietuva? Kur Lietuva? Kokia kalba ten kalbama? Bet man tai puiki proga jiems papasakoti apie Lietuvą.“

Šis atsakymas intriguoja. Įdomu, kodėl Ayai taip patinka Lietuvą pristatyti japonams? Kodėl norisi kalbėti lietuviškai? Kokia jos motyvacija? „Pirmiausia, labai paprastai pasakysiu: man įdomu. Kitas motyvuojantis dalykas – kad be lietuvių kalbos niekaip negaliu atlikti savo tiriamojo darbo. Juk apie skaitmeninimą turiu kalbėtis su muziejininkais, o jiems dažnu atveju žymiai patogiau bendrauti lietuviškai, nei angliškai“, – aiškina mokslininkė, kuri sugrįžusi iš Lietuvos ne tik nepamiršo lietuvių kalbos, bet ir pati jos moko universitete.

Lietuvių kalbos pamokos Tokijuje

„Mano universitete oficialiai lietuvių kalbos nemokoma, tačiau užsienio kalbų centras sudaro galimybes studentams mokyti vieniems kitus pietų metu. Kai pramokau lietuviškai, sugalvojau pamokyti ir kitus norinčiuosius, todėl kiekvieną penktadienį pusvalandį skiriu lietuvių kalbos pamokai, į kurią susirenka 5 studentės – 3 japonės ir 2 rusės. Kalbant apie pastarąsias, viena atvykusi iš Kaliningrado, kita turi senelį iš Lietuvos. 5 studentės yra optimalus skaičius, nes mokomės pačių pradmenų ir reikia daug praktikuotis“, – pasakoja Lietuvą pamilusi Aya Kimura. Ji džiaugiasi, kad studentės jau išmoko prisistatyti ir pasakyti laba diena, labas rytas, kaip sekasi, aš esu iš Japonijos ir kitas svarbiausias frazes.

Aya tikisi, jog jos pristatoma lietuvių kalba ir kultūra pamažu vis labiau žadins japonų susidomėjimą Lietuva. Todėl ji norėtų Tokijuje įkurti lietuvių kultūros centrą, mat kol kas informacijos apie Lietuvą Japonijoje nedaug – sunku rasti ne tik lietuvių kalbos pamokų, bet ir knygų ar filmų lietuvių kalba. Anot Ayos, „daug apie Lietuvą galima sužinoti internete, tačiau beveik viskas parašyta lietuviškai, todėl išgirdus per televiziją ar internete, kad yra tokia Lietuva – sunku sužinoti ką nors daugiau. Tiesa, yra Vikipedija, bet net ir ten daugiausia rašoma apie šalies istoriją, o labai mažai apie šiuolaikinę Lietuvą ir gyvenimą joje dabar.“

Kosto Kajėno nuotrauka

O šiuolaikinė Lietuva Ayą Kimurą žavi daugeliu aspektų: ji mėgsta lankytis šalies muziejuose, vaikščioti po Vilniaus senamiestį ir sunkiai beišskirtų kurią nors vieną mėgstamiausią vietą. Nors čia būdama pasiilgsta šeimos, draugų ir Tokijo muziejų, bet, kita vertus, gyventi Vilniuje net patogiau. „Tokijuje gyvena labai daug žmonių, ypač miesto centre, ir ryte sunku pakliūti į traukinį, net savo maišelį sunku įsinešti – tokios didelės žmonių spūstys. Tuo tarpu Lietuvoje niekuomet netenka važiuoti pergrūstu traukiniu. O Vilniuje apskritai beveik visur galima nueiti pėsčiomis. Vaikštau po Senamiestį – erdvu, tylu, gera“, – pokalbiui besibaigiant pasidžiaugia pašnekovė.

Tikrai, erdvu, tylu ir gera. Po šio džiugaus pokalbio ir mes į Senamiestį vėl pažvelgiame nauju žvilgsniu. Ačiū Ayai, Japonijoje buriančiai žmones aplink lietuvių kalbą, kuriančiai lietuviškos kultūros oazę, tiesiančiai tiltus. Tikimės, kad ir šis pokalbis taps kultūriniu tiltu. Galbūt gyvenimas čia ir Japonijoje visgi nesiskiria taip esmingai, kaip galėtų iš šalies atrodyti? Juk, pasak Ayos, turime labai daug bendro.

Projekto partneris – Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Raškauskas.